Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-03-20 16:54

---

Buvęs prokuroras Igoris Kuzmenka teigė ir pats matęs, kaip į pirmas demonstracijas Donecke autobusais buvo atvežti žmonės iš Rusijos.

Autoriaus nuotr.

Nors ukrainiečių kovos su agresoriais vyksta šešiuose šalies Rytų ir Pietų regionuose, karo likimą turėtų nuspręsti mūšiai Donbase. Šis regionas yra pats turtingiausias žemės gelmėse glūdinčia anglimi, auksu, deimantais, uranu ir daugybe kitų brangių bei retų metalų. Jų išgavimas užtikrintų Ukrainai klestėjimą bei solidų iždo papildymą Rusijai.

Gyvi liko vos per plauką

Apie tai, kodėl Rusijai 2014 m. pavyko atplėšti dalį Donecko regiono ir kokios problemos iškiltų jį ukrainiečiams atsikovojus, paklausiau vietos gyventojų – teisininkų Igorio Kuzmenkos bei Irinos Liash ir skaičiavimo mašinų technologės Lenos Komarenkos.

– Kai aš girdžiu ką nors kalbant, jog 2014-ųjų įvykiai buvo spontaniškas Donecko ir Luhansko regiono rusakalbių sukilimas, mane apima siutas, nes buvau tų įvykių liudininkas ir pažinojau dalį vadinamojo sukilimo aktyvistų, – teigė penkiasdešimtmetis I. Kuzmenko, Charkivo regiono Cirkunų apylinkės karo komendanto pavaduotojas. Prieš 2014 m. jis dirbo Donecko srities Gorlivkos miesto prokuratūroje.

– Maištą surežisavo ir vadovavo grupė Maskvos saugumiečių, kurie norėdami pritraukti kovotojus leido jiems plėšti ukrainietiškus bankus ir įmones bei dalijo ginklus. Į maištininkų gretas plūstelėjo tiek mafijozai, tiek bedarbiai. Sužinojęs, kad maištininkai šaudo Ukrainai lojalius žmones bei tuos, kas nenori atiduoti mašinų ar pinigų, nusprendžiau kuo greičiau iš ten sprukti, – pasakojo I. Kuzmenka. Vyriškio atmintin visam gyvenimui įsirėžė diena, kai su šeima – žmona, sūnumi bei dukra – bėgdami iš šio miesto vos liko gyvi.

Patikros punkte jie pamatė, kaip buvo nušautas priekyje važiavusios mašinos vairuotojas. I. Kuzmenka iš išgąsčio verkiančiai žmonai liepė pradaryti užtemdytus mašinos langus, kad „žalieji žmogeliukai“ pamatytų vaikus, nors pats vienu momentu jau manė, kad bus sušaudytas. Mat sukilėliai mėgo atiminėti visureigius, o tokiu automobiliu važiavo ir ukrainiečių šeima.

Paėmę mašinos dokumentus „žaliūkai“ įdėmiai pažiūrėjo į mašinoje sėdinčius vaikus, o atiduodamas dokumentus kariškis pareiškė: „Manyk, kad tau šiandien pasisekė.“ Po pusvalandžio visi keturi sėkmingai jau buvo ištrūkę iš Gorlivkos.



Maištą sukėlė iš Rusijos atsiųsti saugumiečiai

Igorio Kuzmenkos nuomone, po to, kai 1990 m. nuo Sovietų sąjungos panoro atsiskirti Baltijos valstybės ir jų pavyzdžiu pasekė kai kurios kitos buvusios socialistinės respublikos, Maskva ėmė kurti planus, kaip šį procesą sužlugdyti. Kai Vakarai tinkamai nesureagavo į 2008 m. Kremliaus surengtą Gruzijos užpuolimą ir Osetijos bei Abchazijos atplėšimą, buvo nuspręsta tai pakartoti Ukrainoje.

Šalies užpuolimui buvo ruoštasi daug metų į svarbias pareigas infiltruojant savus agentus. Gorlivkos „sukilimui“ vadovavo merijos komunalinio skyriaus viršininkas Igoris Bezleras, kuris, pasirodo, buvo FSB karininkas. Minėtas saugumietis žinojo visą informaciją apie įmones ir gyventojus, o tai palengvino maištininkų veiklą.

I. Kuzmenka teigė, jog Maskvai maištas Donbase 2014 m. pavyko dėl kelių priežasčių. Viena iš jų ta, kad į Donbasą dirbti buvo sukviesti žmonės iš kitų Sovietų sąjungos respublikų ir ukrainiečiai ten liko akivaizdžioje mažumoje.

Siekdama vystyti Donbasą Maskva jį ypač gerai aprūpindavo maistu, buities prekėmis, o atvykę darbininkai greitai gaudavo butus. Be to, sovietmečiu buvo steigiamos beveik išimtinai rusiškos mokyklos, o ukrainiečių kalba dirbtinai naikinama.

Todėl kai Kyjivo Maidano aikštėje 2014 m. kilo protestai prieš prezidentą Viktorą Janukovyčių, kuris norėjo šalį suartinti ne su ES, o su Rusija, Donecke ėmė vykti paramos V. Janukovyčiui mitingai. Iš Rusijos atsiųstiems saugumiečiams maištą sukelti Donecke palengvino ir tai, jog nuvertus V. Janukovyčių policijai buvo nurodyta nenaudoti prievartos prieš demonstrantus. Toks įsakymas buvo duotas siekiant numalšinti tautos pyktį ant policininkų, kurie Kyjivo Maidane sušaudė per 100 demonstrantų. Maištą palengvino dar ir tai, jog dalis policininkų simpatizavo Rusijai, o vėliau ir prisijungė prie maištininkų.

– Matėme, jog į pirmas demonstracijas autobusais buvo atvežami žmonės iš Rusijos, o juos palaikė daugiausia pensininkai, kurie idealizavo sovietinius laikus ir tikėjo saugumiečių pažadais, kad vėl nemokamai bus duodami butai, maistas taps pigus, o pensijos kelis kartus padidės, – pasakojo I. Kuzmenka.

Rusijos saugumiečiams demonstracijas pavyko surengti įvairiuose Donecko miestuose.

Supratęs, kad prisidengdama taikiomis demonstracijomis Maskva siekia atplėšti Ukrainos žemes, Kyjivas įsakė kariuomenei jas atsiimti. Tačiau pavyko atkovoti tik dalį teritorijos, o mūšiai nuo 2014 m. užsitęsė iki pat 2022-ųjų, kai Kremlius nusprendė nebeslėpti savo gudrybių ir vasario 24 d. atvirai užpuolė Ukrainą.



Sugriovimų simbolis – Marjinka

– Ne Mariupolis, bet Marjinka yra labiausiai subombarduotas Ukrainos miestas šiame kare. Mariupolyje labiausiai nukentėjo tas mikrorajonas, kuriame yra „Azovstal“ gamykla, o Marjinka visa nušluota nuo žemės paviršiaus, – patikino teisininkė Irina Liash.

Lyginti šių miestų sugriovimus dėl skirtingų jų dydžių nėra lengva, mat iki karo Mariupolyje gyveno 0,5 mln., o Marjinkoje – tik 10 tūks. žmonių.

I. Liash bei jos tėvams Marjinkos sugriovimas yra labai skaudus, mat jie visi iki karo tame miestelyje gyveno, dirbo. Mūšiai miestelio griuvėsiuose vyksta ir dabar, priešas jau yra užėmęs tris ketvirtadalius Marjinkos teritorijos.

I. Liach šeimai yra aktyvi ukrainietiškumo skleidėja.

– Mano mama prisiminė, kaip ją vaikystėje už tai, kad atėjusi į pirmą klasę kalbėjo ukrainietiškai, mokytoja išjuokė ir nurodė liautis šnekėti „veršių kalba“, tad 2014 m. apsisprendėme, kad nebenuolaidžiausime gatvės kaimynams ir kalbėsime ukrainietiškai bei dėvėsime tautinius rūbus, – pasakojo moteris.

Jos dukra buvo vienintelė, nepriklausomybės dieną apsivilkusi tautiškais siuviniais papuoštą palaidinę. Teisininkės šeimos nariams už demonstruojamą patriotizmą ne kartą buvo anonimiškai grasinama susidoroti, jie pravardžiuoti išverstaskūriais. Todėl pernai Rusijai įsiveržus į Ukrainą kariškiai liepė I. Liach su šeima skubiai evakuotis, nes bijota, kad Kremliaus šalininkai gali keršyti.

– 2014 m. vyko informacinis chaosas – mes nesupratome, kas darosi. Po Maidano revoliucijos Kyjive Rusija be kovos užėmė Krymą. Vėliau išgirdome, kad už 100 km esančiame Slavianske prasidėjo rusakalbių demonstracijos ir protestuotojai užėmė miestą bei patraukė į mūsų pašonėje esantį Donecką, – pasakojo I. Liash. Moteris teigė greit supratusi, jog tariami stichiniai rusakalbių protestai yra gerai Maskvos suplanuotos akcijos.

Tada ją labiausiai sukrėtė į Krasnogorivką, kurioje šeima tuo metu gyveno, atvykusių „sukilėlių“ nurodymas nebekalbėti ir nedainuoti ukrainietiškai. Į miestelį tada kartu su „sukilėliais“ atvyko ir čečėnai kariai, o meras, prisiekęs ištikimybę Rusijai, netrukus, kai Krasnogorivką atsikovojo ukrainiečiai, iš minosvaidžio šaudė į miestą. Rusijos televizija jį rodė kaip didelį patriotą.

– Mes be elektros gyvenome tris metus, daugiabučiuose nebuvo šildymo ir vandens, nes jis buvo tiekiamas iš Donecko, o šis Ukrainos kontrolėje likusioms gyvenvietėms jo nebedavė, – prisiminė Irina. Dujų ir geriamojo vandens fronto zonoje atsidūrusiose Krasnogorivkoje bei Marjinkoje nebuvo devynerius pastaruosius metus, o apšaudymus su pertraukomis žmonės kentė nuolatos.

– Rusija Donecką labai įtvirtino, jį Ukrainos kariuomenei nebus lengva atgauti, tačiau ne mažiau sunku bus lojaliais paversti ir vietos gyventojus, kurių čia net 90 proc. remia Maskvą, o ne Kyjivą, – įsitikinusi I. Liach.

Moters teigimu, net mokytojai ir merijos darbuotojai vien žodžiais remia Kyjivą, o iš tiesų laukia Kremliaus pergalės. Rusijos artilerijai šaudant į Krasnogorivką teisininkės kaimynas džiaugiasi ir sako: „Mūsiškiai duoda garo.“



Donecko gatvėse neliko vyrų

– Aš gimiau Severodonecke, bet po to, kai Donecke baigiau politechnikos institutą, jame ir pasilikau gyventi, ten sukūriau šeimą, – pasakojo viename Kyjivo viešbutyje kambarių tvarkytoja dirbanti Lena Komarenka.

Moteris iš Donecko išvyko tik praeitą vasarą, tad sakė gerai žinanti, kaip miestas gyveno per devynerius nepaskelbto karo metus.

– Iš 1,1 mln. gyventojų Donecke liko apie du trečdalius žmonių, o gatvėse kartais galima buvo sutikti vien moteris ir pensininkus, nes visi vyrai buvo jėga paimti į kariuomenę ir pasiųsti į frontą kovoti prieš Ukrainą, – pasakojo L. Komarenka.

Karinio komisariato darbuotojai vaikščiojo po darbovietes ir visus vyrus iki 60 metų iš karto išveždavo į frontą. Dėl to kildavo kuriozinių situacijų, nes nebelikdavo vairuotojų pristatyti į parduotuves maisto, ir šiose nieko nebuvo galima nusipirkti.

2014 m. mieste esą buvo baisus chaosas ir savivalė, ginkluoti vyrai darė, ką norėjo, bankai buvo išplėšti ir neveikė. Vėliau gyvenimas sunormalėjo, tačiau liko sudėtingas.

– Doneckas yra ties fronto linija, ir iš jo apšaudomos ukrainiečių pozicijos. Pastarieji savo ruožtu šaudo į Donecką. Mieste devynerius metus galioja komendanto valanda, žūva civiliai, – pasakojo moteris.

Susirgus vyrui norėdama gauti pinigų ji vyko dirbti vaikų aukle į Vokietiją, Austriją, o taip pat ir į Rusijos miestą Rostovą.

– Rostove neslėpdavau, kad esu ukrainietė. Prieš devynerius metus rusai užjausdavo, sakydavo, kaip gaila, kad slavų tautos pykstasi, tačiau vėliau paveikti Maskvos propagandos jie ėmė sakyti, kad ukrainiečiai yra fašistai ir nereikia jų gailėtis, – teigė Lena. – Donecke likęs mano butas, norėčiau, jog Ukraina atgautų miestą, žmonės ten nėra blogi, tik labai jau apkvailinti rusiškos propagandos ir yra įsitikinę, kad Ukrainoje jie gyventų blogiau, būtų diskriminuojami, nors iš tiesų tai Rusija yra autoritarinė bei vargingesnė valstybė.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ukrainos

Galerija: Donbasas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---