|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-03-21 17:07
|
|
|
Dvarininko Leono Geištaro finansais pastatyta Didvyžių bažnyčia.
Keletas kilometrų nuo Vilkaviškio miesto, senojo Didvyžių kaimo peizaže, raudonuoja vieno bokšto šventovė – po Pirmojo pasaulinio karo didiko pastatyta bažnyčia. Pasigrožėti Dievo namais galima važiuojant plentu Kudirkos Naumiesčio link.
Devynioliktame amžiuje vietovė vardą gavo nuo tų žemių savininko Leono Geištaro pavardės – visi tik Geištarais ir vadino. Kaime atsirado bažnyčia, dvaras.
Po Pirmojo pasaulinio karo magnatas, bažnyčios statytojas L. Geištaras į Vilkaviškio kraštą jau nebegrįžo. Geištaruose buvęs jo dvaras atiteko valstybei. Kaimui buvo suteiktas naujas vardas – Didvyžiai. Senajame didiko dvare prisiglaudė niekam nereikalingi seneliai ir vaikai. Čia buvo įkurta valstybės remiama prieglauda.
Pasak legendos, vienas iš Vilkaviškio apskrities viešpačių, gražiosios Didvyžių Šv. popiežiaus Leono II bažnyčios statytojas, senojo klebono fundatorius L. Geištaras sakydavo: „Kiek tik akys užmato – viskas mano. Bet aš norėčiau, kad būtų mano ir kur akys nemato.“ Šypseną keliančia legenda galima tikėti, galima ir ne, bet tokias istorijas visada įdomu skaityti.
Senoji Didvyžių raudonų plytų bažnytėlė jaukiai įsipaišo į senojo kaimo peizažą. Šventoriuje būta nedidelio tvenkinio, šalia auga senas, daug matęs ir girdėjęs medis. Prie medinės tvorelės – puošnus istorinis antkapis. Lenkų ir lietuvių kalbomis prisimintas kunigo Juozo Josinsko gyvenimas, o išlikę žodžiai mums pasakoja: „Tejp gyveno, kajp mokino. Numirė kajp gyveno. Gyvena, kajp numirė. Ponuje ir su ponu.“
Lig šių dienų iš lūpų į lūpas perduodama liūdna legenda apie Geištarų šeimos tragediją, užrašytą senuose šaltiniuose, – apie nelaimingą jaunėlio L. Geištaro sūnaus meilę paprastai kaimo mergaitei. Šiame pasakojime minimas dvaras ir šalia jo tyvuliavęs tvenkinys. Geištarų laikais čia plaukiojo gulbės ir iš Japonijos atvežti dekoratyviniai vandens paukščiai.
Magnato rūmas, kuriame dabar yra socialinės globos namai, anuomet buvo dvaro puošmena. Žmonių pasakojimai liudija, kad po gulbių kojomis nardė auksinės žuvytės, o viduryje tvenkinio buvusioje saloje stovėjo vasarnamis.
Per Didvyžius einantis pagrindinis kelias skiria bažnyčią ir dar vieną seną, visai šalia plento stovintį paminklą katalikiškai „Pavasario“ draugijai atminti. „Prie Smetonos“ gyvenę vietiniai būrėsi į įvairias organizacijas ir draugijas, liudijo Dievo žodį ir statė paminklus.
Po karo tokių ženklų liko nedaug. Šalia kelio stovintis postamentas su iškaltais žodžiais „Dievui ir Tėvynei. Graži jaunystė mūsų žydi. Neboja vėtrų, nei audrų. Didvyžių pavasarininkų kuopa, 1934“ primena mums to laiko vertybes ir idealus.
Šiuo metu kaimo pavadinimas vėl pakeistas. Žemėlapiuose rasime Augalų kaimo vietovardį. Geištarai ir Didvyžiai liko istorijos puslapiuose.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Keletas kilometrų nuo Vilkaviškio miesto, senojo Didvyžių kaimo peizaže, raudonuoja vieno bokšto šventovė – po Pirmojo pasaulinio karo didiko pastatyta bažnyčia. Pasigrožėti Dievo namais galima važiuojant plentu Kudirkos Naumiesčio link. |
Devynioliktame amžiuje vietovė vardą gavo nuo tų žemių savininko Leono Geištaro pavardės – visi tik Geištarais ir vadino. Kaime atsirado bažnyčia, dvaras.
Po Pirmojo pasaulinio karo magnatas, bažnyčios statytojas L. Geištaras į Vilkaviškio kraštą jau nebegrįžo. Geištaruose buvęs jo dvaras atiteko valstybei. Kaimui buvo suteiktas naujas vardas – Didvyžiai. Senajame didiko dvare prisiglaudė niekam nereikalingi seneliai ir vaikai. Čia buvo įkurta valstybės remiama prieglauda.
Pasak legendos, vienas iš Vilkaviškio apskrities viešpačių, gražiosios Didvyžių Šv. popiežiaus Leono II bažnyčios statytojas, senojo klebono fundatorius L. Geištaras sakydavo: „Kiek tik akys užmato – viskas mano. Bet aš norėčiau, kad būtų mano ir kur akys nemato.“ Šypseną keliančia legenda galima tikėti, galima ir ne, bet tokias istorijas visada įdomu skaityti.
Senoji Didvyžių raudonų plytų bažnytėlė jaukiai įsipaišo į senojo kaimo peizažą. Šventoriuje būta nedidelio tvenkinio, šalia auga senas, daug matęs ir girdėjęs medis. Prie medinės tvorelės – puošnus istorinis antkapis. Lenkų ir lietuvių kalbomis prisimintas kunigo Juozo Josinsko gyvenimas, o išlikę žodžiai mums pasakoja: „Tejp gyveno, kajp mokino. Numirė kajp gyveno. Gyvena, kajp numirė. Ponuje ir su ponu.“
Lig šių dienų iš lūpų į lūpas perduodama liūdna legenda apie Geištarų šeimos tragediją, užrašytą senuose šaltiniuose, – apie nelaimingą jaunėlio L. Geištaro sūnaus meilę paprastai kaimo mergaitei. Šiame pasakojime minimas dvaras ir šalia jo tyvuliavęs tvenkinys. Geištarų laikais čia plaukiojo gulbės ir iš Japonijos atvežti dekoratyviniai vandens paukščiai.
Magnato rūmas, kuriame dabar yra socialinės globos namai, anuomet buvo dvaro puošmena. Žmonių pasakojimai liudija, kad po gulbių kojomis nardė auksinės žuvytės, o viduryje tvenkinio buvusioje saloje stovėjo vasarnamis.
Per Didvyžius einantis pagrindinis kelias skiria bažnyčią ir dar vieną seną, visai šalia plento stovintį paminklą katalikiškai „Pavasario“ draugijai atminti. „Prie Smetonos“ gyvenę vietiniai būrėsi į įvairias organizacijas ir draugijas, liudijo Dievo žodį ir statė paminklus.
Po karo tokių ženklų liko nedaug. Šalia kelio stovintis postamentas su iškaltais žodžiais „Dievui ir Tėvynei. Graži jaunystė mūsų žydi. Neboja vėtrų, nei audrų. Didvyžių pavasarininkų kuopa, 1934“ primena mums to laiko vertybes ir idealus.
Šiuo metu kaimo pavadinimas vėl pakeistas. Žemėlapiuose rasime Augalų kaimo vietovardį. Geištarai ir Didvyžiai liko istorijos puslapiuose.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Galerija: paminklas
Publikuota: 2024-03-21 17:07:38
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio autobusų stotis – tvariausias pastatas Pabaltijy * Sostinė nesužavėjo: kybartietis į gimtinę parsivežė ir žmoną
* Augant susirgimų skaičiui žmonės turi patys apsispręsti dėl skiepų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|