Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-06-01 16:23

---

Konstantinas Skrypnikas ir Aleksandras Lysnenko rizikuodami gyvybe motociklo priekaboje gabeno vandenį kaimo

Autoriaus nuotr.

Kaimo prie Rusijos sienos daugiabučius sugriovė raketos. Žmonės liko be namų, tad glaudžiasi po vienu stogu ir vadina save slėptuvės šeima. Tačiau skaudžios karo patirtys, net išgyvenus savųjų mirtį, iš ukrainiečių neatima optimizmo.

Klastinga lemtis

„Kad žmogaus likimas kare yra visiškai nenuspėjamas dalykas, akivaizdžiu įrodymu tapo kaimynų sutuoktinių Vovos ir Olios žūtis“, – sakė 63 metų Kutuzivkos kaimelio gyventoja Antonina Jena. Ši moteris neteko buto Sodų gatvėje, nes į namą pataikius priešo raketai jis virto griuvenomis.

A. Jenos name niekas nežuvo, nes visi gyventojai iš kaimo buvo pabėgę arba slėpėsi rūsiuose. Tačiau žuvo kaimynai, gyvenę šalia esančiuose daugiabučiuose, nors patys namai, kad ir kaip keista, per apšaudymus nukentėjo mažiau.

Minėta pensininkų pora, Vova ir Olia, kilus karui nusprendė persikelti iš savo buto viršutiniame aukšte į gretimame name, pirmame aukšte, esantį butą, kurį giminaičiai paliko traukdamiesi nuo karo. Pasigirdus bombų sprogimams Vova ir Olia kartu su kitais kaimynais bėgdavo slėptis į rūsį, tačiau tą popietę kaime buvo ramu, tad vyras su žmona balkone gėrėjosi vaiskia pavasario žaluma.

Tačiau atlėkusi raketa sprogo tiesiai po balkonu ir sutuoktiniai žuvo vietoje. Beje, jų pačių butas trečiame kito namo aukšte liko sveikutėlis.

Likimas buvo negailestingas ir Anatolijui, gyvenusiam kitame Sodų gatvės name. Vyrą skeveldra mirtinai sužalojo pusryčiaujantį prie stalo.

Labiausiai visus sukrėtė kaimyno Grišos mirtis. Rūsyje nuo sprogimų slėpęsis vyriškis bombardavimui nurimus kartu su keliais kaimynais išėjo į lauką parūkyti. Netikėtai atlėkusios bombos skeveldra Grišai perskrodė kaklą ir begalvis kūnas sukniubo visų akivaizdoje, nors greta buvę kaimynai net nenukentėjo.


Lanko avarinį būstą

„Kitiems aš turbūt atrodau pamišusi, nes kasdien lankau savo apanglėjusį butą. Nors namas yra paskelbtas avariniu ir į jį draudžiama eiti, aš kasdien įsėlinu į butą ir jame praleidžiu daug laiko“, – atviravo A. Jena. Ji ir dar septyni žmonės, taip pat praradę butus, jau beveik pusantrų metų glaudžiasi vaikų darželio rūsyje.

„Darželio rūsyje visi gyvename bendroje erdvėje ir ten slegia jausmas, kad esu benamė. O atėjusi į savo butą atsigaunu, žinau, kad čia viskas mano, juolab kad virtuvė išliko apysveikė ir joje galiu pasėdėti“, – pasakojo pensininkė.

Kai būna gražus oras, A. Jena kitoje namo pusėje ant laužo užsikaičia arbatos ir nusinešusi į virtuvę geria su sumuštiniais svajodama, kad po karo pastatą suremontuos ir galės grįžti į savo namus. Pensininkė vienintelė iš visų kaimynų po daugiabučio langais tvarko daržo lopinėlį, kuriame pasisėjo salotų, ridikėlių ir svogūnų.

„Anksčiau visi daržai blizgėjo, buvo nuravėti ir žydintys gėlėmis, tačiau kaimynai išsilakstė, o net ir apsilankę bijo į teritoriją kelti koją, nes ji neišminuota. Aš savo daržo dalį apžiūrėjau dar žiemą ir neradusi nieko įtartino pavasarį apsėjau“, – šypsojosi A. Jena.

Kieme moteris turi galimybę pabendrauti su kaimynėmis iš kitų namų. Tiesa, jų liko nedaug, nes dauguma išsivažinėjo. Užtat Antonina įgijo daugybę keturkojų draugų, nes daug kačių ir šunų šeimininkai paliko likimo valiai. Moteris keturkojams atneša maisto, pripila vandens. „Dėl gausių bombardavimų gyvūnai tapo labai baikštūs, išgirdę mažiausią triukšmą iš karto puola slėptis“, – pasakojo pensininkė.

Karo pradžioje Antoninai Jenai teko badauti, nes užsidarė parduotuvės, dingo elektra, dujos, vanduo. „Kartais dėl vykstančių mūšių bijojom iš rūsio išlįsti. Teko valgyti sniegą ir nevirtas bulves, net sausą kačių maistą kirtau“, – prisipažino moteris.


Sužlugdė svajones

„Lyg ir turėčiau džiaugtis, kad per okupaciją likau gyvas, tačiau karas sudaužė mano svajonę įsigyti butą Charkive, ir dabar esu didžiulėje neviltyje”, – kalbėjo jauniausias, 40-metis vaikų darželio rūsio gyventojas Konstantinas Skrypnikas, rodydamas su žeme sulygintą savo namą.

Toje vietoje, kur buvo K. Skrypniko butas, griuvėsių krūvoje mėtėsi ištirpusių porceliano figūrėlių liekanos. „Aš kolekcionavau vertingas senienas. Ketinau parduoti mamos butą ir savo kolekciją, o už tuos pinigus įsigyti būstą Charkive, kurti šeimą. Deja, likau visiškai basas“, – kalbėjo K. Skrypnikas.

Vyras prieš kelerius metus gyveno Donecko regione, dirbo metalo supirkimo įmonėje, į Kutuzivką grįžo prižiūrėti pasiligojusios mamos. Ši per okupaciją taip pat gyveno darželio slėptuvėje, tačiau sužinojusi, jog bomba sugriovė jos butą, taip krimtosi, kad ištiko insultas.


Tarsi viena šeima

„Darželio slėptuvės gyventojai seniai būtų mirę iš troškulio, jei ne Konstantino ir mano vyro Aleksandro drąsa. Jie kas rytą nepaisydami sprogimų vykdavo prie šulinio ir motociklo priekaboje pargabendavo statines vandens“, – sakė Ala Lysnenka. Susprogdinus vandens bokštą ir dingus elektrai, vanduo kaime nebetiekiamas. Šulinys – už dviejų kilometrų, tad eiti pasisemti vandens vykstant apšaudymams buvo labai pavojinga.

A. Lysnenka buvo praminta Kutuzivkos komunos arba „šeimos“ vadove, nes organizavo darželio gyventojų maitinimą. Moteris iš pradžių maistą gamino savo bute, šalia darželio esančiame name, o kai dingo dujos, virtuvę įsitaisė lauke. Vėliau į darželį buvo atgabentas dujų balionas ir maistą buvo galima gaminti rūsyje.

„Tikrai nemaniau, kad senatvėje neteksiu buto ir turėsiu gyventi rūsyje“, – sakė seniausia darželio slėptuvės gyventoja, 78 metų buvusi pašto direktorė Nadežda Filipovna. Moteris taip pat lanko savo apdegusį ir be langų likusį butą, pasėdi jame, pasikalba su kaimynais, o vakare grįžta į darželį nakvoti.

Darželyje likusius aštuonis gyventojus Kutuzivkoje ėmė vadinti slėptuvės šeima. Slėptuvės neketinama likviduoti, priešingai, ji yra tobulinama, nes netoli Rusijos sienos gyvenantys žmonės nežino, kada jų namai bus atstatyti, ar vėl neužpuls priešas.

„Karo pradžioje rūsyje buvo šalta ir drėgna, žmonės ėmė sirgti bronchitu. Tačiau vėliau sunešėme čia lovas, atitempėme krosnelę, pastatėme dyzelinį generatorių. Įsirengėme virtuvę, biblioteką ir vaikų žaidimų kambarį. Visi, kas čia likome, praradome namus, tačiau nepraradome optimizmo – tikime kariuomenės pergale, kad Kutuzivka atsistatys, o Ukraina bus Europos Sąjungos nare ir klestės“, – su viltimi kalbėjo Konstantinas.



Eldoradas BUTRIMAS

Galerija: Kutuzivkos kaimas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---