|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2023-05-18 17:19
Vilhivkos gyventojai kasdien pina tinklus kariuomenei.Autoriaus nuotr.
Ši 53 metų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per porą mėnesių užsitęsusią okupaciją liko kaime, o visi kiti – apie 2 tūkst. gyventojų – išbėgo į saugesnes vietoves. Lygiai prieš metus Vilhivkoje lankiausi sužinojęs, kad vietos mokinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Mokytoja su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, tačiau visada domėjosi Lietuva ir rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, todėl vaikai ją vadino lietuve. Tik tada šios moters sutikti jau nebeteko, nes 86-erių pedagogė per okupaciją, per patį savo gimtadienį – kovo 8-ąją, mirė dėl širdies nepakankamumo. Okupantams uždraudus eiti į kapines mokytoja buvo užkasta pakrūmėje, senose nebeveikiančiose kapinėse. Ten ją slapta, griaudint sprogimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidojo keli buvę mokiniai. Dabar į Vilhivką nuvykau norėdamas pažiūrėti, kokie čia įvyko pasikeitimai. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkivo yra nutolusi 20, o nuo Rusijos sienos – 40 km. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną. Per metus į Vilhivką sugrįžo apie ketvirtadalį žmonių. Dalis namų pasipuošė naujais stogais bei langais, tačiau dauguma grįžusiųjų langus užkalė fanera, kiti uždengė plėvele, nes sakė, kad neturi lėšų arba nenori namų remontuoti, kol nepasibaigė karas. Visgi daugybė namų ir toliau liūdnai riogso pavirtę griuvėsių krūva, o darželiuose sužydusios tulpės ir narcizai vos matosi iš suvešėjusių piktžolių. Graudu buvo žiūrėti ir į nesuartus bei neapsėtus laukus su styrančiomis nenuimto pernykščio derliaus liekanomis. Traukdamiesi okupantai primėtė daugybę minų, kurių nėra kam išrinkti, nes išminuotojai yra siunčiami į frontą. Vilhivkos pakelės nusėtos lentelėmis su perspėjimu apie minas, todėl pievose nesimatė besiganančių gyvulių, o dalis gyventojų nesiryžo užsėti net daržo po langais. Dėl minų yra uždrausta lankytis ir kapinėse, dėl to lietuvė mokytoja dar nėra deramai perlaidota. Tai, kad minų čia tikrai yra daugybė, paliudijo prieš mėnesį įvykusi tragedija. Vienas sunkvežimio vairuotojas, vykęs į žvyro karjerą, nutarė plačiai apvažiuoti pelkę ir užriedėjo ant kelkraštyje paslėptos minos. Šiai sprogus žmogus žuvo. Labiau pasisekė kombainininkui Viktorui Ivanovui, kuris rudenį surizikavo važiuoti į laukus. „Riedėjau kombainu nuimti derliaus, ir staiga – pritrenkiantis „babacht“! Aplink liepsnos, aš apkurtęs, bet šiaip ne taip išsikrapščiau iš kabinos“, – pasakojo Viktoras, gyvas likęs tik todėl, jog meistrai kombaino kabiną iš apačios išvakarėse apdengė metalo plokštėmis. Vyriškis apdegė, ilgai gydėsi ligoninėje, bet pagijo ir vėl dirba pas ūkininką Oleksandrą Novikovą. Pastarasis šešiasdešimtmetis Charkivo gyventojas su sūnumi Artiomu ūkininkauti Vilhivkoje pradėjo prieš 30 metų, o karo išvakarėse jau valdė 350 ha ūkį, turėjo parduotuvę, mašinų remonto dirbtuves, kurios, beje, dabar jau sugriautos. „Technika beveik visa sudegusi. Pusė iš 180 karvių bandos pražuvo. Laukai neišminuoti, tad pernykštis derlius supuvo, o šiemet sėti negalėjome“, – nuostolius vardijo ūkininkas. O. Novikovas sakė, jog kombainininkui V. Ivanovui patekus į ligoninę daugiau savo darbuotojais jis nerizikavo. „Teisininkai išaiškino, kad privalau turėti išminuotojų įmonės išduotą raštą, jog plotas yra patikrintas ir saugus. Tada atsakomybė už nelaimę tektų ne man, o tikrinusiai įmonei. Priešingu atveju galiu būti teisiamas“, – pasakojo ūkininkas. Anot jo, galima kokio kario bičiuliškai paprašyti, kad pereitų lauką su minų ieškikliu, tačiau to neužtenka. O firmos prašo po 6 500 grivinų (157 Eur) už vieno hektaro išminavimą. „Iš kur tokius pinigus paimti? Ūkis suniokotas, bankai kreditų neduoda, nes esame per arti Rusijos sienos ir fronto“, – skundėsi žemdirbys. Kaimo žmonės labai gyrė O. Novikovą už tai, kad per okupaciją jis nemokamai gyventojams dalijo mėsą ir pieną. Jau minėta Olia Myščenko darbą siuvykloje, kuri liko apgriuvusi ir apiplėšta, pakeitė į savanoriavimą – kartu su kitais nemokamai pina maskuojančius tinklus kariuomenei. Pinti tinklus suagitavo bitininkas Viktoras Iljasevičius. Į jo raginimą atsiliepė 40 žmonių. Kadangi seniūnijos sandėlyje nėra daug vietos, talkininkai pasiskirstė į dvi grupes ir vieni tinklą pina ryte, kiti po pietų. Kai lankiausi, sandėlyje triūsė devyni žmonės. Du karpė žalios spalvos audeklus į pailgas juosteles, kurios vėliau tvirtinamos prie tinklo. Vėjyje jos juda tarsi medžių lapai, tad tinklu apdengtos karinės mašinos priešams tampa nematomos. „Pynimas mums padeda nors trumpam pamiršti karo sukeltas problemas, nes suprantame, kad fronte dar sunkiau. Per tris mėnesius kariams jau perdavėme 2 500 kvadratinių metrų tinklo. Tai mūsų parama siekiant pergalės – kuo greičiau nugalėsime, tuo greičiau bus atstatyta ir Vilhivka“, – vylėsi V. Iljasevičius. Eldoradas BUTRIMAS Specialiai iš Vilhivkos
Galerija: Vilhivkos kaimas
Publikuota: 2023-05-18 17:19:34 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|