|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Vilkaviškyje parduoda bulves ir alijošių. Tel. 0 658 13 757.Galioja iki: 2024-12-20 10:53:18
Moteris ieško darbo. Tel. 0 658 13 757.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:01
Parduoda gyvas žąsis (30 Eur už vnt.) ir antis (15 Eur už vnt.). Tel. 0 611 00 181.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:49
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.
Galioja iki: 2024-12-21 14:56:19
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-07-11 17:06
|
|
|
Aleksandra Vovk, ilgėdamasi kariaujančių sūnų, ėmė rašyti eilėraščius.
Autoriaus nuotr.
Vykdamas į lietuvišku vadinamą Sursko Litovskės kaimą vyliausi, kad išgirsiu gimtąją šneką, tačiau paaiškėjo, jog lietuviais buvo praminti čia prieš 230 metų prievarta atkelti baltarusiai. Ši žinia visgi ne tiek nuvylė, kiek priminė, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ribos buvo nepalyginamai didesnės, nei dabartinės Lietuvos, ir mes dar daug ko nežinome apie savo šalies praeitį.
Subendrintas su upės pavadinimu
Sursko Lytovskės kaimas yra nutolęs vos 20 km nuo milijoninio Dnipro miesto ir yra įsikūręs abipus kelio, einančio į Zaporižę. Pro kaimelį teka upelis Drėgnasis Surskas, taip pramintas todėl, jog šis 134 km Dnipro upės intakas daug kur vingiuoja per pievas ir yra labai negilus – vos keliolikos centimetrų.
Pagal senas vietos tradicijas prie upelio įsisteigusioms gyvenvietėms prilipdavo pavadinimai iš dviejų žodžių, kurių pirmasis buvo upės vardas. Todėl Rusijos carienės Jekaterinos ll įsakymu prieš 230 metų įkurtai gyvenvietei pritapo dvigubas pavadinimas – Sursko Litovskė.
Painiavą dėl kaimo sąsajų su Lietuva pasėjo ne tik jo pavadinime esantis žodis „Litovsk“, bet ir klaidingi Rusijos istorikų teiginiai. 1981 m. Maskvoje „Mokslo“ leidyklos išleistoje knygoje „Pietų Ukraina feodalizmo krizės laikmečiu 1825–1860 metais“ rašoma, jog carienė Jekaterina ll nurodė apgyvendinti laukines Pietų Ukrainos stepes, todėl į vieną iš naujai kuriamų gyvenviečių buvo perkelti žmones iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų.
Lytovskės kaime – nė vieno lietuvio
Iš tiesų 1795 m. buvo perkelti vien Baltarusijos Mogiliovo srityje esančio Dubrovnos kaimo gyventojai – šilko bei medvilnės fabriko darbuotojai su šeimomis – iš viso 1 792 žmonės. Kadangi Maskvoje Baltarusijos gyventojai pagal seną įprotį buvo vadinami litvinais – slavišku žodžiu, apibūdinusiu LDK gyventojus, naujai įkurtam kaimui ir prigijo šis pavadinimas.
Iš Dubrovnos perkeltiems žmonėms buvo suręstos 225 trobos, tačiau dėl nederliaus, vandens trūkumo ir ligų per pirmus ketverius metus išmirė du trečdaliai iš 1 792 atvykėlių. Fabrikas po 40 metų buvo uždarytas, nes dėl valdininkų aplaidumo bei nuolatinių vagysčių dirbo nuostolingai.
Vėliau kaime jokių naujų fabrikų neatsirado, bet jo gyventojai lengvai gaudavo darbo Dnipre, kuris sparčiai vystėsi. Sovietmečiu Sursko Litovskėje buvo įkurti šeši kolūkiai, kurie vėliau susijungė į vieną, o kaime atsirado vidurinė mokykla, ligoninė, kultūros namai.
Dabar čia gyvena virš 20 tautybių žmonių, ir jis yra labiau rusakalbis, nei aplinkiniai kaimai, mat gretimose vietovėse sovietmečiu veikė ukrainietiškos mokyklos, o čia buvo įkurta rusiška. „Tokia buvo Maskvos politika: skatino rusų kalbą, o ukrainiečių šneką pašiepiamai vadino tamsuolių“, – sakė vienas gatvėje sutiktas vyriškis, nepanoręs prisistatyti.
Klaidina istorikus ir turistus
Kad Sursko Litovskės dar laukia rimtas derusifikavimo ir desovietizavimo etapas, įsitikinau pavaikščiojęs Centrine pavadinta miestelio gatve. Ant dalies namų greta naujo pavadinimo vis dar tebekabo senos lentelės su užrašu „Lenino gatvė“, ir tai vietiniams nerėžia akių net ir trečiaisiais karo metais. Kaimo žmonių nepykdo nė didžiulis paminklas sovietiniam kariui išvaduotojui bei šalia jo esančios raudonos žvaigždės, nors Vakarų Ukrainoje visi tokie paminklai per karą buvo nugriauti.
„Kaimo pavadinimas klaidina ne tik dalį istorikų, bet ir turistus, kurie teiraujasi apie lietuvius, nors iš tiesų mūsų ainiai buvo baltarusiai. Mano tėvai vaikystėje su seneliais kalbėjo protėvių kalba, tačiau mes jau kalbame rusiškai, nors kasdienėje šnekoje ir pavartojame nemažai baltarusiškų žodžių. Dėl to gretimų kaimų gyventojai mus toliau vadina litvinais arba litovcais“, – kalbėjo seniūnijos socialinės rūpybos skyriaus vadovė Aliona Lomakina.
„Gaila, kad mano dėdė po insulto ir medikai neleidžia jo varginti. Jis parašė knygą apie kaimą ir daugiausiai iš visų žino jo istoriją“, – sakė seniūnijos administratore dirbanti Svetlana Ivanova. Moteris patarė išsamesnės informacijos paklausinėti bibliotekoje.
Nebedainuoja baltarusiškų ir rusiškų dainų
Atėjęs į biblioteką patekau į choro „Sveikatėlė“ repeticiją ir buvau pavaišintas tortu, nes viena dainininkių šventė gimtadienį. Choro vadovė Valentina Šulgina pasakė, jog dauguma choristų yra pensininkai, nes jauni baltarusių kalbos nebemoka. Prasitarė ir tai, jog prasidėjus karui pakeitė repertuarą ir nebedainuoja baltarusiškų bei rusiškų dainų.
Chorą dar sovietmečiu įkūrė vietos ligoninės personalas, todėl jis ir toliau vadinasi „Sveikatėlė“, nors medikų jame liko nedaug.
Dainininkės papasakojo, jog sovietmečiu jų kaimas buvo užmezgęs draugiškus santykius su Dubrovna Baltarusijoje, iš kurios vadinamieji lietuviai esą ir buvo čia atkelti. Bet 2014 m. prasidėjus karui tarpusavio ryšiai buvo visiškai nutraukti.
Du sūnūs kariauja fronte
Kelios atskridusios raketos sprogo ir Sursko Litovskėje. Laimei, jos tik apgriovė namus, niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Tačiau kapinėse jau yra palaidota keliolika frontininkų, mat dėl žemesnių kainų čia artimuosius mėgsta laidoti dnipriečiai.
Į frontą iš Sursko Litovskės išvykę keliasdešimt vyrų. Du sūnus ir žentą kariauti yra išlydėjusi 73 metų Aleksandra Vovk. Prie savo namo miestelio centre, kelkraštyje ant staliuko, vaisiais ir daržovėmis prekiaujanti moteris, pamačiusi lietuviškus mano mašinos numerius, dėkojo Vilniui už paramą ir pasigyrė užauginusi sūnus patriotus. Pasakojo, kad 37-erių Sergejus į kovą įsijungė dar 2014-aisiais, o metais vyresnis Saša – 2022-ųjų vasarį. Jų paskatintas netrukus į frontą išvyko ir vienos iš trijų seserų vyras Romanas.
„Visos mano mintys sukasi apie fronte kovojančius sūnus. Jaudinuosi dėl jų, rašau eiles. Kai negaunu kelias dienas žinučių, širdis ima drebėti iš nerimo – tada griebiu popierių ir kloju savo jausmus“, – kalbėjo A. Vovk.
Pensininkė pasakojo jaunystėje mėgusi skaityti knygas, tačiau vėliau tam nebuvo laiko: augino vaikus, dirbo veterinare kolūkyje, prižiūrėjo savo ūkį. „Sūnūs teigia, kad nebuvo sužeisti, gal meluoja, o gal ir ne, svarbiausia – gyvi, eilėse jiems to ir linkiu, o Putinui siunčiu mirties prakeiksmus“, – sakė moteris.
Eldoradas BUTRIMAS
Vykdamas į lietuvišku vadinamą Sursko Litovskės kaimą vyliausi, kad išgirsiu gimtąją šneką, tačiau paaiškėjo, jog lietuviais buvo praminti čia prieš 230 metų prievarta atkelti baltarusiai. Ši žinia visgi ne tiek nuvylė, kiek priminė, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ribos buvo nepalyginamai didesnės, nei dabartinės Lietuvos, ir mes dar daug ko nežinome apie savo šalies praeitį. |
Sursko Lytovskės kaimas yra nutolęs vos 20 km nuo milijoninio Dnipro miesto ir yra įsikūręs abipus kelio, einančio į Zaporižę. Pro kaimelį teka upelis Drėgnasis Surskas, taip pramintas todėl, jog šis 134 km Dnipro upės intakas daug kur vingiuoja per pievas ir yra labai negilus – vos keliolikos centimetrų.
Pagal senas vietos tradicijas prie upelio įsisteigusioms gyvenvietėms prilipdavo pavadinimai iš dviejų žodžių, kurių pirmasis buvo upės vardas. Todėl Rusijos carienės Jekaterinos ll įsakymu prieš 230 metų įkurtai gyvenvietei pritapo dvigubas pavadinimas – Sursko Litovskė.
Painiavą dėl kaimo sąsajų su Lietuva pasėjo ne tik jo pavadinime esantis žodis „Litovsk“, bet ir klaidingi Rusijos istorikų teiginiai. 1981 m. Maskvoje „Mokslo“ leidyklos išleistoje knygoje „Pietų Ukraina feodalizmo krizės laikmečiu 1825–1860 metais“ rašoma, jog carienė Jekaterina ll nurodė apgyvendinti laukines Pietų Ukrainos stepes, todėl į vieną iš naujai kuriamų gyvenviečių buvo perkelti žmones iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų.
Iš tiesų 1795 m. buvo perkelti vien Baltarusijos Mogiliovo srityje esančio Dubrovnos kaimo gyventojai – šilko bei medvilnės fabriko darbuotojai su šeimomis – iš viso 1 792 žmonės. Kadangi Maskvoje Baltarusijos gyventojai pagal seną įprotį buvo vadinami litvinais – slavišku žodžiu, apibūdinusiu LDK gyventojus, naujai įkurtam kaimui ir prigijo šis pavadinimas.
Iš Dubrovnos perkeltiems žmonėms buvo suręstos 225 trobos, tačiau dėl nederliaus, vandens trūkumo ir ligų per pirmus ketverius metus išmirė du trečdaliai iš 1 792 atvykėlių. Fabrikas po 40 metų buvo uždarytas, nes dėl valdininkų aplaidumo bei nuolatinių vagysčių dirbo nuostolingai.
Vėliau kaime jokių naujų fabrikų neatsirado, bet jo gyventojai lengvai gaudavo darbo Dnipre, kuris sparčiai vystėsi. Sovietmečiu Sursko Litovskėje buvo įkurti šeši kolūkiai, kurie vėliau susijungė į vieną, o kaime atsirado vidurinė mokykla, ligoninė, kultūros namai.
Dabar čia gyvena virš 20 tautybių žmonių, ir jis yra labiau rusakalbis, nei aplinkiniai kaimai, mat gretimose vietovėse sovietmečiu veikė ukrainietiškos mokyklos, o čia buvo įkurta rusiška. „Tokia buvo Maskvos politika: skatino rusų kalbą, o ukrainiečių šneką pašiepiamai vadino tamsuolių“, – sakė vienas gatvėje sutiktas vyriškis, nepanoręs prisistatyti.
Kad Sursko Litovskės dar laukia rimtas derusifikavimo ir desovietizavimo etapas, įsitikinau pavaikščiojęs Centrine pavadinta miestelio gatve. Ant dalies namų greta naujo pavadinimo vis dar tebekabo senos lentelės su užrašu „Lenino gatvė“, ir tai vietiniams nerėžia akių net ir trečiaisiais karo metais. Kaimo žmonių nepykdo nė didžiulis paminklas sovietiniam kariui išvaduotojui bei šalia jo esančios raudonos žvaigždės, nors Vakarų Ukrainoje visi tokie paminklai per karą buvo nugriauti.
„Kaimo pavadinimas klaidina ne tik dalį istorikų, bet ir turistus, kurie teiraujasi apie lietuvius, nors iš tiesų mūsų ainiai buvo baltarusiai. Mano tėvai vaikystėje su seneliais kalbėjo protėvių kalba, tačiau mes jau kalbame rusiškai, nors kasdienėje šnekoje ir pavartojame nemažai baltarusiškų žodžių. Dėl to gretimų kaimų gyventojai mus toliau vadina litvinais arba litovcais“, – kalbėjo seniūnijos socialinės rūpybos skyriaus vadovė Aliona Lomakina.
„Gaila, kad mano dėdė po insulto ir medikai neleidžia jo varginti. Jis parašė knygą apie kaimą ir daugiausiai iš visų žino jo istoriją“, – sakė seniūnijos administratore dirbanti Svetlana Ivanova. Moteris patarė išsamesnės informacijos paklausinėti bibliotekoje.
Atėjęs į biblioteką patekau į choro „Sveikatėlė“ repeticiją ir buvau pavaišintas tortu, nes viena dainininkių šventė gimtadienį. Choro vadovė Valentina Šulgina pasakė, jog dauguma choristų yra pensininkai, nes jauni baltarusių kalbos nebemoka. Prasitarė ir tai, jog prasidėjus karui pakeitė repertuarą ir nebedainuoja baltarusiškų bei rusiškų dainų.
Chorą dar sovietmečiu įkūrė vietos ligoninės personalas, todėl jis ir toliau vadinasi „Sveikatėlė“, nors medikų jame liko nedaug.
Dainininkės papasakojo, jog sovietmečiu jų kaimas buvo užmezgęs draugiškus santykius su Dubrovna Baltarusijoje, iš kurios vadinamieji lietuviai esą ir buvo čia atkelti. Bet 2014 m. prasidėjus karui tarpusavio ryšiai buvo visiškai nutraukti.
Kelios atskridusios raketos sprogo ir Sursko Litovskėje. Laimei, jos tik apgriovė namus, niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Tačiau kapinėse jau yra palaidota keliolika frontininkų, mat dėl žemesnių kainų čia artimuosius mėgsta laidoti dnipriečiai.
Į frontą iš Sursko Litovskės išvykę keliasdešimt vyrų. Du sūnus ir žentą kariauti yra išlydėjusi 73 metų Aleksandra Vovk. Prie savo namo miestelio centre, kelkraštyje ant staliuko, vaisiais ir daržovėmis prekiaujanti moteris, pamačiusi lietuviškus mano mašinos numerius, dėkojo Vilniui už paramą ir pasigyrė užauginusi sūnus patriotus. Pasakojo, kad 37-erių Sergejus į kovą įsijungė dar 2014-aisiais, o metais vyresnis Saša – 2022-ųjų vasarį. Jų paskatintas netrukus į frontą išvyko ir vienos iš trijų seserų vyras Romanas.
„Visos mano mintys sukasi apie fronte kovojančius sūnus. Jaudinuosi dėl jų, rašau eiles. Kai negaunu kelias dienas žinučių, širdis ima drebėti iš nerimo – tada griebiu popierių ir kloju savo jausmus“, – kalbėjo A. Vovk.
Pensininkė pasakojo jaunystėje mėgusi skaityti knygas, tačiau vėliau tam nebuvo laiko: augino vaikus, dirbo veterinare kolūkyje, prižiūrėjo savo ūkį. „Sūnūs teigia, kad nebuvo sužeisti, gal meluoja, o gal ir ne, svarbiausia – gyvi, eilėse jiems to ir linkiu, o Putinui siunčiu mirties prakeiksmus“, – sakė moteris.
Eldoradas BUTRIMAS
Galerija: UKRAINOS REPORTAŽAI
Publikuota: 2024-07-11 17:06:06
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Turgaus prekeivius išgąsdino mokesčių inspektoriai * Panaudotas aliejus sėkmingai keliauja į konteinerius
* Ūkininkai ruošiasi kelionei traktoriumi aplink Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie veiksmą ir rezultatą
Šnekėdami apie kalėdines dovanas turėtume skirti, kas yra pakuotė, o kas – pakavimas, ir nedaryti kalbos klaidų.
Atsiminkime, kad pakavimas yra veiksmas, procesas, o pakuotė – rezultatas.
Daiktavardis „įpakavimas“ nevartotinas reikšme „pakuotė“.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie veiksmą ir rezultatąŠnekėdami apie kalėdines dovanas turėtume skirti, kas yra pakuotė, o kas – pakavimas, ir nedaryti kalbos klaidų.
Atsiminkime, kad pakavimas yra veiksmas, procesas, o pakuotė – rezultatas.
Daiktavardis „įpakavimas“ nevartotinas reikšme „pakuotė“.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|