Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Straipsnio autoriaus Mindaugo Marazo kolekcijos atviruke – Vokietijos politikas Otas fon Bismarkas, kurio laiškuose aprašyta kelionė iš Vokietijos į Sankt Peterburgą pro Virbalį ir Vilkaviškį.

(Pabaiga. Pradžia „Santaka“, Nr. 36, gegužės 17 d.)

Aukštaūgiams karietos buvo per ankštos

Vienu iš paskutinių arklinio pašto tranzitinės kelionės pro Vilkaviškio kraštą keleivių tapo būsimasis Vokietijos suvienytojas, ilgametis jos kancleris Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck, 1815–1898).

1859 m. sausio 29 d. jis buvo paskirtas diplomatinei misijai į Sankt Peterburgą. O tuo metu į ten iš Vokietijos vedė trys didieji traktai, kuriais buvo vežami keleiviai: pro Tauragę ir Rygą, pro Varšuvą ir Kauną arba pro Virbalį ir Kauną. Būsimasis Vokietijos kancleris pasirinko kelionę būtent pro Vilkaviškio kraštą, tai yra pro Virbalį ir Vilkaviškį. Šis maršrutas reklamuotas ne viename to meto Vokietijos laikraštyje tokia trumpa žinute: „Iš Virbalio per Kauną į Sankt Peterburgą / Keleivių paštas. Iš Virbalio kasdien pusė 3 popiet, Kaune kitą dieną 2 valandą nakties. Toliau keliaujama į Sankt Peterburgą per Kauną pirmadieniais ir ketvirtadieniais ryte pravažiuojančiu Varšuvos–Sankt Peterburgo keleivių paštu. Už visą kelionę iki Sankt Peterburgo galima sumokėti iškart Virbalyje. Už vieną vietą karietos viduje iki Sankt Peterburgo: 40 sidabrinių rublių, karietos išorėje – 30 sidabrinių rublių. Už vieną vietą iš Virbalio iki Kauno mokama 5 sidabriniai rubliai.“

Apie tai, kaip klostėsi O. fon Bismarko kelionė, sužinome iš dviejų jo išlikusių laiškų, rašytų žmonai ir seseriai. Juose jis ne tik informuoja, kad sėkmingai pasiekė Sankt Peterburgą, bet ir detaliau aprašo kelionės, kuri buvo išties sudėtinga, eigą.

1859 m. kovo 24 d. išvykus iš Karaliaučiaus prasidėjo smarki sniego pūga ir nuo Įsručio (dab. Černiachovskas) kelionės greitis sulėtėjo iki mylios per valandą. Kitą dieną atvykęs į Virbalį, 44 metų O. fon Bismarkas nusipirko kelionės bilietą sau karietos viduje, o kartu keliavusiam tarnui Engelui – karietos išorėje. Tačiau paaiškėjo, kad pašto karietos kabina būsimajam Vokietijos kancleriui, kuris, palyginti su kitais to meto žmonėmis, buvo tikrai aukštas – 1m 91 cm, buvo per ankšta. Todėl, kaip pats O. fon Bismarkas rašė, „pasikeičiau su Engelu ir visą kelionę praleidau išorinėje sėdynėje, kurios priekis yra atviras; siauras suolas su smailiakampiu atlošu, dėl to bei dėl šalčio, naktimis pasiekiančio 12 laipsnių, negalima buvo miegoti.“

Prie šio nepatogumo prisidėjo vis blogėjančios oro sąlygos. Be perstojo snigo. Sniego vis daugėjo. Pašto karietos keleiviai daug kartų turėjo išlipti ir paėjėti pėsčiomis, nes sunki, bagažo prikrauta karieta tiesiog užstrigdavo pusnyse ir net 8 įkinkyti arkliai buvo bejėgiai ją patempti. Dar sudėtingiau buvo leidžiantis nuo stačių kalvų, kurių padaugėjo už Kauno: arkliai neretai pargriūdavo ir susipainiodavo tarpusavyje. Visą šią sunkią kelionę O. fon Bismarkui pavyko įveikti, kaip jis pats rašė, tik pašto karietos vadeliotojų „rėkimu ir smūgiais“. Galiausiai po 96 valandų (4 parų), praleistų kelyje, numigęs 4 valandas Kauno arklinio pašto stotyje bei 3 valandas Egipte (stotis prie Daugpilio), būsimasis kancleris pasiekė Sankt Peterburgą. Kelionės pabaigoje O. fon Bismarko veido oda degte degė ir vietomis šerpetojosi. Nepaisant patirtų sunkumų, jis šią kelionę iš Virbalio į Sankt Peterburgą apibendrino taip: „Bet tai yra jau praeityje, ir suteikia man malonumą, tai patyrus.“

Signetiniai ir eilutės antspaudai

Arklinio pašto karietoje turėdavo atsirasti vietos ne tik keleiviams, bet ir siuntoms bei laiškams. Senojo pašto veiklą Lietuvoje išsamiausiai aprašė kolekcininkas Vygintas Bubnys knygoje „Paštas Lietuvoje iki 1918 metų: siuntos, antspaudai, žymos“.

Iš pradžių, iki XIX amžiaus pradžios, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laiškus užantspauduodavo pats siuntėjas: ant užvarvinto raudono vaško palikdavo savo signetinio antspaudo (žiedo, monetos) žymę. Dažniausiai tokius laiškus siųsdavo tik kilmingųjų luomo atstovai.

Vėliau, nuo 1815 metų, atsiranda ir pašto stočių antspaudai. Pirmieji jų, naudoti apie 1815–1858 metus, yra vadinamieji eilutės antspaudai. Vilkaviškio arklinio pašto stotis naudojo antspaudą „WILKOWISZKI“, o Virbalio – „WIERZBOŁOW“. Prie šių antspaudų pašto tarnautojas prirašydavo mėnesį ir dieną, kada gautas arba išsiųstas laiškas. Taip pat šiuose pašto skyriuose buvo naudojamas antspaudas „FRANCO“, žymintis apmokėtas pašto siuntas.

Vieškeliai, daugiau nei prieš 200 metų tapę per kraštą ėjusių arklinio pašto traktų atkarpomis, išlaiko savo svarbą. Pagrindinis regione iki šiol yra per šimtmečius mažai savo kryptį pakeitęs kelias Kybartai–Vilkaviškis–Marijampolė. Arklinio pašto traktus mena dabartiniai keliai iš Vilkaviškio į Kudirkos Naumiestį ir iš Kybartų į Vištytį.

Iki 1858 metų laiškų siuntimo apmokestinimas Vilkaviškio krašte veikusiose vienintelėse Virbalio ir Vilkaviškio pašto stotyse buvo sudėtingas ir keblus procesas. Laiškų siuntimo įkainiai buvo nustatomi atsižvelgiant į siuntimo nuotolį bei begalę kitų niuansų. Atėjęs išsiųsti laišką žmogus net nenutuokdavo, kiek jam teks sumokėti už šią paslaugą.



Progresas atėjo su pašto ženklais

Tokia sudėtinga sistema stabdė natūralų pašto progresą, tad ją reikėjo pertvarkyti. Pertvarkos pavyzdžiu pasirinkta radikali Anglijos pašto reforma, kurios geriausias atspindys – 1840 metų gegužės 6 dieną Londone pasirodęs pirmasis pasaulyje pašto ženklas, vadinamasis „juodasis pensas“ (angl. Penny Black). Šiais klijuojamais pašto ženklais buvo galima apmokėti iš anksto žinomą nedidelį pašto mokestį.

Vilkaviškio ir Virbalio arklinio pašto stotis ši naujovė pasiekė maždaug 1858 metų pavasarį, kai carinės Rusijos imperijoje ir Lenkijos karalystėje į apyvartą buvo paleisti pirmieji pašto ženklai. Kiekvienas pašto skyrius taip pat buvo aprūpintas specialiu pašto ženklo nuvertinimui skirtu antspaudu. Jis buvo dedamas ant pašto ženklo tam, kad šis nebūtų panaudotas dar kartą. Tai buvo numeriniai 4 žiedų antspaudai. Vilkaviškio arklinio pašto stotis naudojo antspaudą su numeriu 24, Virbalio – su numeriu 25, o 1865 metais įkurta Vištyčio arklinio pašto stotis – su numeriu 340. Tokia pašto siuntų žymėjimo sistema, ilgainiui išstūmusi senuosius eilutės antspaudus, egzistavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau arklinio pašto veiklai, tiek susijusiai su keleivių vežimu, tiek su laiškų gabenimu, didelę neigiamą įtaką padarė nutiestas Varšuvos – Sankt Peterburgo geležinkelis su atšaka į Karaliaučių, vedusia pro Vilkaviškio kraštą.

1861 metais įkuriama Kybartų pašto stotis, kuri buvo atsakinga už laiškų ir siuntų gabenimą traukiniais. Ši stotis turėjo specialų geležinkelio stoties pašto antspaudą. Dėl galimybės gabenti laiškus daug greičiau nei arkliais traukiamomis karietomis, ilgainiui ji tapo pagrindine šio krašto pašto stotimi, per kurią keliavo didžioji dalis laiškų, ypač siunčiamų į užsienį.

Senieji, ne vieną šimtmetį skaičiuojantys Vilkaviškio krašto vieškeliai, daugiau nei prieš 200 metų tapę per Vilkaviškį ėjusių arklinio pašto traktų atkarpomis, iki pat šių dienų išlaiko savo svarbą ir gyvastį. Pagrindinis šio krašto kelias iki šiol yra per šimtmečius mažai savo kryptį tepakeitęs magistralinis kelias A7, tai yra kelias Kybartai–Vilkaviškis–Marijampolė. Senuosius arklinio pašto traktus taip pat mena dabartiniai keliai iš Vilkaviškio į Kudirkos Naumiestį ir iš Kybartų į Vištytį. Patogiai dideliu greičiu šiais keliais skriedami automobiliais nors trumpam prilėtinkime greitį ir pasitelkę vaizduotę prieš akis išvyskime amžių tėkmę, kai jais dardėjo karietos su imperatoriais, kaizeriais ir kancleriais.

Mindaugas MARAZAS

Istorikas, Vilniaus universiteto bibliotekos

Retų spaudinių skyriaus vyresn. bibliotekininkas

Galerija: Arklinio pašto laikai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---