|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda dirbamos žemės Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.Galioja iki: 2024-09-29 09:16:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kūryba
|
|
|
Stulbinanti gotikinė fantazija. Taip trumpai būtų galima apibūdinti amerikiečių rašytojos Victorios Schwab siaubo romaną jaunimui nuo 14 metų. Pirmoje „New York Times“ bestselerių sąrašo vietoje atsidūręs mistinis romanas „Galantija“ pasakoja apie Merilanso mergaičių mokykloje užaugusią, savo praeitį tik mamos dienoraštyje atrandančią Oliviją. Vieną dieną Olivija gauna dėdės laišką, kviečiantį į šeimos dvarą – Galantiją. Nepaisydama motinos dienoraštyje įrašytų įspėjimų nesiartinti prie šios vietos, ji nuvyksta ir patenka į tamsių paslapčių ir mirties kvapo kupiną vietą. Olivija pasiryžusi paslaptis atskleisti, tik dar nenutuokia, su kuo jai teks susidurti. Interviu su šio romano rašytoja V. Schwab.
– Jūsų „Galantija“ skaitytojus kviečia į šešėlių karalystę. Ar kada pati savo vaizduotėje, emocijose, realiame gyvenime esate atsidūrusi tarp šešėlių?
– Puikiai žinau, kokia plonytė riba skiria mūsų pažinimą nuo to, ko negalime, nesugebame, nemokame suvokti. Ir kaip arti fizinės ar emocinės prarajos kartais tenka atsidurti. Tarp kontrolės ir chaoso yra nepaprastai trumpas brūkšnys. Apgaulinga manyti, kad tik vienoje jo pusėje esame visiškai saugūs.
– Kaip manote, ar jauni žmonės gerai supranta tarp eilučių paslėptą prasmę: „Už kiekvieno šešėlio slepiasi kūnas ir jie visi kažkur susitinka...“?
– Manau, kad jaunuoliai tarp eilučių paslėptas prasmes suvokia geriau nei didžioji dalis suaugusiųjų. Jau vien dėl to, kad jauni žmonės dažnai gyvena didesnių kraštutinumų pasaulyje, kuriame viskas atrodo daug sunkiau, daug baisiau ir daug blogiau, nei yra iš tikrųjų. Ir jie kol kas dar nėra išmokę apsimesti, kad visa tai, ką jie išgyvena, iš tiesų yra paprasta ir lengva.
– Parašyti knygas, kokias rašote jūs, reikia nepaprastos fantazijos. Kas tą fantaziją sudėjo jums į galvą?
– Nuo pat vaikystės jaučiausi sveika tik tada, kai nukrypdavau nuo tikrovės, sugalvodavau kažką, ko nėra realiame gyvenime, kas neįmanoma. Būdama maža pasaulyje ieškojau plyšių. Užaugusi juos kuriu.
– Jūsų knygų veikėjai išgyvena daugybę emocijų – nuo pačių gražiausių iki pačių bjauriausių. Ar personažų emocijos irgi sugalvotos, ar skolinate jas iš savęs?
– Sakyčiau taip: iš savęs pasiskolinu emocijų sėklą, vėliau iš jos personažams išauginu kur kas stipresnes, patrakusias, kartais laukines emocijas, kurios dera prie pasakojimo.
– Kai skaitai jūsų istorijas, atrodo, kad emocinis gyvenimas šeimose per šimtmečius beveik nesikeičia. Ir vis dėlto šiuolaikinės technologijos išryškina tikrų jausmų ir emocijų trūkumą bei ilgesį. Ar galvojate apie tai rašydama?
– Būtent dėl šios priežasties mano knygos yra sąmoninga priešprieša šiuolaikinėms technologijoms. Gyvenimas su technologijomis ir šiandien egzistuojantis begalinis pasitikėjimas jomis yra ne tas laukas, kurį norėčiau tyrinėti.
– Rašydama knygas keliaujate į vietas, kur turėtų vykti jūsų romano veiksmas. Kodėl jums svarbu pajusti tą vietą ir tai, kas joje vyko prieš daugelį metų?
– Turiu pamatyti, ko negaliu mintyse įsivaizduoti, sau nusipiešti. Pamatyti taip, kad vėliau mano sakiniuose galėtų matyti ir skaitytojas. Privalau suvokti detales, kaip jas suvokia vietos gyventojai, pastebėti smulkmenas, kurias pastebi atvykėliai.
– „Namai yra tai, ką pasirenki“, – rašote „Galantijoje“. Ką jūs pasirinkote savo namais?
– Turiu dvejus namus. Vieni yra Škotijoje, kur praleidžiu didžiąją savo laiko dalį, kiti – Prancūzijoje, kur gyvena mano šeima. Namai man vieta, kur visada atrasiu savo širdį ir pailsinsiu kaulus. Vieta, kurioje niekada nesijausiu svečiu, kurioje esu tarsi siūlas, įaustas į audinį.
– Vis laukiau progos paklausti kurio nors garsaus rašytojo, kodėl tiek daug jų gyvena Škotijoje. Ar ši šalis rašytojus kažkaip ypatingai veikia?
– Galiu kalbėti tik už save – Škotija man atrodo labai įkvepianti vieta. Ne tik architektūra, pastatai, ne tik klimatas su nuolatiniu vėju, į krantus besitaškančia, šėlstančia Šiaurės jūra, bet ir paprasti, žavūs žmonės. Be to, čia gyvendama aš penkiomis valandomis lenkiu Niujorką, taigi, rašyti visada baigiu dar prieš prabundant Amerikos leidėjams.
– Esate pripratusi prie apdovanojimų, geriausiųjų rinkimų ir sąrašų viršūnių. Ką jums tai duoda, be finansinės išraiškos, žinoma?
– Populiarumas suteikia laisvės būti keistai. Ir kiekvieną kartą, išleidus naują knygą, vis labiau pasitempti, stiebtis aukštyn, keistis. Didžiausias nusivylimas, kai autorius sėkmę paverčia saugumu. Kai nustojęs augti saugiai ilsisi šešėlyje to, ką buvo pasiekęs. Aš nenoriu tos pačios istorijos papasakoti du kartus. Noriu, kad sėkmė paskatintų mane drąsai padaryti ką nors kvailo ir šiek tiek pavojingo.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Stulbinanti gotikinė fantazija. Taip trumpai būtų galima apibūdinti amerikiečių rašytojos Victorios Schwab siaubo romaną jaunimui nuo 14 metų. Pirmoje „New York Times“ bestselerių sąrašo vietoje atsidūręs mistinis romanas „Galantija“ pasakoja apie Merilanso mergaičių mokykloje užaugusią, savo praeitį tik mamos dienoraštyje atrandančią Oliviją. Vieną dieną Olivija gauna dėdės laišką, kviečiantį į šeimos dvarą – Galantiją. Nepaisydama motinos dienoraštyje įrašytų įspėjimų nesiartinti prie šios vietos, ji nuvyksta ir patenka į tamsių paslapčių ir mirties kvapo kupiną vietą. Olivija pasiryžusi paslaptis atskleisti, tik dar nenutuokia, su kuo jai teks susidurti. Interviu su šio romano rašytoja V. Schwab. |
– Jūsų „Galantija“ skaitytojus kviečia į šešėlių karalystę. Ar kada pati savo vaizduotėje, emocijose, realiame gyvenime esate atsidūrusi tarp šešėlių?
– Puikiai žinau, kokia plonytė riba skiria mūsų pažinimą nuo to, ko negalime, nesugebame, nemokame suvokti. Ir kaip arti fizinės ar emocinės prarajos kartais tenka atsidurti. Tarp kontrolės ir chaoso yra nepaprastai trumpas brūkšnys. Apgaulinga manyti, kad tik vienoje jo pusėje esame visiškai saugūs.
– Kaip manote, ar jauni žmonės gerai supranta tarp eilučių paslėptą prasmę: „Už kiekvieno šešėlio slepiasi kūnas ir jie visi kažkur susitinka...“?
– Manau, kad jaunuoliai tarp eilučių paslėptas prasmes suvokia geriau nei didžioji dalis suaugusiųjų. Jau vien dėl to, kad jauni žmonės dažnai gyvena didesnių kraštutinumų pasaulyje, kuriame viskas atrodo daug sunkiau, daug baisiau ir daug blogiau, nei yra iš tikrųjų. Ir jie kol kas dar nėra išmokę apsimesti, kad visa tai, ką jie išgyvena, iš tiesų yra paprasta ir lengva.
– Parašyti knygas, kokias rašote jūs, reikia nepaprastos fantazijos. Kas tą fantaziją sudėjo jums į galvą?
– Nuo pat vaikystės jaučiausi sveika tik tada, kai nukrypdavau nuo tikrovės, sugalvodavau kažką, ko nėra realiame gyvenime, kas neįmanoma. Būdama maža pasaulyje ieškojau plyšių. Užaugusi juos kuriu.
– Jūsų knygų veikėjai išgyvena daugybę emocijų – nuo pačių gražiausių iki pačių bjauriausių. Ar personažų emocijos irgi sugalvotos, ar skolinate jas iš savęs?
– Sakyčiau taip: iš savęs pasiskolinu emocijų sėklą, vėliau iš jos personažams išauginu kur kas stipresnes, patrakusias, kartais laukines emocijas, kurios dera prie pasakojimo.
– Kai skaitai jūsų istorijas, atrodo, kad emocinis gyvenimas šeimose per šimtmečius beveik nesikeičia. Ir vis dėlto šiuolaikinės technologijos išryškina tikrų jausmų ir emocijų trūkumą bei ilgesį. Ar galvojate apie tai rašydama?
– Būtent dėl šios priežasties mano knygos yra sąmoninga priešprieša šiuolaikinėms technologijoms. Gyvenimas su technologijomis ir šiandien egzistuojantis begalinis pasitikėjimas jomis yra ne tas laukas, kurį norėčiau tyrinėti.
– Rašydama knygas keliaujate į vietas, kur turėtų vykti jūsų romano veiksmas. Kodėl jums svarbu pajusti tą vietą ir tai, kas joje vyko prieš daugelį metų?
– Turiu pamatyti, ko negaliu mintyse įsivaizduoti, sau nusipiešti. Pamatyti taip, kad vėliau mano sakiniuose galėtų matyti ir skaitytojas. Privalau suvokti detales, kaip jas suvokia vietos gyventojai, pastebėti smulkmenas, kurias pastebi atvykėliai.
– „Namai yra tai, ką pasirenki“, – rašote „Galantijoje“. Ką jūs pasirinkote savo namais?
– Turiu dvejus namus. Vieni yra Škotijoje, kur praleidžiu didžiąją savo laiko dalį, kiti – Prancūzijoje, kur gyvena mano šeima. Namai man vieta, kur visada atrasiu savo širdį ir pailsinsiu kaulus. Vieta, kurioje niekada nesijausiu svečiu, kurioje esu tarsi siūlas, įaustas į audinį.
– Vis laukiau progos paklausti kurio nors garsaus rašytojo, kodėl tiek daug jų gyvena Škotijoje. Ar ši šalis rašytojus kažkaip ypatingai veikia?
– Galiu kalbėti tik už save – Škotija man atrodo labai įkvepianti vieta. Ne tik architektūra, pastatai, ne tik klimatas su nuolatiniu vėju, į krantus besitaškančia, šėlstančia Šiaurės jūra, bet ir paprasti, žavūs žmonės. Be to, čia gyvendama aš penkiomis valandomis lenkiu Niujorką, taigi, rašyti visada baigiu dar prieš prabundant Amerikos leidėjams.
– Esate pripratusi prie apdovanojimų, geriausiųjų rinkimų ir sąrašų viršūnių. Ką jums tai duoda, be finansinės išraiškos, žinoma?
– Populiarumas suteikia laisvės būti keistai. Ir kiekvieną kartą, išleidus naują knygą, vis labiau pasitempti, stiebtis aukštyn, keistis. Didžiausias nusivylimas, kai autorius sėkmę paverčia saugumu. Kai nustojęs augti saugiai ilsisi šešėlyje to, ką buvo pasiekęs. Aš nenoriu tos pačios istorijos papasakoti du kartus. Noriu, kad sėkmė paskatintų mane drąsai padaryti ką nors kvailo ir šiek tiek pavojingo.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Publikuota: 2024-02-13 09:48:31
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ant Vilkaviškio pastatų „nutūpė“ paukščiai ir gyvūnai *V. Kudirka besidomintis vilkaviškietis siekia ištaisyti istorinę klaidą
* Gamtos turtai – nuo grybo iki erelio
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|