Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-03-20 16:37

---

Prie eksponatų lentynų kultūros rūmuose: Asta Jakaitė (iš kairės), Irena Pilkauskaitė, Elena Rupeikienė, muziejaus direktorė Gabrielė Karalienė, Danutė Ardzijauskaitė, Bronė Galinienė. 1996 m.

Vilkaviškio krašto muziejaus archyvo nuotr.

2023-ieji – jubiliejiniai Vilkaviškio krašto muziejaus metai. Tai proga laiką atsukti atgal ir prisiminti nueitą kelią, jo kūrėjus ir kraštotyrininkus, kurių pastangomis muziejus turtėjo, tapo svarbus krašto istorijos saugotojas ir puoselėtojas. Gyvavimo 60-metį sutinkantis muziejus išgyveno pertvarkų ir įvairių išbandymų, tačiau išliko, prisitaikė prie naujų sąlygų ir toliau vykdo savo misiją – rinkti ir saugoti krašto istorijos vertybes, apie praeitį ir dabartį kalbėti autentiškais praeities daiktais ir gyvenimo vaizdais, byloti apie čia gyvenusius ir gyvenančius žmones, pristatyti kultūrą ir tradicijas visuomenei.

Pirmuosius žingsnius žengė pedagogai entuziastai

Muziejaus įkūrimo idėją subrandino ir įgyvendino grupė rajono inteligentų, vedamų talentingos kraštotyrininkės Gabrielės Karalienės, pritariant Švietimo skyriaus vedėjui Justinui Šačkui. Jų rūpesčiu mokyklose atsirado kraštotyros būreliai, kuriems vadovavo mokytojai, besidomintys krašto istorija, suprantantys, kad pasaulio pažinimas prasideda nuo savo šeimos, gyvenamosios aplinkos ir gimtojo kaimo pažinimo. Pedagogai įsitraukė į kraštotyrinį darbą, norėdami paįvairinti savo pamokas ir kartu išsaugoti iš kartos į kartą perduodamą patirtį, atmintį ir žmonių gyvenimo kaitą liudijančius daiktus.

Muziejaus įkūrimo data laikoma 1963 m. kovo 24 d. Tada buvo surengta konferencija „Kraštotyrinės medžiagos panaudojimas pamokose“ ir surinktų daiktų paroda. Tai buvo kraštotyrinio sąjūdžio ir muziejaus pradžia.

Per 60 metų keitėsi muziejaus pastatai ir statusas: iš dviejuose pionierių namų kambarėliuose įsikūrusio visuomeninio muziejaus 1990 m. jis išaugo į savivaldybės muziejų, kuriam 1995 m. suteiktas juridinis statusas ir pavadinimas – Vilkaviškio krašto muziejus.

Pradėtos skelbti eksponatų rinkimo akcijos, organizuotos kraštotyrinių darbų apžiūros ir parodos, rajono įstaigos skatintos rašyti savo istorijas, rinkti istorinę medžiagą. Nuo 1972 m. muziejus dalyvavo kompleksinėse kaimų tyrimo ekspedicijose, per kurias surinkta daugiau kaip 95 tūkst. vietovardžių bei žodinės kūrybos pavyzdžių. Prie muziejaus turtinimo labai prisidėjo kraštotyros entuziastai: mokytojos Ada Pauliukaitytė, Ona Endriukaitytė, Aldona Kazlauskienė, Birutė Mardosaitė, Danutė Gibaitė, Bronė Vilemaitienė, Aldona Sederevičienė, Gražina Mikalauskienė, žurnalistai Romualdas Dačinskas, Povilas Jankys, kultūros darbuotoja Česlova Vosylienė bei daugelis kitų pedagogų ir kultūrininkų.

Daug kraštotyrininkų išugdė prie muziejaus veikęs Sigito Šileikos vadovaujamas kraštotyros būrelis. Vėliau būreliui vadovavo direktorė G. Karalienė, pritaikiusi savo pedagoginį talentą kraštotyrinių idėjų sklaidai.

Nepriklausomybė atvėrė naujų tyrimo temų

Lietuvos atgimimo ir nepriklausomybės laikais muziejaus vaidmuo išaugo. Jis kuravo mokyklų muziejus, turėjo du filialus – Jono Basanavičiaus memorialinį muziejų ir Vinco Kudirkos tėviškės klėtelę-muziejų. Kraštotyrinėje veikloje atsirado naujos tyrimo temos – tremtis, rezistencija, krašto savanoriai, knygnešių žygdarbis, išeivija, Holokaustas, kryždirbystė.

Muziejaus fondus papildė JAV gyvenusių kraštiečių Kazio Karužos, Algirdo Gustaičio, Aldonos Biliūnienės, Georgo Radvenio, Vytauto Mikūno perduoti archyvai ir gausios dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnienės kolekcijos.

Naują impulsą muziejus pajuto, kai 1997 m. persikėlė į Paežerių dvarą. Po oficinos, belvederio bokšto ir ledainės restauracijos muziejus gavo išskirtines erdves. Jose parengtos ekspozicijos, parodos ir organizuojami renginiai pritraukdavo ir tebedomina įvairaus amžiaus lankytojus. Plačiai pagarsėjo Sūduvių amatų šventė, sutelkianti viso krašto amatininkus ir tradicijų puoselėtojus.

Muziejininkai yra parengę per 20 edukacijų, kuriose dalyvauja ne tik mūsų krašto, bet ir kitų rajonų ir didžiųjų miestų moksleiviai. Kasmet organizuojami 1918 m. savanorių, Holokausto, tremties ir rezistencijos minėjimai, prisimenama Knygnešių diena. Žymių asmenybių sukaktys ir jų veiklos pristatymai tapo tikra patriotizmo mokykla jaunimui.

Profesionalai atsakingai saugo istorines vertybes

Muziejaus fonduose saugoma beveik 220 tūkst. kultūros ir istorijos vertybių: daugybė senovinių buities daiktų, darbo įrankių, knygų, archeologinių radinių, fotodokumentikos. Jų sukauptos gausios kolekcijos. Tik čia, muziejuje, galima pamatyti V. Kudirkos smuiką, kuriam pritariant buvo sukurta ,,Tautiška giesmė“, J. Basanavičiaus skrybėlę, turtingą mūsų kraštietės dailininkės M. B. Stankūnienės asmeninių daiktų kolekciją, daugybę senovinių darbo įrankių ir buities rakandų, sužinoti, kas Suvalkijoje yra akselinė, kruštienė (kruštinė), šliotė, menturis... Šias muziejines vertybes sukaupė muziejaus darbuotojai, bendraudami su krašto žmonėmis, dalyvaudami kraštotyrinėse ekspedicijose. Daug eksponatų sunešė rajono mokyklų mokytojai ir moksleiviai bei patriotiškai nusiteikę gyventojai.

Per 60 metų muziejuje dirbo 36 darbuotojai, susiformavo darnus kolektyvas. Daugelis dabartinių savo srities profesionalų: Elena Rupeikienė, Asta Jakaitė, Daiva Rožienė, Aušra Mickevičienė, Lina Juselienė, Kęstutis Inkrata, Jūratė Rutkauskienė – įstaigoje dirba daugiau kaip 20 metų. Darbuotojai muziejų palieka tik keisdami darbą, išeidami į užtarnautą poilsį arba iškeliaudami Amžinybėn. Su pagarba prisimename Amžinybėn išėjusius bendradarbius: muziejaus įkūrėją ir ilgametę vadovę Gabrielę Karalienę, darbininką Antaną Misiūną, vyr. fondų saugotoją Ireną Pilkauskaitę, muziejininkes Niną Jurkšienę ir Rožę Navickienę, fotografą Leoną Čeplevičių. Nuoširdų atsidavimą istorijai liudija jų palikti darbai, surinkti, sutvarkyti eksponatai, muziejinės knygos ir išlikę šilti žmonių prisiminimai. Muziejų ir atsidavusių muziejininkų darbą įvertino krašto žmonės ir lankytojai iš visos Lietuvos.

2016 m. muziejaus statusas pasikeitė jį prijungus prie Suvalkijos (Sūduvos) regioninio kultūros centro. Darbuotojams, pripratusiems prie vadovų G. Karalienės ir Antano Žilinsko tolerancijos ir šeimyniškų santykių, reikėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų, kitokio požiūrio ir vadovavimo stiliaus. Jau pats įstaigos pavadinimas – kultūros centras-muziejus – nusako pasikeitusį muziejaus statusą. Atsiradome ,,už brūkšnio“, kurį įveikti reikia daug pastangų ir lygiaverčio požiūrio. Muziejininkams padaugėjo darbo – greta daug laiko ir kruopštumo reikalaujančios muziejinės veiklos, gausių fondų tvarkymo vyksta edukacijos ir masiniai renginiai. Tik pribėgomis vykdome tiriamąjį darbą, rašome straipsnius, viešindami įdomesnius istorijos momentus. Muziejaus darbuotojai parengė ir išleido keletą knygų, kurios vertinamos kaip svarbus krašto istorijos šaltinis.



Jaunimui kyla nuostaba, vyresniesiems – sentimentai

Tęsiame per dešimtmečius susiformavusias tradicijas bendrauti su kultūros ir švietimo įstaigomis, krašto šviesuoliais. Yra didžiulis džiaugsmas prisidėti prie krašto istorijos ir tradicijų puoselėjimo, padėti žmonėms pažinti bei pamilti savo krašto istoriją.

Kiekvienąkart pasitikdami būrius lankytojų jų akyse matome norą pažinti, atrasti, išgirsti, suprasti. Kai stovime prieš žinių ir įspūdžių išsiilgusius žmones, matome jų smalsius veidus, akis, laukiančias mūsų žodžių, negirdėtų faktų ar ištisų istorijų. Džiaugiamės, kad lankytojams – vaikams, studentams, senjorams – padedame pažinti tai, kas svarbu, tolima ir nepažįstama, surasti tai, kas prarasta, pamatyti tai, kas seniai nuėjo į praeitį. Matome moksleivių nuostabą, kylančią skaitant senovinį raštą, apžiūrinėjant kultuvę, spragilą, muštuvį... Matome, kaip nušvinta vyresnių lankytojų akys, kai išvysta vaikystėje vartytą vadovėlį, senus mokyklinius suolus, kaip jie panyra į prisiminimus apie vaikystę, jiems brangią lietuvišką buitį, darbus, artimuosius, prisimena seniai sudūlėjusią tėviškę. Tada suvokiame savo darbo prasmę, apima džiaugsmas, kad tai, ką saugome muziejuje, turi neįkainojamą vertę ir nebus užmiršta, prisidės prie tapatumo ir tautiškumo išsaugojimo.

Elena RUPEIKIENĖ

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros

centro-muziejaus istorikė

Galerija: muziejus

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---