Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Įdomu

---

Rašytojos Violos Ardone romanai yra pelnę ne vieną premiją ir išversti į kelias dešimtis kalbų, o naujoji knyga „Oliva Denaro“ tapo italų literatūros sensacija.

Ludovico BRANCACCIO nuotr.

Italų rašytojos Violos Ardone knygoms lemta sulaukti sėkmės – prieš porą metų Lietuvos skaitytojus pasiekęs romanas „Vaikų traukinys“ tapo tarptautiniu bestseleriu, išverstas į daugiau nei trisdešimtį kalbų. Italijos literatūros sensacija skelbiamas ir naujausias jos kūrinys „Oliva Denaro“. Skaitytojas romane nukeliamas į XX amžiaus septintojo dešimtmečio Siciliją. Penkiolikmetė Oliva puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles: „Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima“. Tačiau Oliva visiškai netrokšta tapti tokia moterimi ir sulaužo tradicijas. Jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia ir kitas kovoti už moterų teises. Interviu su rašytoja V. Ardone parengė knygos vertėja Rasa Di Pasquale.

– Lietuviškai pasirodė du tavo romanai, tačiau Lietuvos skaitytojai dar nedaug žino apie tave pačią. Esi mokytoja ir rašytoja. Kas tave paskatino rinktis šiuos kelius?

– Jau nuo mažumės visada norėjau tapti rašytoja, tačiau mano tėvai ragino iš pradžių susirasti „tikrą“ darbą, o tada atsidėti savajai aistrai. Juodu rėmėsi prielaida, kad vien tik iš rašymo neišsiversi. Stengiausi vadovautis jų patarimais, tad kurį laiką dirbau vienoje leidykloje, publikuojančioje vadovėlius, vėliau dalyvavau konkurse, kad galėčiau dirbti mokytoja, ir jau penkiolika metų mokau italų kalbos ir literatūros bei lotynų kalbos. Bet rašymo niekada neapleidau ir dabar džiaugiuosi, kad tada paklausiau savo tėvų. Nors ir esu žymi rašytoja, žinau, kad neprivalau rašyti knygų tam, kad išgyvenčiau, nes turiu ir kitą darbą. Dėl šito jaučiuosi be galo laisva kurdama. Nesijaučiu priversta rašyti, jeigu neturiu istorijos, kurią skubiai norėčiau papasakoti.

– Naujausio romano pavadinimas „Oliva Denaro“ ‒ tavo vardo ir pavardės anagrama. Kodėl būtent šitaip nusprendei pavadinti ne tik pagrindinę savo romano veikėją, bet ir patį romaną?

– Nes tikiu, kad vienos moters istorija yra visų moterų istorija. Kova, kurią dabar kovoja mūsų seserys iranietės, su mumis irgi susijusi. Juk ir aš galėjau būti ta italė, kurią nužudė buvęs gyvenimo draugas už tai, kad ši norėjo jį palikti. Nėra istorijų, kurios būtų su mumis nesusijusios, o septintajame dešimtmetyje vienos merginos ištartas „ne“ suteikia ir man galimybę jaustis laisvesnei.

– Man regis, svarbiausias tavo romane keliamas klausimas ‒ ką reiškia būti moterimi? Kaip kilo mintis parašyti šią knygą ir kas įkvėpė sukurti pagrindinę veikėją Olivą?

– Šią kančios ir išsivadavimo istoriją norėjau papasakoti iš pagrindinės veikėjos perspektyvos, įsigilinusi į dažnai prieštaringus jaunos merginos jausmus ir emocijas, kai ji pirmą kartą pasijunta geidžiama, kai susiduria su sunkiai suvokiamais geismo įstatymais. Pasitelkiau prisiminimus iš savo paauglystės, su baime sumišusį jaudulį, kai pajusdavau, kad traukiu kito dėmesį. Svarsčiau, ką reiškia būti moterimi šiandien ir kodėl kai kuriais atvejais vis dar nelengva tvirtinti, kad esame lygios su vyrais.

– Savo romane kalbi apie moterų teises septintajame dešimtmetyje, apie prievartą, drąsą ištarti „ne“ ir laisvę rinktis. Kas pasikeitė mūsų gyvenime nuo to laiko? Kodėl dar ir šiandien svarbu apie tai rašyti?

– Pasikeitė daug dalykų, prieš mus gyvenusios moterys įstengė kautis didžiulėse kovose ir kartais už tai joms tekdavo brangiai sumokėti. Tai, kas buvo padaryta iki šiol, paklojo pamatus, kad būtų įtvirtinta lygybė. Dabar mes, moterys, turime sukurti pasaulį, kokio trokštame, pasaulį, kuriame egzistuotų moters vienaskaita. Turime įdiegti tokius valdžios valdymo modelius, kurie ne mėgdžiotų vyrų sukurtuosius, o atspindėtų moteriškąją mūsų prigimtį. Moterų istoriją dar reikia parašyti ir mes esame pagrindinės milžiniškų virsmų veikėjos.

– Romano veiksmas vyksta mažame Sicilijos miestelyje. Kaip rinkai medžiagą savo romanui?

– Nenorėjau kurti knygos, remdamasi išankstiniais nusistatymais ir stereotipais. Informaciją surinkau iš anuomečių šaltinių: apybraižų, interviu, romanų, laikraščių straipsnių. Pasinėrusi į šį darbą stipriai praturtėjau. O juk rašyti gera dar ir dėl šito!

– Knygoje motina moko Olivą taisyklių, tačiau tarp tėvo ir Olivos egzistuoja visai kitoks, ypatingas ryšys. Kodėl paskutinėje dalyje nusprendei būtent tėvo veikėjui patikėti pasakotojo balsą?

– Norėjau sukurti tėvo personažą, kuris neatitiktų anų laikų modelio, būtų ne savo taisykles primetantis tėvas šeimininkas, o abejonių kupinas žmogus, nepaisantis kitų vertinimo ir įsiklausantis į savo dukros troškimus. Siekiau sukurti tokį tėvo personažą, kuris dukrai nenurodo kelio, bet ją lydi ir yra pasirengęs padėti.

– Nors pagrindinė romano veikėja patiria prievartą ir neteisybę, ji nejaučia pagiežos, neapykantos. Tavo knyga kupina vilties, argi ne taip?

– Ši knyga – apie viltį ir išsivadavimą. Oliva galiausiai suvokia, kad pati rado savąjį kelią, ir gali tuo labai didžiuotis. Ir tai jau yra tam tikras atlygis už patirtą skriaudą.



Laisvė RADZEVIČIENĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---