|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Tapatybės įspaudai
|
|
|
Šių dienų įvykių fone mes ir vėl priversti prisiminti, kad karas nėra vien tiktai istorijos vadovėliuose aptakiai aprašomas kruviniausias žmonijos tarpusavio konfliktų sprendimo būdas, lydėjęs mus nuo pat civilizacijos aušros. Jis vis dar šalia mūsų ir, kai vyksta mūsų pašonėje, atrodo realesnis bei pavojingesnis nei bet kada anksčiau. Tačiau karas tai ne vien kulkos ir tankai. Tai ne vien kraujuojantys kariai ir mirštantys vaikai. Tai visų pirma kova dėl žmonių protų. Todėl yra taip svarbu tautų valia priešintis užpuolikui, būtent todėl reikalingi stiprūs lyderiai, sugebantys telkti tautą, valstybę sunkią valandą ir būtent todėl toks svarbus propagandos vaidmuo bandant savo tikslams pavergti žmonių protus.
Mėgstamiausias melu grįstos propagandos taikinys visada buvo praeitis. Praeitis, kuri plačiąja prasme moksliškai įvardijama kaip istorinė atmintis. Tai valstybių, tautų, civilizacijų kismo eigą lėmę įvykiai, reiškiniai ir procesai.
Kaip rašė Džordžas Orvelas, „tai, kas valdo praeitį, valdo ir ateitį“. Ši citata yra nesenstanti ir neprarandanti aktualumo dėl savo atliepimo į žmonijos prigimtį. Kiekvienas žmogus turi savivertės jausmą, o vienas iš jį grindžiančių veiksnių yra jo šaknys, jo kilmė, tai, kuo jis gali didžiuotis. Tai – ir jo giminė, ir jo šalis. Žmonės, kurie gyvenę prieš jį padėjo pamatus tam, kuo jis gali tapti, ir tai, ką gali turėti. Tai natūrali sveiko nacionalizmo forma, dar vadinama patriotizmu.
Kaip Vincas Kudirka rašė mūsų tautos himne, „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Būtent iš tos praeities pasisėmę drąsos ir ryžto iki mirties priešinosi Lietuvos partizanai pokario laikotarpiu. Būtent iš tos praeities, pasisėmę vilties ir meilės, rašė Maironis ir Justinas Marcinkevičius. Dabar Lietuvos praeitis yra puolama labiau nei bet kada, ir puolama, nes bijomasi tos stiprybės, kurios iš praeities mes vis dar semiamės.
Dabar pakalbėkime apie konkrečius šio puolimo pavyzdžius.
Viena ryškiausių pastarųjų metų puolimo prieš Lietuvos istorinę atmintį krypčių yra pokario partizaninio judėjimo, kovojusio prieš sovietų okupaciją, juodinimas. Viena ryškiausių šiame puolime buvo Rūta Vanagaitė, kuri remdamasi NKVD medžiaga šmeižė vieną žymiausių partizanų Adolfą Ramanauską-Vanagą . Ji ir prieš šį skandalą savo raštais stengėsi diskredituoti Lietuvos partizanus, bet Vanago atveju jau nesugebėjo išlaviruoti ant toleruotino sofizmo slenksčio ir nors išvengė realios teisinės atsakomybės, buvo priversta pripažinti padariusi klaidą ir atsiprašyti. Kiek tas atsiprašymas nuoširdus, palieku spręsti jums patiems. Niurnberge irgi buvo atsiprašiusiųjų, bet ar tai kažką iš esmės keičia?
Prieš keletą metų viena amerikietė, vardu Silvia Foti, parašė knygą pavadinimu „Nacio anūkė: kaip aš sužinojau, kad mano senelis buvo karo nusikaltėlis“ („The Nazi’s Granddaughter: How I Discovered My Grandfather was a War Criminal“). Tai knyga apie autorės senelį Joną Noreiką, vieną iš 1941 metų birželį vykusio sukilimo prieš sovietų okupaciją vadų, pramintą Generolu Vėtra. Joje ji teigia, jog J. Noreika buvo karo nusikaltėlis, įsakęs nužudyti žydus. J. Noreika, nors kaip ir daugelis žymių to meto Lietuvos veikėjų neišvengė prieštaringų likimo vingių, nepriklausė nei nacionalsocialistų partijai, nei įsakė žudyti žydus. Jis, visų pirma, rūpinosi Lietuvos valstybingumo išsaugojimu ir dėl to buvo pasiruošęs derėtis net su velniu. Dabar lengva sakyti, kad jis padarė klaidą, sutikęs dirbti Vokietijos okupuotoje Lietuvoje. Greičiausiai jis tikėjosi, kad Vakarų užkariautojai bus labiau civilizuoti nei barbarai iš Rytų ir kad su jais dirbant pavyks bent jau tam tikra forma išsaugoti Lietuvos valstybę. Neseniai atrasti dokumentuose užfiksuoti žydų gelbėtojų kunigo Jono Borevičiaus ir Domo Jasaičio liudijimai, kad J. Noreika buvo Šiaulių apskrityje veikusio žydų gelbėjimo tinklo globotojas. Šie faktai ponios Foti knygai netiko, todėl jų ten nerasite.
Paminėti atvejai nėra pavieniai nereikšmingi išpuoliai prieš Lietuvos istorinę atmintį. Tai pavojinga ir tendencinga sudėtingo bei skaudaus Lietuvos istorijos laikotarpio juodinimo kampanija, kurios pagrindinis naudos gavėjas – mūsų rytinis kaimynas. Rusijos plačiosiose masėse nuo seno gajus pasakymas Pribaltijski fašisti (Pabaltijo fašistai). Tai taikoma visoms Baltijos tautoms.
Paminėtais atvejais yra puolama mūsų XX amžiaus istorija, o kaimyninėje Baltarusijoje veši pseudoistorijos srovė, vadinama litvinizmu. Jos autoriai ir tikėtojai, kurių yra labai daug, teigia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tik vardu buvo Lietuvos. Iš tikrųjų neva šią valstybę sukūrė slavai iš dabartinės Baltarusijos teritorijos ir jiems priskirtini visi LDK laimėjimai. Baltarusiai stropiai atstatinėja LDK paveldą ir Vytauto paminklus, bet tik tam, kad susikurtų savo fikcinės istorinės atminties pagrindą, į kurį atremtų silpną piliečių tikėjimą savo valstybės ateitimi.
Šis karas dėl Lietuvos istorinės atminties vyksta, mes to norime ar nenorime. Vienintelis klausimas – ką galime dėl to padaryti?
Arūnas TALUTIS
Istorikas
Šių dienų įvykių fone mes ir vėl priversti prisiminti, kad karas nėra vien tiktai istorijos vadovėliuose aptakiai aprašomas kruviniausias žmonijos tarpusavio konfliktų sprendimo būdas, lydėjęs mus nuo pat civilizacijos aušros. Jis vis dar šalia mūsų ir, kai vyksta mūsų pašonėje, atrodo realesnis bei pavojingesnis nei bet kada anksčiau. Tačiau karas tai ne vien kulkos ir tankai. Tai ne vien kraujuojantys kariai ir mirštantys vaikai. Tai visų pirma kova dėl žmonių protų. Todėl yra taip svarbu tautų valia priešintis užpuolikui, būtent todėl reikalingi stiprūs lyderiai, sugebantys telkti tautą, valstybę sunkią valandą ir būtent todėl toks svarbus propagandos vaidmuo bandant savo tikslams pavergti žmonių protus. |
Mėgstamiausias melu grįstos propagandos taikinys visada buvo praeitis. Praeitis, kuri plačiąja prasme moksliškai įvardijama kaip istorinė atmintis. Tai valstybių, tautų, civilizacijų kismo eigą lėmę įvykiai, reiškiniai ir procesai.
Kaip rašė Džordžas Orvelas, „tai, kas valdo praeitį, valdo ir ateitį“. Ši citata yra nesenstanti ir neprarandanti aktualumo dėl savo atliepimo į žmonijos prigimtį. Kiekvienas žmogus turi savivertės jausmą, o vienas iš jį grindžiančių veiksnių yra jo šaknys, jo kilmė, tai, kuo jis gali didžiuotis. Tai – ir jo giminė, ir jo šalis. Žmonės, kurie gyvenę prieš jį padėjo pamatus tam, kuo jis gali tapti, ir tai, ką gali turėti. Tai natūrali sveiko nacionalizmo forma, dar vadinama patriotizmu.
Kaip Vincas Kudirka rašė mūsų tautos himne, „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Būtent iš tos praeities pasisėmę drąsos ir ryžto iki mirties priešinosi Lietuvos partizanai pokario laikotarpiu. Būtent iš tos praeities, pasisėmę vilties ir meilės, rašė Maironis ir Justinas Marcinkevičius. Dabar Lietuvos praeitis yra puolama labiau nei bet kada, ir puolama, nes bijomasi tos stiprybės, kurios iš praeities mes vis dar semiamės.
Dabar pakalbėkime apie konkrečius šio puolimo pavyzdžius.
Viena ryškiausių pastarųjų metų puolimo prieš Lietuvos istorinę atmintį krypčių yra pokario partizaninio judėjimo, kovojusio prieš sovietų okupaciją, juodinimas. Viena ryškiausių šiame puolime buvo Rūta Vanagaitė, kuri remdamasi NKVD medžiaga šmeižė vieną žymiausių partizanų Adolfą Ramanauską-Vanagą . Ji ir prieš šį skandalą savo raštais stengėsi diskredituoti Lietuvos partizanus, bet Vanago atveju jau nesugebėjo išlaviruoti ant toleruotino sofizmo slenksčio ir nors išvengė realios teisinės atsakomybės, buvo priversta pripažinti padariusi klaidą ir atsiprašyti. Kiek tas atsiprašymas nuoširdus, palieku spręsti jums patiems. Niurnberge irgi buvo atsiprašiusiųjų, bet ar tai kažką iš esmės keičia?
Prieš keletą metų viena amerikietė, vardu Silvia Foti, parašė knygą pavadinimu „Nacio anūkė: kaip aš sužinojau, kad mano senelis buvo karo nusikaltėlis“ („The Nazi’s Granddaughter: How I Discovered My Grandfather was a War Criminal“). Tai knyga apie autorės senelį Joną Noreiką, vieną iš 1941 metų birželį vykusio sukilimo prieš sovietų okupaciją vadų, pramintą Generolu Vėtra. Joje ji teigia, jog J. Noreika buvo karo nusikaltėlis, įsakęs nužudyti žydus. J. Noreika, nors kaip ir daugelis žymių to meto Lietuvos veikėjų neišvengė prieštaringų likimo vingių, nepriklausė nei nacionalsocialistų partijai, nei įsakė žudyti žydus. Jis, visų pirma, rūpinosi Lietuvos valstybingumo išsaugojimu ir dėl to buvo pasiruošęs derėtis net su velniu. Dabar lengva sakyti, kad jis padarė klaidą, sutikęs dirbti Vokietijos okupuotoje Lietuvoje. Greičiausiai jis tikėjosi, kad Vakarų užkariautojai bus labiau civilizuoti nei barbarai iš Rytų ir kad su jais dirbant pavyks bent jau tam tikra forma išsaugoti Lietuvos valstybę. Neseniai atrasti dokumentuose užfiksuoti žydų gelbėtojų kunigo Jono Borevičiaus ir Domo Jasaičio liudijimai, kad J. Noreika buvo Šiaulių apskrityje veikusio žydų gelbėjimo tinklo globotojas. Šie faktai ponios Foti knygai netiko, todėl jų ten nerasite.
Paminėti atvejai nėra pavieniai nereikšmingi išpuoliai prieš Lietuvos istorinę atmintį. Tai pavojinga ir tendencinga sudėtingo bei skaudaus Lietuvos istorijos laikotarpio juodinimo kampanija, kurios pagrindinis naudos gavėjas – mūsų rytinis kaimynas. Rusijos plačiosiose masėse nuo seno gajus pasakymas Pribaltijski fašisti (Pabaltijo fašistai). Tai taikoma visoms Baltijos tautoms.
Paminėtais atvejais yra puolama mūsų XX amžiaus istorija, o kaimyninėje Baltarusijoje veši pseudoistorijos srovė, vadinama litvinizmu. Jos autoriai ir tikėtojai, kurių yra labai daug, teigia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tik vardu buvo Lietuvos. Iš tikrųjų neva šią valstybę sukūrė slavai iš dabartinės Baltarusijos teritorijos ir jiems priskirtini visi LDK laimėjimai. Baltarusiai stropiai atstatinėja LDK paveldą ir Vytauto paminklus, bet tik tam, kad susikurtų savo fikcinės istorinės atminties pagrindą, į kurį atremtų silpną piliečių tikėjimą savo valstybės ateitimi.
Šis karas dėl Lietuvos istorinės atminties vyksta, mes to norime ar nenorime. Vienintelis klausimas – ką galime dėl to padaryti?
Arūnas TALUTIS
Istorikas
Galerija: Projektas
Publikuota: 2024-10-01 09:48:49
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|