|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-04-06 16:45
|
|
|
Paskutinė Volodimyro Veličkos bendra nuotrauka su šeima prieš žūtį.
„Okupantai visą mėnesį melavo, kad mano vyrą diakoną Volodimyrą bei tris kitus tikinčiuosius nusiuntė į miesto pakraštį kasti apkasų, nors juos jau pirmą arešto dieną sušaudė ir sudegino“, – pasakojo 46-erių Lena Veličko.
Aštuonis vaikus auginusi moteris per laidotuves jiems negalėjo parodyti tėvo, mat iš sudegusio kūno buvo nedaug kas likę, ir sutuoktinio tapatybę teismo ekspertai nustatė vien pagal genetinius tyrimus.
Žvėriškas keturių protestantų bažnyčios „Dievo apsireiškimas“ tarnautojų nužudymas 2014 m. Slovjanske nesulaukė tinkamo pasaulio visuomenės pasmerkimo, tačiau šį įvykį taip pat reikėtų priskirti prie 2022 m. Bučos žudynių priešistorės.
Su L. Veličko bei jos keturiais paaugliais sūnumis susipažinau Kyjivo geležinkelio stotyje. Pamatęs, kad vargingai apsirengę Lenos vaikai godžiai žiūri, kaip šalia stovėję du jaunuoliai kemša sumuštinius, nusprendžiau juos pavaišinti. Tačiau nenorėdamas, kad moteris įsižeistų, pirmiausia prisistačiau ir ją užkalbinau.
Lenos teigimu, kas ir kodėl davė įsakymą nužudyti jų bažnyčios tarnautojus, iki šiol nėra aišku, mat žudikų Rusija neišduoda.
„Su vyru susipažinau bažnyčioje, man tada buvo dvidešimt, jam – dvidešimt ketveri. Po metų gimė dukra, vėliau – dar trys mergaitės, o po to iš eilės – keturi sūnūs“, – pasakojo moteris.
L. Veličko užaugo religingoje katalikiškoje šeimoje, o sutuoktinis buvo netikintis, tačiau atėjęs į jų bažnyčią pasikeitė, tapo diakonu – pastoriaus padėjėju. Vyriškis dirbo lentpjūvėje, o laisvalaikiu žaisdavo su vaikais bei dalindavo mieste Bibliją, dėstė tikėjimo tiesas kaliniams.
Nuo sadistų rankų diakonas su kolegomis žuvo po to, kai Kremlius 2014 m. inicijavo rusakalbių „sukilimą“ Donecko bei Luhansko srityse. „Sukilimas“ prasidėjo būtent Slovjanske, o jam vadovavo Rusijos saugumo organizacijos FSB pulkininkas Igoris Girkinas.
Kadangi „sukilėliams“ buvo leidžiama plėšti ukrainietiškus bankus bei įmones, į maištininkų gretas įsijungė mafijozai, bedarbiai ir įvairių prorusiškų organizacijų aktyvistai. Politiškai ir ideologiškai juos vienijo Donecke įkurta Rusijos stačiatikių armija. Ši organizacija aukštino Rusijos imperiją bei stačiatikių tikėjimą, o jos vėliava buvo perdirbta iš valstybinės Rusijos vėliavos ją papuošiant skydu su stačiatikių kryžiumi ir Georgijaus juostele. I. Girkinas save titulavo vyriausiuoju organizacijos vadu.
2014 m. balandžio 11 d. užgrobę Slovjansko meriją bei policiją ir iškabinę Rusijos vėliavą, teroristai pradėjo suiminėti Ukrainos aktyvistus. Nors Ukrainos armija „sukilėlius“ iš Slovjansko po trijų kovos mėnesių išginė, šie suspėjo pasižymėti sadistiškomis civilių žudynėmis.
Užėmę miestą jie netrukus apsilankė čia esančiose protestantų bažnyčiose. Pirmuoju taikiniu tapo penkiasdešimtininkų bažnyčia „Geroji žinia“. Ten okupantai padarė kratą, suėmė pastorių Genadijų Lysenko ir pareiškė, kad nuo šiol tai bus rusų cerkvė.
Kartu su kariškiais į cerkvę su automatu ant peties atėjęs rusas šventikas pastoriui Piotrui Dudnikui bažnyčios užėmimą aiškino taip: „Amerikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas, nes pati JAV yra Rusijos priešas.“ Iš suimto pastoriaus G. Lysenkos okupantai atėmė mašiną, su kuria kitą dieną atvyko į antrą penkiasdešimtininkų bažnyčią „Dievo apsireiškimas“.
Tą sekmadienį čia buvo švenčiama šv. Trejybės diena. Kieme apžiūrėję mašinas ir išsiklausinėję, kas jų savininkai, banditai po mišių liepė pastoriaus O. Pavenkos sūnums Albertui (34 m.) ir Rustamui (30 m.) bei pastoriaus padėjėjams keturiasdešimtmečiams diakonams Volodimirui Veličkai bei Viktorui Bradarskiui sėsti į savo mašinas ir vykti jiems iš paskos. Žmogžudžiai ieškojo ir paties pastoriaus, tačiau jo tą dieną bažnyčioje nebuvo. Mašinų kolona nuvažiavo į priešgaisrinės tarnybos pastatą, kurio rūsyje okupantai buvo įrengtę slaptą kalėjimą suimtiems Ukrainos patriotams kankinti.
Atvežtieji iš pradžių laikėsi oriai, meldėsi ir giedojo religines giesmes. Tačiau vėliau kiti kaliniai išgirdo baisius pastoriaus Pavenkos sūnų klyksmus, sklidusius iš tardymo kambario.
Naktį visi keturi suimtieji buvo susodinti į blogiausią mašiną, diakono V. Bradarskio mikroautobusą, ir išvežti. Privažiavę nuošalią vietą sadistai šovė granatsvaidžiu į tikinčiųjų mikroautobusą, ir šis užsidegė. Diakonas V. Veličko iškart sukniubo priekinėje sėdynėje, o kiti trys vyrai degančiais rūbais dar sugebėjo iššokti iš mašinos, bet buvo suvarpyti automato kulkų.
Kitas mašinas žudikai pasiėmė sau. Nukankintieji po kelių dienų buvo slapta palaidoti dykynėje, bendrame kape su dešimčia kitų aukų. Bažnyčios atstovams ir aukų giminaičiams buvo meluojama, kad suimtieji yra išvežti kasti apkasų į Slovjansko prieigas.
Tiesa paaiškėjo tik po mėnesio, kai miestą išvadavo Ukrainos kariai, o „sukilėliai“ pasitraukė į Donecką, kur jiems pavyko suburti dideles karių pajėgas ir atlaikyti ukrainiečių šturmą.
Kremlius iš pradžių paskleidė žinią, kad dvasininkai žuvo į jų mašiną pataikius ukrainiečių minosvaidžiui. Liudininkams atskleidus tiesą Maskva ėmė skleisti prasimanymus, kad minėtos protestantų bažnyčios nariai vežė maistą ukrainiečių kariams ir teikdavo jiems slaptą informaciją. Taip pat buvo prasimanyta, kad protestantai atgabeno cheminį ginklą, kuris buvo panaudotas prieš okupantus.
Abiejų bažnyčių pastoriai kategoriškai paneigė sąsajas su Ukrainos armija, primindami, kad jų bažnyčia yra taikos skleidėja ir draudžia savo nariams kištis į karo konfliktus. Penkiasdešimtininkai Slovjanske kaip tik garsėjo parama vaikų namams ir daugiavaikėms šeimoms, varguoliams ir benamiams. 2014 m. kilus karui jie savo mašinomis išgabeno tūkstančius pabėgėlių iš bombarduojamo Slovjansko, įrengė tris maisto ir vaistų dalijimo punktus čia pasilikusiems ir badą kentusiems žmonėms.
Miestiečiai spėliojo, kad žudynės buvo surengtos norint perimti protestantų mašinas, tačiau tokia versija ekspertai netikėjo, nes „sukilėliams“ mašinų netrūko, jie automobilius atiminėjo iš ko tik panorėję ir be žudymo. Labiausiai tikėtina, kad žudikai tai darė tiesmukiškai supratę ideologinių lyderių instrukciją, jog „amerikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas, kaip kad pati JAV yra Rusijos priešas“.
„Man nebuvo lengva vienai auginti aštuonis vaikus, tačiau padedant geriems žmonėms bei bažnyčiai nebadavome. Visos dukros jau išsikėlė iš namų, gyvena savarankiškai. Dėl vyro netekties niekam nejaučiu pykčio, vadinasi, tokia buvo Dievo valia, bet tikiu, kad kiekvienam žmogui teks prieš Dievą atsakyti už savo darbus. Mano vyras darė gerus darbus, o jo žudikai – ne“, – pokalbį užbaigė L. Veličko.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
„Okupantai visą mėnesį melavo, kad mano vyrą diakoną Volodimyrą bei tris kitus tikinčiuosius nusiuntė į miesto pakraštį kasti apkasų, nors juos jau pirmą arešto dieną sušaudė ir sudegino“, – pasakojo 46-erių Lena Veličko. |
Aštuonis vaikus auginusi moteris per laidotuves jiems negalėjo parodyti tėvo, mat iš sudegusio kūno buvo nedaug kas likę, ir sutuoktinio tapatybę teismo ekspertai nustatė vien pagal genetinius tyrimus.
Žvėriškas keturių protestantų bažnyčios „Dievo apsireiškimas“ tarnautojų nužudymas 2014 m. Slovjanske nesulaukė tinkamo pasaulio visuomenės pasmerkimo, tačiau šį įvykį taip pat reikėtų priskirti prie 2022 m. Bučos žudynių priešistorės.
Su L. Veličko bei jos keturiais paaugliais sūnumis susipažinau Kyjivo geležinkelio stotyje. Pamatęs, kad vargingai apsirengę Lenos vaikai godžiai žiūri, kaip šalia stovėję du jaunuoliai kemša sumuštinius, nusprendžiau juos pavaišinti. Tačiau nenorėdamas, kad moteris įsižeistų, pirmiausia prisistačiau ir ją užkalbinau.
Lenos teigimu, kas ir kodėl davė įsakymą nužudyti jų bažnyčios tarnautojus, iki šiol nėra aišku, mat žudikų Rusija neišduoda.
„Su vyru susipažinau bažnyčioje, man tada buvo dvidešimt, jam – dvidešimt ketveri. Po metų gimė dukra, vėliau – dar trys mergaitės, o po to iš eilės – keturi sūnūs“, – pasakojo moteris.
L. Veličko užaugo religingoje katalikiškoje šeimoje, o sutuoktinis buvo netikintis, tačiau atėjęs į jų bažnyčią pasikeitė, tapo diakonu – pastoriaus padėjėju. Vyriškis dirbo lentpjūvėje, o laisvalaikiu žaisdavo su vaikais bei dalindavo mieste Bibliją, dėstė tikėjimo tiesas kaliniams.
Nuo sadistų rankų diakonas su kolegomis žuvo po to, kai Kremlius 2014 m. inicijavo rusakalbių „sukilimą“ Donecko bei Luhansko srityse. „Sukilimas“ prasidėjo būtent Slovjanske, o jam vadovavo Rusijos saugumo organizacijos FSB pulkininkas Igoris Girkinas.
Kadangi „sukilėliams“ buvo leidžiama plėšti ukrainietiškus bankus bei įmones, į maištininkų gretas įsijungė mafijozai, bedarbiai ir įvairių prorusiškų organizacijų aktyvistai. Politiškai ir ideologiškai juos vienijo Donecke įkurta Rusijos stačiatikių armija. Ši organizacija aukštino Rusijos imperiją bei stačiatikių tikėjimą, o jos vėliava buvo perdirbta iš valstybinės Rusijos vėliavos ją papuošiant skydu su stačiatikių kryžiumi ir Georgijaus juostele. I. Girkinas save titulavo vyriausiuoju organizacijos vadu.
2014 m. balandžio 11 d. užgrobę Slovjansko meriją bei policiją ir iškabinę Rusijos vėliavą, teroristai pradėjo suiminėti Ukrainos aktyvistus. Nors Ukrainos armija „sukilėlius“ iš Slovjansko po trijų kovos mėnesių išginė, šie suspėjo pasižymėti sadistiškomis civilių žudynėmis.
Užėmę miestą jie netrukus apsilankė čia esančiose protestantų bažnyčiose. Pirmuoju taikiniu tapo penkiasdešimtininkų bažnyčia „Geroji žinia“. Ten okupantai padarė kratą, suėmė pastorių Genadijų Lysenko ir pareiškė, kad nuo šiol tai bus rusų cerkvė.
Kartu su kariškiais į cerkvę su automatu ant peties atėjęs rusas šventikas pastoriui Piotrui Dudnikui bažnyčios užėmimą aiškino taip: „Amerikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas, nes pati JAV yra Rusijos priešas.“ Iš suimto pastoriaus G. Lysenkos okupantai atėmė mašiną, su kuria kitą dieną atvyko į antrą penkiasdešimtininkų bažnyčią „Dievo apsireiškimas“.
Tą sekmadienį čia buvo švenčiama šv. Trejybės diena. Kieme apžiūrėję mašinas ir išsiklausinėję, kas jų savininkai, banditai po mišių liepė pastoriaus O. Pavenkos sūnums Albertui (34 m.) ir Rustamui (30 m.) bei pastoriaus padėjėjams keturiasdešimtmečiams diakonams Volodimirui Veličkai bei Viktorui Bradarskiui sėsti į savo mašinas ir vykti jiems iš paskos. Žmogžudžiai ieškojo ir paties pastoriaus, tačiau jo tą dieną bažnyčioje nebuvo. Mašinų kolona nuvažiavo į priešgaisrinės tarnybos pastatą, kurio rūsyje okupantai buvo įrengtę slaptą kalėjimą suimtiems Ukrainos patriotams kankinti.
Atvežtieji iš pradžių laikėsi oriai, meldėsi ir giedojo religines giesmes. Tačiau vėliau kiti kaliniai išgirdo baisius pastoriaus Pavenkos sūnų klyksmus, sklidusius iš tardymo kambario.
Naktį visi keturi suimtieji buvo susodinti į blogiausią mašiną, diakono V. Bradarskio mikroautobusą, ir išvežti. Privažiavę nuošalią vietą sadistai šovė granatsvaidžiu į tikinčiųjų mikroautobusą, ir šis užsidegė. Diakonas V. Veličko iškart sukniubo priekinėje sėdynėje, o kiti trys vyrai degančiais rūbais dar sugebėjo iššokti iš mašinos, bet buvo suvarpyti automato kulkų.
Kitas mašinas žudikai pasiėmė sau. Nukankintieji po kelių dienų buvo slapta palaidoti dykynėje, bendrame kape su dešimčia kitų aukų. Bažnyčios atstovams ir aukų giminaičiams buvo meluojama, kad suimtieji yra išvežti kasti apkasų į Slovjansko prieigas.
Tiesa paaiškėjo tik po mėnesio, kai miestą išvadavo Ukrainos kariai, o „sukilėliai“ pasitraukė į Donecką, kur jiems pavyko suburti dideles karių pajėgas ir atlaikyti ukrainiečių šturmą.
Kremlius iš pradžių paskleidė žinią, kad dvasininkai žuvo į jų mašiną pataikius ukrainiečių minosvaidžiui. Liudininkams atskleidus tiesą Maskva ėmė skleisti prasimanymus, kad minėtos protestantų bažnyčios nariai vežė maistą ukrainiečių kariams ir teikdavo jiems slaptą informaciją. Taip pat buvo prasimanyta, kad protestantai atgabeno cheminį ginklą, kuris buvo panaudotas prieš okupantus.
Abiejų bažnyčių pastoriai kategoriškai paneigė sąsajas su Ukrainos armija, primindami, kad jų bažnyčia yra taikos skleidėja ir draudžia savo nariams kištis į karo konfliktus. Penkiasdešimtininkai Slovjanske kaip tik garsėjo parama vaikų namams ir daugiavaikėms šeimoms, varguoliams ir benamiams. 2014 m. kilus karui jie savo mašinomis išgabeno tūkstančius pabėgėlių iš bombarduojamo Slovjansko, įrengė tris maisto ir vaistų dalijimo punktus čia pasilikusiems ir badą kentusiems žmonėms.
Miestiečiai spėliojo, kad žudynės buvo surengtos norint perimti protestantų mašinas, tačiau tokia versija ekspertai netikėjo, nes „sukilėliams“ mašinų netrūko, jie automobilius atiminėjo iš ko tik panorėję ir be žudymo. Labiausiai tikėtina, kad žudikai tai darė tiesmukiškai supratę ideologinių lyderių instrukciją, jog „amerikiečių įkurtos bažnyčios yra Rusijos priešas, kaip kad pati JAV yra Rusijos priešas“.
„Man nebuvo lengva vienai auginti aštuonis vaikus, tačiau padedant geriems žmonėms bei bažnyčiai nebadavome. Visos dukros jau išsikėlė iš namų, gyvena savarankiškai. Dėl vyro netekties niekam nejaučiu pykčio, vadinasi, tokia buvo Dievo valia, bet tikiu, kad kiekvienam žmogui teks prieš Dievą atsakyti už savo darbus. Mano vyras darė gerus darbus, o jo žudikai – ne“, – pokalbį užbaigė L. Veličko.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
Galerija: Slovjanskas
Publikuota: 2023-04-06 16:45:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|