|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Prie Pajevonio pavasarininkų kryžiaus nusifotografavo (iš kairės) Grasilda Paplauskienė, Zita Čižeikienė, muziejininkė Aušra Mickevičienė, kryždirbys Andrius Bieliukas ir etnologas Andrius Milinkevičius.
Autorės nuotr.
Birutė NENĖNIENĖ
Pajevonyje švenčiant šv. Onos atlaidus buvo pašventintas atkurtasis pavasarininkų kryžius.
Tradicinės kasmetinės Pajevonio vasaros šventės programa prasidėjo šeštadienį, kuris buvo įvardintas kaip jaunimo diena.
Į vaikų Onines ir šachmatų turnyrą kvietė kultūros darbuotojai, o vidudienį parapijos bažnyčioje šv. Mišias aukojo penki kunigai. Sutvirtinimo sakramentą per trisdešimčiai jaunų žmonių suteikė Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos įgaliotas kunigas teol. dr. Žydrūnas Kulpys, Kazlų Rūdos parapijos klebonas. Beje, vilkaviškietis, ir pakrikštytas Pajevonio bažnyčioje, ir šios parapijos klebono bendrakursis seminarijoje, kaip pats pasisakė jau dėkodamas už šiltą priėmimą. Jis sutvirtintiesiems įteikė pažymėjimus, o prisiminimui – simbolinę dovanėlę – šv. Benedikto kryželį.
Sutvirtinimui – šiam svarbiam sakramentui kataliko gyvenime – pasiruošti padėjo tikybos mokytoja Lina Lavinskienė. Nebuvo nieko stebėtino, tik džiugu, kad šeštadienį į bažnyčią gausiau susirinko jaunesni žmonės – sutvirtinamųjų tėvai, artimieji. Jaunuoliai įsijungė į liturgijos šventimą: nešė atnašas, dėkojo dvasininkams bei mokytojai.
Parapijos klebonas Audrius Kurapka tiek šeštadienį, tiek sekmadienį po šv. Mišių (sekmadienį sumos iškilmėms vadovavo diakonas Rolandas Judeikis iš Veisiejų parapijos) dėkojo gausybei talkininkų, visų pirma – parapijos pastoracinės tarybos nariams, bažnyčios patarnautojams, seniūnijai, kultūros darbuotojams, bendruomenių nariams, geradariams ir visiems, remiantiems maldomis, aukomis, darbu. Visų bendromis pastangomis ir supratimu, geranoriškumu bažnyčia vis gražinama, puošiama, atnaujinamas šventovės fasadas.
Šeštadienį po šv. Mišių klebonas visus pakvietė šiek tiek nusileisti nuo kalnelio žemyn, kur netoli pagrindinio tako, kapinėse, buvo įtvirtintas atkurtasis pavasarininkų kryžius. Nuskambėjo kryžių šlovinanti giesmė, jį pašventino kun. Ž. Kulpys.
Kryžiaus atkūrimu rūpinosi muziejininkė Aušra Mickevičienė. Ji parašė projektą ir per Vilkaviškio miesto etninės veiklos klubą pateikusi rajono Savivaldybei gavo finansavimą. Autentišką 1935 m. statytą kryžių atkūrė šiemet „Aukso vainiku“ įvertintas kryždirbys Andrius Bieliukas.
Tai jau septintasis muziejininkės rūpesčiu rajone atstatytas kryžius, po to, kai UNESCO kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialiojo paveldo vertybe ir įtraukė į žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.
Pajevonio seniūnijoje pernai taip pat buvo atstatyti du kryžiai, skirti šv. Jonui Nepomukui.
Pavasarininkų kryžius – tai istorijos liudytojas, kad prieškario laikais nepriklausomoje Lietuvoje ir Pajevonyje būta daug katalikiško jaunimo. Tai savo dalyvavimu iškilmėje paliudijo ir dvi garbaus amžiaus moterys Grasilda Paplauskienė ir Zita Čižeikienė (pusseserės Norušytės).
1935 m. tuometiniai parapijos kunigai pavasarininkų kryžių pastatė savo lėšomis, juo rūpintis patikėjo jaunimui, atsakinga paskyrė Teofilę Norušytę, renginio viešnių tetą. Tačiau Teofilė susirgo tuberkulioze ir dvidešimtmetė mirė dar prieš karą. Velionės merginos pareigą paveldėjo jos seserys Anelė, Teresė ir brolis Juozas. Artimiesiems išmirus, rūpestį perėmė pusseserės Grasilda ir Zita, jos kryžių lankydavo, papuošdavo gėlėmis. Tačiau nuo laiko ir gamtos poveikio kryžius apšepo, nyko... Kaip koks Dievo siųstas angelas tai pastebėjo muziejininkė Aušra.
Dabar stabtelėjimas prie atkurto ir pašventinto kryžiaus – tai tarsi krikščioniškojo tikėjimo dvasios perdavimas iš praeito šimtmečio šio amžiaus jaunimui. Prieškary leistame „Jaunimo vado“ žurnale (1939 m., Nr. 3) paskelbtas tuometinio arkivyskupo metropolito kreipimasis į jaunuomenę, ypač pavasarininkiją, kad turėtų laikyti sau tikra garbe prižiūrėti kryžius, pataisyti, papuošti juos žolynėliais ir gėlėmis, kai jų yra. O kitame šio leidinio numeryje kun. St. Raila pastebėjęs, kad Lietuvoje šis darbas jau vyksta ir visada bus vykdomas. Nes tai ne vienos valandos darbas, bet nuolatinis, metais besitęsiantis uždavinys. Toliau skelbiami mergaitėms ir vyrams pavasarininkams uždaviniai, kaip išsaugoti kryžių grožį, tvarkyti aplinką ir garbinti šiuos ženklus...
Ruošiantis šio atkurtojo kryžiaus pagarbinimui (pašventinimui) prieškario pavasarininkų vaidmenyje, jei galima taip pajuokauti, įsikūnijo Pajevonio seniūnės Gintautos Žaliniakienės suburti ir nukreipti darbininkai, išgraibstę sausros krečiamus medžių lapus, išgrėbstę kapinių takelius. Mat, anot klebono A. Kurapkos, seniūnei nereikia net sakyti, ar jos prašyti – pati pamačiusi siunčia pagalbą ten, kur reikalinga. Bendrystė darbuose ir maldose padeda labiau išgyventi didžiųjų atlaidų šventimą.
Pajevonyje švenčiant šv. Onos atlaidus buvo pašventintas atkurtasis pavasarininkų kryžius. |
Tradicinės kasmetinės Pajevonio vasaros šventės programa prasidėjo šeštadienį, kuris buvo įvardintas kaip jaunimo diena.
Į vaikų Onines ir šachmatų turnyrą kvietė kultūros darbuotojai, o vidudienį parapijos bažnyčioje šv. Mišias aukojo penki kunigai. Sutvirtinimo sakramentą per trisdešimčiai jaunų žmonių suteikė Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos įgaliotas kunigas teol. dr. Žydrūnas Kulpys, Kazlų Rūdos parapijos klebonas. Beje, vilkaviškietis, ir pakrikštytas Pajevonio bažnyčioje, ir šios parapijos klebono bendrakursis seminarijoje, kaip pats pasisakė jau dėkodamas už šiltą priėmimą. Jis sutvirtintiesiems įteikė pažymėjimus, o prisiminimui – simbolinę dovanėlę – šv. Benedikto kryželį.
Sutvirtinimui – šiam svarbiam sakramentui kataliko gyvenime – pasiruošti padėjo tikybos mokytoja Lina Lavinskienė. Nebuvo nieko stebėtino, tik džiugu, kad šeštadienį į bažnyčią gausiau susirinko jaunesni žmonės – sutvirtinamųjų tėvai, artimieji. Jaunuoliai įsijungė į liturgijos šventimą: nešė atnašas, dėkojo dvasininkams bei mokytojai.
Parapijos klebonas Audrius Kurapka tiek šeštadienį, tiek sekmadienį po šv. Mišių (sekmadienį sumos iškilmėms vadovavo diakonas Rolandas Judeikis iš Veisiejų parapijos) dėkojo gausybei talkininkų, visų pirma – parapijos pastoracinės tarybos nariams, bažnyčios patarnautojams, seniūnijai, kultūros darbuotojams, bendruomenių nariams, geradariams ir visiems, remiantiems maldomis, aukomis, darbu. Visų bendromis pastangomis ir supratimu, geranoriškumu bažnyčia vis gražinama, puošiama, atnaujinamas šventovės fasadas.
Šeštadienį po šv. Mišių klebonas visus pakvietė šiek tiek nusileisti nuo kalnelio žemyn, kur netoli pagrindinio tako, kapinėse, buvo įtvirtintas atkurtasis pavasarininkų kryžius. Nuskambėjo kryžių šlovinanti giesmė, jį pašventino kun. Ž. Kulpys.
Kryžiaus atkūrimu rūpinosi muziejininkė Aušra Mickevičienė. Ji parašė projektą ir per Vilkaviškio miesto etninės veiklos klubą pateikusi rajono Savivaldybei gavo finansavimą. Autentišką 1935 m. statytą kryžių atkūrė šiemet „Aukso vainiku“ įvertintas kryždirbys Andrius Bieliukas.
Tai jau septintasis muziejininkės rūpesčiu rajone atstatytas kryžius, po to, kai UNESCO kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialiojo paveldo vertybe ir įtraukė į žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.
Pajevonio seniūnijoje pernai taip pat buvo atstatyti du kryžiai, skirti šv. Jonui Nepomukui.
Pavasarininkų kryžius – tai istorijos liudytojas, kad prieškario laikais nepriklausomoje Lietuvoje ir Pajevonyje būta daug katalikiško jaunimo. Tai savo dalyvavimu iškilmėje paliudijo ir dvi garbaus amžiaus moterys Grasilda Paplauskienė ir Zita Čižeikienė (pusseserės Norušytės).
1935 m. tuometiniai parapijos kunigai pavasarininkų kryžių pastatė savo lėšomis, juo rūpintis patikėjo jaunimui, atsakinga paskyrė Teofilę Norušytę, renginio viešnių tetą. Tačiau Teofilė susirgo tuberkulioze ir dvidešimtmetė mirė dar prieš karą. Velionės merginos pareigą paveldėjo jos seserys Anelė, Teresė ir brolis Juozas. Artimiesiems išmirus, rūpestį perėmė pusseserės Grasilda ir Zita, jos kryžių lankydavo, papuošdavo gėlėmis. Tačiau nuo laiko ir gamtos poveikio kryžius apšepo, nyko... Kaip koks Dievo siųstas angelas tai pastebėjo muziejininkė Aušra.
Dabar stabtelėjimas prie atkurto ir pašventinto kryžiaus – tai tarsi krikščioniškojo tikėjimo dvasios perdavimas iš praeito šimtmečio šio amžiaus jaunimui. Prieškary leistame „Jaunimo vado“ žurnale (1939 m., Nr. 3) paskelbtas tuometinio arkivyskupo metropolito kreipimasis į jaunuomenę, ypač pavasarininkiją, kad turėtų laikyti sau tikra garbe prižiūrėti kryžius, pataisyti, papuošti juos žolynėliais ir gėlėmis, kai jų yra. O kitame šio leidinio numeryje kun. St. Raila pastebėjęs, kad Lietuvoje šis darbas jau vyksta ir visada bus vykdomas. Nes tai ne vienos valandos darbas, bet nuolatinis, metais besitęsiantis uždavinys. Toliau skelbiami mergaitėms ir vyrams pavasarininkams uždaviniai, kaip išsaugoti kryžių grožį, tvarkyti aplinką ir garbinti šiuos ženklus...
Ruošiantis šio atkurtojo kryžiaus pagarbinimui (pašventinimui) prieškario pavasarininkų vaidmenyje, jei galima taip pajuokauti, įsikūnijo Pajevonio seniūnės Gintautos Žaliniakienės suburti ir nukreipti darbininkai, išgraibstę sausros krečiamus medžių lapus, išgrėbstę kapinių takelius. Mat, anot klebono A. Kurapkos, seniūnei nereikia net sakyti, ar jos prašyti – pati pamačiusi siunčia pagalbą ten, kur reikalinga. Bendrystė darbuose ir maldose padeda labiau išgyventi didžiųjų atlaidų šventimą.
Publikuota: 2023-08-10 11:07:01
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso
* Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|