Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

---

Kasmet birželio 14 -ąją visi patriotiškai nusiteikę žmonės lanko tremties atminimo paminklus, išreiškia pagarbą nukentėjusiesiems nuo sovietinio genocido.

Kęstučio INKRATOS nuotr.

Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena – verčia prisiminti kelių dešimtmečių senumo gyventojų trėmimų ir rezistencinių kovų istoriją.

1940–1953 metai žmonių atmintyje ir istorijoje įrašyti pačiomis tamsiausiomis spalvomis, o birželio mėnuo pavadintas juoduoju birželiu. Negalima pamiršti šimtų tūkstančių nekaltų žmonių genocido – trėmimo, kankinimų kalėjimuose ir lageriuose, žudymo, kuriuos vykdė sovietinės jėgos struktūros. Lietuvos Seimas 2011 metus paskelbė Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminties metais, o pirmąją trėmimų dieną – birželio 14-ąją – Gedulo ir Vilties diena. Šiais metais paminime ne tik trėmimų pradžią, bet ir 1949 m. didžiosios tremties „Bangų mūša“ 75-ąsias metines.

Pirmosios sovietų ir nacistinės Vokietijos okupacijų bei Antrojo pasaulinio karo nuniokotą kraštą ištiko nauja nelaimė – antroji sovietinės Rusijos okupacija. Prieš karą okupacinė valdžia Lietuvą „išvalė“ nuo „nepatikimojo elemento“ – tarpukario valdžios pareigūnų, šaulių, skautų, išsimokslinusių ir patriotiškų žmonių. Jie atsidūrė kalėjimuose, lageriuose ir tolimoje šiaurėje. Pokaryje genocido mastai išsiplėtė. Nė vienas gyventojas negalėjo ramiai gyventi ir dirbti, nes nežinojo, kada atkreips okupantų ar jų rėmėjų dėmesį. Kaimai, miestai ir miesteliai gyveno nuolatinėje baimėje, nes okupantai siautėjo, o trėmimai vis tęsėsi.

Taikūs ir sėslūs lietuviai, prievarta išplėšti iš savo gimtinės, ne savo noru plėtė akiratį – buvo nublokšti į tolimiausius ir atšiauriausius plačiosios Rusijos kampelius, mokėsi išgyventi badą, sunkų darbą ir neįprastas gamtos sąlygas. Kalboje atsirado nauji žodžiai: stribas (istrebitelis), stribelnyčia, enkavedistai, gulagas, načialnykas, etapas ir kt. Dabartinis jaunimas sunkiai įsivaizduoja tą sunkų laikmetį ir žmonių išgyvenimus, o klausyti liudininkų prisiminimų ne visi turi kantrybės. Pokario įvykiai liko istorijose, prisiminimų knygose ir nuotraukose, tačiau juos reikia nuolat priminti, aiškinti, kad jaunoji karta suprastų, kokia baisi okupacija ir kaip svarbu daryti viską, kad tokios grėsmė išvengtume.

Tikrųjų tremtinių jau mažai likę, nukentėjusiųjų nuo genocido išgyvenimus Sibire ir GULAG-uose liudija jų vaikai. Kai buvusi tremtinė su grauduliu sako, kad duona kvepia tėviške, ragina nemėtyti trupinių, koks gardėsis buvo duona su šmulte ar iš bulvių lupenų išvirta košė, pradedi suvokti, ką reiškia badas. Tremtinių pasakojimai, istorijos pamokos, minėjimai padeda suprasti sudėtingą laikmetį, trėmimų siaubą, kad išgyventi padeda artimo meilė, vienybė ir laisvės troškimas.

1949 m. kovo 25–28 d. ir papildomai balandžio 10–20 d. MGB (Valstybės saugumo ministerijos) kariškiai ir jų pagalbininkai vykdė operaciją „Priboj“ („Bangų mūša“), per kurią iš Lietuvos ištrėmė apie 10 000 šeimų, LGGRTC duomenimis, 33 736 gyventojų, daugiausia iš Rokiškio, Pasvalio, Šiaulių, Šakių ir Vilkaviškio rajonų. Šitaip norėta įveikti lietuvių pasipriešinimą kolektyvizacijai ir sutriuškinti partizaninį judėjimą. 5 278 žmonės buvo įkalinti už vadinamąjį banditizmą ar tėvynės išdavimą, 1 715 nužudyti Lietuvoje – tai nukauti ar nukankinti partizanai ir jų rėmėjai.

Represines priemones ir tremtinių sąrašus sudarė MGB vietiniai pareigūnai, o tvirtino Ministrų Taryba. Operaciją vykdė saugumiečiai ir milicininkai, talkinant „liaudies gynėjams“, t. y. stribams ir aktyvistams.

1949 m. iš Vilkaviškio rajono ištremta ar įkalinta daugiau nei 800 gyventojų: partizanų Antano Grikiečio, Vytauto Aleksos, brolių Dambrauskų, Jono Brazio-Klajūno, Juozo Katiliaus-Liutauro, Alfonso Katiliaus artimieji, 36 partizanų ryšininkai ir rėmėjai. Už prievolių nevykdymą įkalinta apie 20 valstiečių. Tai šiurpūs skaičiai, liudijantys gilius demografinius, socialinius ir moralinius lietuvių praradimus.

Kviečiame birželio 14 d., 13 val., vilkaviškiečius, moksleivius ir visus istorinės atminties saugotojus dalyvauti renginyje „Tremties istorija primena, moko, perspėja...“

Ši operacija (antra pagal masiškumą, 1948 m. ištremta 42 284 žmonių) paspartino prievartinę kolektyvizaciją, komjaunuolių gretų augimą. Gyventojų pasipriešinimą vis sparčiau keitė nusivylimas ir prisitaikymas.

Pateikti duomenys ir jų vertinimas yra svarbūs mūsų istorinei sąmonei, pilietiniam-patriotiniam jaunimo ugdymui. Mes privalome ne tik žinoti Lietuvos gyventojų kančių istoriją, bet ją suprasti ir įsisąmoninti, nes ji moko branginti laisvę ir tiesą, artimo ir Tėvynės meilę.

Gyventojų tremties istorija – skaudi ir pamokanti. Kasmet birželio 14-ąją visoje Lietuvoje rezistencijos dalyvių palikuonys, tremtiniai ir jų artimieji, visi patriotiškai nusiteikę žmonės lanko tremties atminimo paminklus, kapus, prisimena ir pagerbia nukentėjusiųjų nuo sovietinio genocido atminimą. Vilkaviškyje Gedulo ir Vilties dienos minėjimo vieta tapo Viešosios bibliotekos kiemelyje pirmųjų sąjūdiečių pastatytas paminklas iš lauko akmenų. Čia prisimename skaudžią tremties istoriją ir apie 10 tūkstančių mūsų krašto žmonių auką.

Kviečiame birželio 14 d., 13 val., vilkaviškiečius, moksleivius ir visus istorinės atminties saugotojus dalyvauti renginyje „Tremties istorija primena, moko, perspėja...“



Elena RUPEIKIENĖ

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---