Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Įdomu

---

Zigmo Vitkaus knygoje „Akimirka apsispręsti“ – 24 tikros istorijos apie tuos, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus ir iki šiol neleidžia užgesti tikėjimui žmogumi.

Pirmasis klausimas, kuris kyla perskaičius istoriko, publicisto dr. Zigmo Vitkaus knygą „Akimirka apsispręsti“, yra visiškai natūralus: o ką daryčiau aš, paklaustas tiesiai „Ar tu mane išgelbėsi?“

Per Antrąjį pasaulinį karą buvo atverstas bene tamsiausias puslapis Europos, o ir Lietuvos istorijoje – Holokaustas. „Ši knyga yra apie tuos, kurie tikėjo žmogumi ir nesavanaudišku gerumu, jų vardus turime žinoti“, – sakė Z. Vitkus duodamas interviu.

– Jūsų knygoje pasakojamos 24 istorijos apie Lietuvos žmones – jaunus ir senus, išsilavinusius ir beraščius, iš kaimo ir iš miesto, lietuvius ir kitataučius, Antrojo pasaulinio karo metais, per žydų genocidą, į jiems užduotą klausimą „Ar galėtumėte mane išgelbėti?“ atsakiusius „Taip!“ Ar pats galvojote, ką atsakytumėte į tokį prašymą?

– Nemažai apie tai galvojau. Ir priėjau prie išvados, kad atsakymas vis vien paaiškėtų tik tada, kai reikėtų priimti sprendimą. Norėčiau tikėti, kad jis būtų teigiamas. Jei atsakymas dėl kokių nors priežasčių vis dėlto būtų neigiamas, tai ir kaltė būtų didžiulė.

– Šiandien mums sunku suvokti tikrąjį Holokausto mastą. Ar galite pasakyti, iš kur Lietuvoje buvo tokia gausybė žydų tautybės žmonių? Kaip jie čia atsirado?

– Holokaustas buvo milžiniško masto įvykis, todėl jis ir vadinamas centriniu XX amžiaus Europos įvykiu ir – be kita ko – steigiamuoju Europos Sąjungos įvykiu. Kai po karo susirinko jį išgyvenusių valstybių vadovai, jie išsakė tai, ką turbūt jautė daugelis europiečių: Europoje tokio dalyko daugiau nebus, turime iš esmės permąstyti politinę ir ekonominę šio žemyno sąrangą. O „tas dalykas“ – tai šeši milijonai sistemingai sušaudytų, užtroškintų dujomis ir numarintų badu žmonių, iš kurių – 200 tūkstančių Lietuvos žydų.

Šios tautos bendruomenės Lietuvoje gyveno 700 metų. Gedimino laikais į mūsų šalį atvyko amatininkų ir pirklių iš kitų Europos valstybių, apsigyveno, įsigyveno sumanių mūsų kunigaikščių globojami. Ir šis gyvenimas labai spalvingas, labai gyvas, koks gyvenimas apskritai ir yra, buvo neįsivaizduojamai brutaliai nutrauktas Lietuvą okupavusių nacių. Jie nusprendė, kad žydai, kaip ir romai, nėra verti gyventi. Gaila, kad Lietuvoje prieš 80 metų atsirado ir mūsų tautiečių, kurie prisidėjo prie šio nusikaltimo.

– Pasvarstykime, kodėl vieni tapo žmogžudžiais, o kiti – gelbėtojais. Kas tai lėmė?

– Už kiekvieno pasirinkimo – žmogaus gyvenimo istorija. Motyvų gelbėti buvo įvairių, lėmė politinės, religinės, pasaulietinės, humanistinės pažiūros, stipriai išgyvenamas neteisybės jausmas matant, kaip naciai elgiasi su žmonėmis, tiesiog – užuojauta. Tai būtų greitasis atsakymas. Tačiau tyrime, kurį atliko Humboldto universiteto mokslininkai, vadovaujami Samuelio Olinerio, kuris, beje, pats buvo išgelbėtas lenkų šeimos, pastebėta, kad gelbėtojų šeimose būta kitokių santykių nei stebėtojų šeimose: daugiau artimumo tarp šeimos narių, daugiau pasitikėjimo, auklėjimo žodžiu įtikinant, o ne baudžiant ar prislegiant vaiką nekvestionuojamu tėvų ar auklėtojų autoritetu. Gelbėtojų šeimose taip pat dažniau mokyta apie žmonių lygybę. Žodžiu, tos mergaitės ir berniukai, būsimieji gelbėtojai, dažniau augo priimančioje, emociškai saugioje aplinkoje, kuri leido susiformuoti aukštai jų savigarbai. Ir priešingai.

– Be abejonės, anuomet buvo labai daug baimės – už pagalbą žydų tautybės žmonėms buvo skiriamos pačios griežčiausios bausmės – mirtis, tribunolas, lageris. Kas žydų gelbėtojus vertė tos baimės nepaisyti?

– Sakyčiau, kad stiprus empatijos jausmas, skatinęs altruistinį elgesį, ir pareiga. Jei pasakai, vadinasi, turi tesėti. Beje, pareiga vedė ir žudikus, šie irgi ją vykdė. Dabar kaip tik skaitau vieno iš gelbėtojų Jono Ruzgio beletrizuotus atsiminimus „Mirties verpetuose“. Knyga daro įspūdį, nes autorius ne romantizuoja gelbėjimą, o labai realistiškai aprašo, kaip viskas vyko: įvairius jausmus, abejones, tarp jų – nerimą ir baimę. Jis pats daug rūko, vaikšto iš kampo į kampą, yra labai įsitempęs, bet tvardosi iš paskutiniųjų. Reikia suprasti, kad niekas nežinojo, kiek visa tai užtruks! Žmogus – sudėtinga būtybė, viena vertus, jis labai saugo savo gyvybę, kita vertus – gali ja labai rizikuoti dėl kito. Yra turbūt tame ir Dievo teikiamo ar evoliucijos išrutulioto pasitikėjimo gyvenimu ir tuo, kad viskas baigsis gerai.

– Tarp išgelbėtų žydų būta gana daug vaikų. Ar jie kada grįždavo pas savo gelbėtojus padėkoti?

– Daugelis gelbėtojų ir išgelbėtųjų po karo palaikė artimus santykius, galima sakyti, tapdavo viena šeima. Tai nenuostabu – dramatiškos patirtys suartina. Stefanija Ladigienė Irenai Veisaitei tapo antrąja mama, pirmąją naciai sušaudė. Oną Šimaitę siejo artimas ryšys su jos išgelbėta Sala (Ktana / Tania) Vaksman. Jeronimas ir Marijona Bukontai užaugino Alfonsą Bukontą (iki karo – Mordechajų Michnickį). Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai daugelis žydų išvyko į Izraelį ir JAV, artimus ryšius palaikyti tapo sunku, vis dėlto jie buvo palaikomi. Gelbėtojai ir išgelbėtieji susirašinėdavo, gelbėtojai gaudavo siuntinių, išgelbėtieji pasirūpindavo, kad gelbėtojai būtų pagerbti Pasaulio tautų teisuolio titulu.

– Jūsų pasakojimai knygoje – itin vizualūs. Tarsi perėję per širdį, išgyventi, išjausti. Turbūt nebuvo lengva rašyti?

– Jeigu skaitant tai jaučiama, tada autorius – laimingas. Taip, visos istorijos išgyventos, išjaustos. Siekiau, kad tai pajustų ir skaitytojas. Tarsi jis sėdėtų su gelbėtoju viename kambaryje, vakare, degant toršerui gertų žolelių arbatą ir šnekėtųsi apie praeitį. Rašyti apie Holokaustą nelengva, bet praleisti tą pusmetį su tokiais gražiais žmonėmis buvo dovana.



Laisvė RADZEVIČIENĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---