Jau bemaž du mėnesius gražiškietės Uršulės Javantos Bagdonienės kieme gyvena
sparnuotas augintinis. Per vasarą jos maitintas gandriukas išdidžiai žirgliojo ilgomis
kojomis ne tik po kiemą, bet ir po visą Gražiškių teritoriją. Vietiniai gyventojai kartą jį
matė vidury miestelio, prie stadiono, ant kelio „reguliuojantį eismą“ – paukštis stypsojo
ant važiuojamosios dalies ir nesitraukė, automobiliai turėjo jį apvažiuoti.
U.J.Bagdonienė sakė, kad gandriuką rado išmestą iš lizdo, su anūku eidami pas karves.
Gandriukas buvo silpnas, todėl moteris galvojo, kad paukštis neišgyvens. Iš pradžių
sparnuotąjį gražiškietė laikė kieme, uždengusi dėžėje. Vėliau jis paaugo ir į savo guolį
netilpo. Atkutęs jis sulenktomis kojomis pradėjo rėplinėti po kiemą. Prie didžiulio vilkšunio, pririšto patvartėj, jis nesiartina iki šiol, o su keturiomis katėmis susipažinti jam teko
netrukus, kai tik apsigyveno Bagdonų kieme. Viena rainė atėjo pažiūrėti, koks čia padaras
įsikūrė, tai netrukus gavo stipriu snapu per ausį taip, kad net gaurai padulko. Teko
spūdinti šalin. Dabar katės su gandru nesipyksta, tiesiog nekreipia vieni į kitus dėmesio.
– Garneli, mano garneli, ga ga ga, – švelniai šaukė sparnuotį šeimininkė, nuėjusi prie
tvenkinio.
Šis ypač mėgsta „budėti“ prie žvejojančių ir kaulyti karosų. Išgirdęs U.J.Bagdonienės
balsą, iškart atskubėjo. Papūtęs sparnų plunksnas ir kažką kleketuodamas „savo kalba“,
jis tarsi skundėsi, kad žvejas nenumeta jam šviežios žuvelės.
– Ką tik sugautus karosus garnelis ypač mėgsta. Patinka batonas, nors iš kibiro kieme
palesa ir karvėms užmaišytų miltų su vandeniu, – vardijo gandro mėgstamus patiekalus
gražiškietė.
Miega raudonsnapis dažniausiai tvarte. Pasak šeimininkės, pritemus jis savo ilgomis
kojomis partapnoja į kiemą ir iškart suka pro ūkinio pastato duris į savo kampelį. Nors
skraidyti moka, bet su savo giminaičiais patraukti į šiltus kraštus nepanoro, liko
Gražiškiuose.
– Nežinau, ką reikės daryti žiemą su juo. Juk paukštis didelis, namuose nelaikysi, o
lauke sušals. Gal dukra žiemai įtaisys į laukinių gyvūnų prieglaudą Šilutėje, nes skristi
jis niekur nesiruošia. Visi jo giminaičiai jau iki Baltramiejaus išskrido… – kalbėjo U.J.Bagdonienė.
Tačiau vaikai prie tvenkinio sakė, kad vargiai U.J.Bagdonienė savo gandrelį kam
atiduos, juk ir žuvies jam šaldytuve jau prišaldžiusi. Svetimų žmonių paukštis nemėgsta,
šalinasi. Jei kas bando prieiti, tuoj pat žirglioja į Bagdonų kiemą ir tupi ten laukdamas,
kol smalsuoliai nuo jo atstos. Tik paskui U.J.Bagdonienę jis sekioja kaip šunelis, atrodo,
apsidžiaugia, vien jos balsą išgirdęs.
Moteris pasakojo, kad ir praėjusią žiemą jai teko slaugyti vieną sparnuotąjį. Tada prie
savo vartų rado nusilpusią gulbę. Tarsi paukštis žinotų, kad jį čia priglaus…
– Pareinu, o ji žiūri į mane. Pliaukšt, pliaukšt tomis savo „lopetomis“. Pagailo… – lėtai
dėstė mintis gyvūnų mylėtoja.
Parsivarė ji tada gulbę į pašiūraitę kieme ir šėrė visą žiemą, kol ši sustiprėjo.
Pavasarį baltoji išskrido.
Mylinti gyvūnus moteris neapleidžia ir likimo valia jos globos reikalaujančių žmonių.
Jau bemaž metus laiko ji slaugo iš lovos nesikeliantį savo vyrą ir visą ūkį prižiūri pati.
Goda PAUKŠTYTĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.