Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-20 17:45

---

Kęstutis Dambrava gyvena trimis aistromis: matematika, muzika ir šachmatais.

Autorės nuotr.

Va­kar mi­nė­jo­me Tarp­tau­ti­nę šach­ma­tų die­ną. Šia pro­ga pa­kal­bi­no­me Kęs­tu­tį DAMB­RA­VĄ – šach­ma­tų entuziastą, apie ku­rį Vil­ka­viš­ky­je su­ka­si ši spor­to ša­ka. „Šir­vin­tos“ šach­ma­tų klu­bo tre­ne­ris sa­kė: „Kad šach­ma­tais žais­tum, tu­ri bū­ti ir ge­ru ma­te­ma­ti­ku, ir poe­tu. Tu­ri su­gal­vo­ti kaž­ką ypa­tin­go, ko ne­si­ti­ki prie­ši­nin­kas. Bet kar­tais tas ypa­tin­gu­mas į sme­ge­nis tren­kia.“

–„Šir­vin­tos“ šach­ma­tų klu­be ka­bo gau­sy­bė me­da­lių, pui­kuo­ja­si ne vie­na tau­rė. Ko­kia bu­vo pir­mo­ji per­ga­lė, kaip se­ka­si da­bar?

– Prieš 30 me­tų Vil­ka­viš­kio ko­man­da pir­mą kar­tą da­ly­va­vo Lie­tu­vos šach­ma­tų var­žy­bo­se. Ne­ti­kė­tai res­pub­li­ko­je užė­mė­me tre­čią vie­tą. Iš kar­to ėmė kal­bė­ti apie mus, kvies­ti į rink­ti­nes.

Šie­met Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je šach­ma­tų ly­go­je užė­mė­me ant­rą vie­tą. Pir­mo­ji ati­te­ko vil­nie­čiams, tre­čio­ji – Plun­gei. Dvi res­pub­li­kos ko­man­dos (I ir II vie­tos lai­mė­to­jos) iš­ko­vo­jo tei­sę vyk­ti į Eu­ro­pos klu­bų pir­me­ny­bes Tur­ki­jo­je. Ta­čiau mes ofi­cia­liai at­si­sa­kė­me. Vis tie pi­ni­gai... Iš­vy­ka bū­tų kai­na­vu­si dau­giau kaip 10 tūkst. li­tų. Vie­toj mū­sų vy­ko plun­giš­kiai.

– Ko­kią per­ga­lę lai­ko­te svar­biau­sia?

– Di­džiau­sias mū­sų pa­sie­ki­mas bu­vo 1992 me­tais. Lie­tu­vos mo­te­rų rink­ti­nė, ku­rios na­rė­mis bu­vo ma­no duk­ros As­ta ir Ri­ta Damb­ra­vai­tės bei Re­na­ta Mu­raus­kie­nė ir Ka­mi­lė Ba­gins­kai­tė, da­ly­va­vo pa­sau­lio šach­ma­tų olim­pia­do­je Ma­ni­lo­je (Fi­li­pi­nai).

Lietuvos ko­man­da bu­vo ap­do­va­no­ta me­da­liais už di­džiau­sią pro­gre­są, ka­dan­gi iš pa­sku­ti­nių vie­tų pa­ki­lo į še­šio­lik­tą tarp maž­daug aštuoniasdešimties pasaulio pirmenybių dalyvių.

– Ar šach­ma­tai Vil­ka­viš­ky­je – mer­gi­nų žai­di­mas?

– Iš pra­džių bu­vo su­rink­ta ge­ra ber­niu­kų ko­man­da. Ta­čiau Damb­ra­vai­tės su­bū­rė mo­te­rų ko­man­dą. As­ta ir Ri­ta ke­tu­ris kar­tus bu­vo res­pub­li­kos mo­te­rų čem­pio­nė­mis. Vil­ka­viš­kio ra­jo­no mo­te­rų ko­man­da Eu­ro­po­je bu­vo užė­mu­si šeš­tą vie­tą. Nors, aišku, ga­lė­jo­me užim­ti ir ket­vir­tą. Tik kaip stu­den­tams prieš eg­za­mi­nus pri­trūks­ta vie­nos nak­ties, taip mums pri­trū­ko pu­sės taš­ko.

– Ar ir to­liau pla­nuo­ja­te ak­ty­viai žais­ti?

– Var­gu. Juk už ke­lio­nes iš sa­vo ki­še­nių ten­ka mo­kė­ti. Ne vers­li­nin­kai esa­me. Anks­čiau ki­taip bu­vo – jei ge­rai žai­di, tai vi­si ke­liai at­vi­ri. Ri­ta Damb­ra­vai­tė (Lie­tu­vos jau­nu­čių, jau­nių ir tris­kart mo­te­rų čem­pio­nė) žai­dė Bul­ga­ri­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Tur­ki­jo­je... Šian­dien vis­kas ant žai­dė­jų pe­čių... Kaip sa­ko­ma, skęs­tan­čių­jų gel­bė­ji­mas – jų pa­čių rei­ka­las.

Kar­tais at­ro­do, kad Vil­ka­viš­ky­je šach­ma­tus jau pra­žu­dė­me.

– Ar moks­lei­viai šian­dien do­mi­si šach­ma­tais?

– Da­bar su moks­lei­viais kiek pra­sčiau. Šach­ma­tų klu­be „Šir­vin­ta“ tė­ra ke­tu­rio­li­ka mo­ki­nu­kų. Ka­dai­se mo­kyk­lo­se ant­ro­je kla­sė­je bu­vo įves­tas pri­va­lo­mas mo­ky­ma­sis žais­ti šach­ma­tais. Nuei­da­vo­me į mo­kyk­las, at­si­rink­da­vo­me perspektyviausius žai­dėjus.

Ne vi­si vai­kai il­gai žai­džia. Kai ku­rie po kiek lai­ko ran­da kaž­ką įdo­miau: krep­ši­nį, fut­bo­lą ar kom­piu­te­rius. Iš tų be­si­blaš­kan­čių nie­ko ne­bei­šei­na. Il­ga­me­čiai spor­ti­nin­kai žai­džia sėk­min­gai. Pa­vyz­džiui, de­šim­to­kas Taut­vy­das Ba­kas šie­met Vil­ka­viš­kio ra­jo­no pir­me­ny­bė­se ta­po čem­pio­nu tarp suau­gu­sių­jų.

– Kas kal­tas, kad ma­žė­ja šach­ma­tais žai­džian­čio jau­ni­mo?

– Nuo šei­mų tai pri­klau­so. Nė­ra tė­vų, ku­rie do­mė­tų­si šach­ma­tais. Juk tai ne itin vaiz­din­gas spor­tas. Ką ten vai­kas sė­dės – kup­rą au­gins... Ge­riau jau te­gu ka­muo­lį pa­spar­do. Nors ir dėl fut­bo­lo šian­dien ne­la­bai kas de­ga.

– Kuo dar, be šach­ma­tų, domitės?

– Dar dviem da­ly­kams esu nea­be­jin­gas. Tai – mu­zi­kai ir ma­te­ma­ti­kai. Mu­zi­ka mū­sų šei­mo­je lyg įgim­ta. Ma­no tė­tis bu­vo Juo­zo Nau­ja­lio mo­ki­nys. Aš pa­ts 1996 me­tais bu­vau Vil­ka­viš­kio cho­ro su­bū­ri­mo ini­cia­to­rius. O ma­te­ma­ti­ka traukia to­dėl, kad esu bai­gęs jos moks­lus ir man pa­tin­ka mo­ky­to­jo dar­bas.

Tai­gi vi­sa ma­no gy­ve­ni­mo bė­da ta, kad iš šių tri­jų da­ly­kų nie­kaip neiš­si­rin­kau vie­no. Ki­taip gal bū­tų dau­giau pa­siek­ta. Nors ir taip daug kas pa­vy­di. Ma­no mo­ki­niai net ke­tu­ris kar­tus da­ly­va­vo Pa­sau­lio šach­ma­tų olim­pia­do­se (tris kar­tus vy­ko Ri­ta Damb­ra­vai­tė, vie­ną – As­ta Damb­ra­vai­tė).

– Ką mie­liau ren­ka­tės: ma­te­ma­ti­ką ar šach­ma­tus?

– Gė­da pa­sa­ky­ti, bet ma­te­ma­ti­ką. Šach­ma­tai tik pa­de­da ma­te­ma­ti­kai. Ug­do­mas ne­stan­dar­ti­nis mąs­ty­mas. Kas ge­rai žai­džia, tas ir ma­te­ma­ti­kas ge­ras. Pa­vyz­džiui, ge­ra šach­ma­ti­nin­kė, pernai „Auš­ros“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los abi­tu­rien­tė Si­mo­na Kas­cė­nai­tė vals­ty­bi­nio ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­no ga­vo 99 ba­lus.

– Kuo Jums šach­ma­tai yra ypa­tin­gi?

– Vie­nas įdo­mus nu­ti­ki­mas įvy­ko 1963 me­tais. Ta­da te­ko žais­ti su Ša­kių ra­jo­no ko­man­da. Su­si­pa­ži­nau su vie­na jos žai­dė­ja, ku­ri tais pa­čiais me­tais ta­po ma­no žmo­na.

– Ką ma­lo­naus pri­si­me­na­te iš sa­vo pa­tir­ties ?

– Prieš de­šimt me­tų da­ly­va­vau ke­liuo­se pa­sau­li­niuo­se tur­ny­ruo­se su­si­ra­ši­nė­jant. Gan neb­lo­gai se­kė­si. O su­si­ra­ši­nė­ti įdo­mu, yra pro­ga pra­mok­ti užsienio kal­bą. Var­žo­vų tu­rė­jau Ang­li­jo­je, Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Olan­di­jo­je – be­veik vi­so­se Eu­ro­pos ša­ly­se. Siųs­da­vo­me at­vi­ru­kus. Bū­da­vo įdo­mu: vie­nuo­se – jū­ra, ki­tuo­se – ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lai. Da­bar su šiais at­vi­ru­kais žai­džia vai­kai.

– Ką ma­no­te apie šian­die­ni­nius tur­ny­rus in­ter­ne­te?

– Tai ir­gi su­si­ra­ši­nė­ji­mas. Ta­čiau iš­si­gi­męs, ka­dan­gi ge­riau žai­džia tas, kas tu­ri ga­lin­ges­nį kom­piu­te­rį. Da­bar pa­da­ry­ta taip, kad ati­dė­tų par­ti­jų ne­bė­ra. Ka­dan­gi to­kias par­ti­jas ana­li­zuo­ja ne šach­ma­ti­nin­kai ar tre­ne­riai, o kom­piu­te­riai, tai ne­bė­ra pra­smės žais­ti. Šian­die­ni­nis šach­ma­tų žai­di­mas in­ter­ne­te reg­la­men­tuo­ja­mas taip, kad bū­tų žai­džia­ma vis­kas iš kar­to.

– Ko­kios šach­ma­tų pro­gno­zės Vil­ka­viš­ky­je?

– Šach­ma­tai – ne­po­pu­lia­rus žai­di­mas. Šian­dien Vil­ka­viš­ky­je šach­ma­tai ap­mi­rę. Gal į Ky­bar­tus per­si­mes ak­ty­vi žai­džian­čių­jų ban­ga...



Si­mo­na ŠTRI­MAI­TY­TĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---