Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Straipsnio autoriaus Mindaugo Marazo kolekcijos atviruke – pašto karietos kelionė žiemą.

Autoriaus nuotr.

Gyvename mobilumo amžiuje, kai vos per kelias ar keliolika valandų galima fiziškai atsidurti kitame savo šalies rajone ar net kitoje valstybėje. Apie naujienų sklaidą net nėra kalbos – vienu mobiliojo telefono ar kompiuterio klaviatūros mygtuko paspaudimu savo norimą žinią galima išplatinti beveik visam pasauliui. Tačiau taip buvo ne visada. Kviečiu nusikelti daugiau nei šimtmetį į praeitį, į XIX amžių, ir pažvelgti, kaip Vilkaviškio krašte buvo keliaujama ir kaip buvo bendraujama per nuotolį, t. y. kaip buvo siunčiami laiškai.

Pirmoji korespondencija – apie valstybinius reikalus

Pašto ryšių, o sykiu ir reguliaresnių kelionių organizavimo ištakos slypi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, XVI amžiuje, kai iškilo būtinybė susirašinėti su kaimyniniais kraštais įvairiais valstybiniais reikalais. Tad iš pradžių paštas tarnavo išskirtinai valstybės institucijų ir didikų bei jų šeimos narių poreikiams.

Ilgainiui nusistovėjo keli pagrindiniai pašto traktai (keliai), jungiantys Vilnių su Varšuva, Minsku ir Karaliaučiumi. Keleivių pervežimą bei pašto siuntų gabenimą kontroliavo ir valdė privatūs asmenys, gavę iš valdovo šiai veiklai skirtą privilegiją. Tuomečiai Vilkaviškio krašto gyventojai retkarčiais galėjo pamatyti vieškeliu pradundant pašto karietą ar net diližaną – didelę, dengtą, 4–8 arklių traukiamą pašto karietą. Šis privataus pašto raidos etapas baigėsi su Abiejų Tautų Respublikos žlugimu 1795 metais.

Plėtrą paskatino caro noras kontroliuoti gubernijas

Po trumpo prūsų valdymo Užnemunė su visu Vilkaviškio kraštu 1815 metais buvo prijungta prie Lenkijos karalystės, kurią faktiškai valdė carinė Rusija. Nuo tada pašto kelių tinklą, infrastruktūrą, keleivių vežimą bei siuntų gabenimą organizavo ir kontroliavo išskirtinai tik valstybė, tam tikslui įsteigusi Generalinę pašto direkciją.

Didžiausią įtaką tuomečiam pašto kelių tinklui padarė caro noras dar labiau pajungti ir kontroliuoti buvusią Abiejų Tautų Respubliką. 1830–1835 metais buvo nutiestas naujas tarptautinis pašto traktas, sujungęs Sankt Peterburgą su Varšuva. Jis buvo reikalingas ne tik keleiviams bei pašto siuntoms gabenti, bet, reikalui esant, ir greitai perdislokuoti kariuomenę į Varšuvą ar Vilnių, vis dar atmenančius savo buvusią didybę. Šis kelias pirmasis Lietuvoje turėjo grindinį – kietą suplūkto žvyro dangą. Per dabartinę Lietuvos teritoriją jis nusidriekė per Zarasus, Ukmergę, Kauną, Veiverius, Ąžuolų Būdą, Marijampolę, Kalvariją. Ir taip iki pat Varšuvos. Vidutinis šio trakto plotis siekė 6 sieksnius, tai yra apie 12, 5 metro, todėl galėjo lengvai prasilenkti dvi karietos. Buvo ne tik nutiestas naujas kelias, bet ir pastatyti svarbūs pakelės pastatai: administraciniai, gyvenamieji, pašto stočių kompleksai, kelių apeivių (prižiūrėtojų) namai, smuklės. Ne vienas šių pastatų yra išlikęs iki šių dienų (pvz., Kalvarijos, Kauno, Ukmergės ir kt. arklinio pašto stotys).

Viena šio pašto trakto atšaka vedė į Vilkaviškio kraštą, tai yra iš Marijampolės į Vilkaviškį ir Virbalį, kur perlipus į Rytų Prūsijos karietas ar diližanus buvo keliaujama toliau iki pat Karaliaučiaus. Ilgą laiką dabartinio Vilkaviškio rajono teritorijoje egzistavo būtent tik šios dvi arklinio pašto stotys: nuo 1815 metų Vilkaviškio ir nuo 1818 metų – Virbalio. 1865 metais buvo įkurta trečia – Vištyčio arklinio pašto stotis, kurios pagrindinė paskirtis buvo vežti keleivius į neseniai atidarytą Virbalio (dab. Kybartų) traukinių stotį. Be to, iš Vilkaviškio vedė dar viena trakto atšaka į Kudirkos Naumiestį, o iš jo – į Šakius.



Kelionės vykdavo be prastovų

1821 metų kelionių vadove po Lenkijos karalystę su pasididžiavimu konstatuojama, kad „paštas karalystėje yra ištobulintas tiek, kad nieko daugiau ir nereikia. Skubantys ir iš vienos į kitą pašto stotį vežami keliautojai vėlavimo nepatirs.“ Taip pat akcentuojama, kad priešingai nei Prūsijoje, kur pašto stotyse tenka laukti, kol pailsės arkliai, pašto karietos niekada nesustoja ir vienu ypu pristato keleivius iš vienos vietos į kitą. Tokią darnią kelionės eigą ir spartą galima buvo pasiekti tik tankiai išdėsčius arklinio pašto stotis, kurios viena nuo kitos buvo nutolusios ne daugiau nei 2, o retais atvejais – ne daugiau nei 3 mylias (mylia – 7, 467 km).

Vidutinio dydžio, bet stiprūs ir atkaklūs arkliai keleivius veždavo risčia didžiausia įmanoma sparta ir po intensyvios atkarpos sustodavo tik pašto stotyse, kuriose juos greitai pakeisdavo kitais arkliais ir paštininkui vikriai sutvarkius būtiniausius reikalus karieta nudundėdavo vieškeliu tolyn. Dėl to stotyse visada turėdavo būti pailsėjusių, pakeisti paruoštų arklių. 1835 metų duomenimis, Vilkaviškio ir Virbalio pašto stotyse buvo ne tiek ir daug – po 4 arklius, ir tik Marijampolėje, kuri tiesiogiai įėjo į Sankt Peterburgo – Varšuvos traktą, turėta 16 arklių.

Keleivių ir pašto siuntų skaičiui tolygiai augant, pašto karietos pradėjo kursuoti vis dažniau. 1852 metais jau ir Vilkaviškio, ir Virbalio pašto stotyse buvo po 16, o Marijampolės – 22 arkliai. Į vieną pašto karietą, atsižvelgus į jos tipą ir keleivių kiekį, buvo kinkoma nuo 2 iki 6, retesniais atvejais – iki 8 arklių. Dažniausiai į uždarą karietą, kurioje sėdėjo vienas ar du keleiviai, buvo kinkomi 3 arkliai. Bet jei keleivių 4, tai ir arkliai bus kinkomi 4. Į prabangias, didžiąsias pašto karietas (diližanus), kurios pačios buvo sunkios (turėjo 8 stiprias spyruokles ir patogias sėdynes keleiviams, kurių tilpdavo iki 12) beveik visada buvo kinkomi 6–8 arkliai. Pašto karietos ekipažą sudarė vežikas (vadeliotojas), paštininkas ir, jeigu būdavo įkinkyti daugiau nei 3 arkliai, – raitelis, kuris jodavo ant pirmojo įkinkyto, vadovaujančio arklio, taip užtikrindamas geresnę šių gyvulių kontrolę.



Jei keliauti nebūtina – geriau visai nekeliauti

Vilkaviškio ir Virbalio arklinio pašto stotyse trumpam sustoję keleiviai galėdavo pasišildyti prie prikūrentų židinių ar krosnių (tai būdavo ypač aktualu žiemomis). Kaip ir visose kitose, taip ir šiose stotyse egzistavo „Skundų knygos“ su Generalinės pašto direkcijos antspaudais. Įžeistas ar kokią nors neteisybę patyręs keleivis jose galėdavo pasiskųsti raštu. Pašto stočių viršininkai, būdami raštingi, ne tik dirbo savo įprastą darbą, bet ir už tam tikrą atlygį teikė paslaugas beraščiams vietiniams gyventojams – už juos parašydavo laiškus.

Kelionė pašto karieta buvo toli gražu ne iš lengvųjų. Komfortas ir kelionės eiga priklausydavo nuo karietos tipo, kelio būklės ir oro sąlygų. Didžiausias nepatogumas karietoje buvo kratymas ir triukšmas. Ankštose vietose karietos viduje nuo nuolatinio kratymo ne tik nutirpdavo galūnės, bet ir įsiskausdavo nugarą. Prie šių nepatogumų pridėjus visą karietos girgždesį ir barškėjimą bei nuolatinį vadeliotojo rėkimą ar trompeto pūtimą, raginantį duoti kelią pašto karietai, apie jokį poilsį ir miegą nebuvo net kalbos. Kelionės tapo šiek tiek patogesnės nuo 1730 metų, kai pradėtos gaminti karietos su lingėmis (spyruoklėmis), kurios 1804 metais dar patobulėjo išradus elipsines linges. Taip pamažu kratymasis perėjo į siūbavimą. Tačiau kelionės komfortą ir spartą labiausiai lėmė kelių kokybė. Nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario keliai pažliugdavo arba juos užsnigdavo tiek, kad neretai keleiviui tekdavo išlipti ir pačiam padėti išstumti užstrigusią karietą ar, geriausiu atveju, – paėjėti nemenką atkarpą šalia karietos pėsčiomis. Tokiomis blogomis oro sąlygomis apie jokį kelionės komfortą negalvota – buvo svarbiausia bet kokiomis priemonėmis pasiekti tikslą. Todėl nenuostabu, kad Vokietijos žemėse neretai buvo sakoma: „Iškeliauti rytoj yra gerai, poryt dar geriau. Pasiliekate? Aš taip pat pasilieku!“ Tuo norėta pasakyti, kad jeigu keliauti nebūtina – protingiausia visai nekeliauti.

Mindaugas MARAZAS

Istorikas, Vilniaus universiteto bibliotekos

Retų spaudinių skyriaus vyresn. bibliotekininkas

(Bus daugiau)

Galerija: Arklinis paštas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---