|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Smalėnų bažnyčia.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
Šiemet sukanka 160 metų, kai prasidėjo 1863 m. sukilimas dabartinėje Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje prieš carinę Rusiją, siekiant atkurti Abiejų Tautų Respubliką, nusimesti carinį jungą. Istorikai teigia, kad tai buvo tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo kovingiausias sukilimas, ilgiausiai trukęs Rusijos imperijoje XIX amžiuje. Mūsų dienomis norisi praskleisti istorijos šydą ir žvilgtelėti į to meto įvykius, kurie klostėsi netoli mūsų, pažinti asmenybes, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su šiuo sukilimu.
Lietuvybę sėjo už Atlanto
Apie sukilimo vadus parašyta daug knygų, sukurta įvairių meninių darbų. Tačiau nė vienas vadas nieko negali nuveikti, jei jo nerems dalis visuomenės. Tai kas gi rėmė tas laisvės ir nepriklausomybės idėjas mūsų krašte? Kaip jos paveikė tolesnį žmonių likimą? Ko mes šiandien galime pasimokyti iš bendros tautų istorijos?
Štai viena mažai kam žinoma Gološevskių-Nagornovskių šeima. Juozas Gološevskis (Jozef Goloszewski) buvo kilęs iš Ostrolenkos apskrities, Lomžos vaivadijoje turėjo dvarą Nagorna, aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Po pralaimėjimo carinės valdžios buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs jis apsigyveno Lietuvoje ir tapo Juozu Nagornovskiu. Šeima gyveno Pajevonio apylinkėse, turėjo sūnų Stanislovą, kuris net buvo Pajevonio vaitu.
Nežiūrint represijų, tremties, šioje šeimoje niekada nebuvo atsisakyta laisvės idėjų. S. Nagornovskis įsijungė į 1863 m. sukilimą. Jam, kaip ir tėvui, po sukilimo pralaimėjimo teko patirti Sibiro tremtinio dalią. Grįžęs iš tremties Stanislovas apsigyveno Vištytyje, 1869 m. jo šeimoje gimė berniukas, kurį tėvai pakrikštijo Vinco Jurgio vardais. Trylikametis berniukas buvo išsiųstas pas seserį į JAV, tapo Vincu Nagornoskiu. Dirbdamas sunkų fizinį darbą, jaunuolis įsijungė į besiburiančių išeivių lietuvių veiklą. Kadangi lietuvaičiams labai stigo scenos veikalų, juos rašyti ėmėsi Vincas. Tai buvo dramos, tragedijos ir komedijos apie Lietuvos praeitį: „Živilė, duktė Karijoto“, „Pilėniečiai“, „Rūtvilė“, „Žemaitijos mergelė“, „Bijūnėlis“. Autorius apie šį veikalą rašė: „Mano kaimynams Vištytyje yra parūpintas „Bijūnėlis“, jame jie ir jų pasielgimai yra atpaveiksluoti.“ Ko gero, Vinco atmintyje liko ir jo vaikystės metais Vištytyje girdėtas žaidimas-ratelis „Oi, bijūne, bijūnėli“. Vėliau buvo parašytas „Doros sargas“, „Vytis kankinys“, „Revoliucijos viltis“, „Knygynas šventame Aržuole“, „Virš teisės“.
Pats autorius režisavo ir vaidino savo veikaluose. Juos taip pat mielai vaidino lietuviai išeiviai JAV, Petrapilyje, Rygoje ir kituose Rusijos imperijos miestuose. 1909 m. „Živilė, duktė Karijoto“ buvo suvaidinta Vilniuje. Skaitant V. Nagornoskio dramas ir tragedijas kyla mintis: jei nebūtų buvę dviejų XIX a. sukilimų, jei jie nebūtų alsavę laisvės dvasia, ar būtų gimęs lietuviškasis tautinis, kultūrinis ir politinis sąjūdis, atvedęs mus į nepriklausomybę 1918 metais?
Beje, V. Nagornoskis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvių mokslo draugija, veikusi Vilniuje, yra išdavusi liudijimą-lakštą, kad 1913 m. V. Nagornoskis pirko Vilniuje vieną sieksnį žemės (už 10, 50 dol.) ir dovanojo jį Lietuvių mokslo ir Dailės draugijoms namams statyti. Dramaturgas aukojo ir nukentėjusios Lietuvos reikalams. Pats niekada turtingai negyveno, bet aukojo Lietuvos labui tiek, kiek galėjo.
V. Nagornoskio darbai neliko nepastebėti. Pažymint kraštiečio kūrybinio darbo trisdešimtį 1933 m. jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
Stojęs sukilėlių pusėn
Ir dar viena istorija, pažymėta 1863m. sukilimo ženklu. Su ja susijęs 1842 m. Vištytyje gimęs vargonininkas Juozas Kalvaitis, baigęs Varšuvos muzikos institutą, sukūręs pirmąsias giedotines lietuviškas mišias, vadovavęs kunigaikščio Bogdano Oginskio įsteigtai muzikos mokyklai Rietave, buvęs Rietavo ir Kauno Žemaičių katedros bei kunigų seminarijos bažnyčios vargonininku, rengęs vargonininkus, vadovavęs įvairiems chorams.
J. Kalvaičio tėvai buvo valstiečiai. Kaip ir dalis Vištyčio gyventojų XIXa. viduryje, jie kalbėjo lenkiškai. Mažasis Juozukas mokėsi Vištyčio pradinėje mokykloje, aišku, lenkų kalba. Buvo labai gabus, todėl tėvai nutarė berniuką leisti mokytis į vadinamąją Smalėnų vienuolių akademiją.
Smalėnai – tai lietuviškas kaimas, esantis dabartinėje Lenkijos teritorijoje, nutolęs nuo Vištyčio apie 30 km. Ten stovėjo ir tebestovi Šv. Izidoriaus Artojo bažnyčia su vienuolynu. Vienuolyną buvo įsteigę reformuotieji pranciškonai (mažesnieji broliai). Iš pradžių prie vienuolyno buvo įsteigta pradinė mokykla, o vėliau reformatoriai įsteigė aukštesniąją mokyklą, kurioje mokėsi ir daug lietuvių. Dalis šio vienuolyno vienuolių buvo kilę taip pat iš Lietuvos, vienas jų, brolis Augustinas Zeicas iš Marijampolės apskrities, mokė lietuvių jaunimą.
Jaunuoliai augo ir persiėmė tomis idėjomis, kurios vyravo vienuolyne. 1861 m. sukako 30 metų nuo nepavykusio 1831 m. sukilimo. Bažnyčiose ir vienuolynuose buvo meldžiamasi už to sukilimo vadus, statomi jubiliejiniai kryžiai, iš vienos parapijos į kitą ėjo procesijos. Religinėse manifestacijose netrūko ir patriotinio atspalvio: po pamaldų arba procesijose giedota: „Dieve, kurs lenkus per daugelį amžių gaubei galybės ir šlovės šviesa...“ Ši patriotinė giesmė vienuolyno auklėtinių ir pačių vienuolių širdyse skatino laisvės ir kovos dvasią. 1863 m. prasidėjus sukilimui, Smalėnų vienuoliai rėmė sukilėlius, dalis įsiliejo į jų gretas.
Juozas Kalvaitis taip pat stojo sukilėlių pusėn. Carinė valdžia, negalėdama suimti sukilėlio, keršijo šeimai: suėmė Juozo tėvą. Ko gero, jam buvo pasiūlytas sandoris: pristatai sūnų ir būsi laisvas. Tikriausiai ne viena diena praėjo svarstant, ką daryti. Gaila sūnaus, bet, priešingu atveju, tėvas bus ištremtas į Sibirą, šeima liks be maitintojo, koks likimas jos lauks? Todėl buvo nutarta, kad Juozas bus pristatytas carinei administracijai, o toliau ieškoma būdų, kaip jam padėti.
Atvestas sūnus atsidūrė Kalvarijos kalėjime, kur praleido vienuolika mėnesių. J. Kalvaitis nebuvo ištremtas į Sibirą. Nežinia, padėjo kyšis ar kažkieno užtarimas. Matyt, šeima tuo pasirūpino. Paleistas iš kalėjimo jaunuolis dar trejus metus buvo policijos priežiūroje. Į Smalėnus nebegrįžo. Sukilimui pralaimėjus, carinė valdžia 1864 m. vienuolyną ir „akademiją“ uždarė. Okupantai siekė palikti pavergtas tautas be mokslo, be išsilavinimo, be katalikybės, prievarta bruko savo ideologiją ir stačiatikybę.
Tačiau laisvės dvasia nėra taip lengvai užgesinama. Ją paprastai puoselėja istorinių įvykių dalyviai. Jau minėtas vienuolis Augustinas Zeicas po sukilimo pralaimėjimo atsidūrė JAV, kur Pensilvanijos valstijoje įsteigė pirmąją JAV lietuvišką Šv. Jurgio savišalpos draugiją, parašė jos įstatus, vėliau ten buvo įkurta lietuviška parapija. 1887–1889 m. įkūrus laikraštį „Gazieta Lietuwiszka“, rašė straipsnius lietuviška tematika, taip pat talkino „Vienybei Lietuvininkų“. Dr. Antanas Kučinskas A. Zeicą pavadino „pirmutiniu lietuvybės žadintoju Amerikoje“.
Lietuviškos spaudos leidėjas
Dar vienas Smalėnų vienuolyno auklėtinis buvo Domininkas Tomas Bačkauskas, gimęs 1846 m. Kuprių kaime. Mokėsi Sudargo pradinėje mokykloje, po to – Smalėnų vienuolyno mokykloje, išlaikęs penkių klasių egzaminus, įstojo į kamendulių vienuolyną. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis po metų grįžo namo ir pradėjo mokytis vargonuoti.
Per 1863 m. D. T. Bačkauskas įsiliejo į sukilėlių gretas, jam buvo patikėtos svarbios sukilėlių žandaro pareigos. Matyt, buvo apsukrus ir gudrus, nes sugebėjo išvengti represijų. Buvo vargonininku Alvito parapijoje, 1868 m. vedė Teofilę Lukoševičiūtę, susilaukė trijų vaikų: Liudvikos, Prano ir Reginos. Vėliau persikėlė į Griškabūdį. Dirbo eiguliu, vyresniuoju mokesčių rinkėju ir tikrintoju. Draugavo su Petru Arminu-Trupinėliu. Abu grodavo duetus: Domininkas – fortepijonu, o Arminas – smuiku. 1879 m. Bačkauskas su žmona ir sūnumi Pranu išvyko į JAV, kur jiems dar gimė Valdas ir Viktoras. Dirbo įvairius darbus: buvo šaltkalviu, siuvyklos darbininku, įkūrė savo siuvyklą, vargonininku, mokytoju, darbavosi lenkiško laikraščio redaktoriumi.
1886–1888 m. D. T. Bačkauskas buvo pirmuoju „Vienybės Lietuvninkų“ redaktoriumi, sąskaitininku ir korespondentu. Laikraštis tapo itin populiarus tarp paprastų darbininkų, daugiausia tarp angliakasių, nes jame buvo gausybė įvairių pasakojimų, pamokymų bei paties redaktoriaus sukurtas satyrinis skyrelis „Taradaika“. Susipykęs su leidėju, padedamas kunigo A. Lenarkevičiaus, įsigijo spaustuvę, pavadino ją „Saulės“ vardu, o 1888 m. išspausdino pirmąjį lietuviško laikraščio „Saulė“ numerį. Prie jo buvo leidžiami priedai „Linksmi vakarai“ ir „Linksma valanda“. 1887 m. išleido pirmąjį JAV lietuvių kalendorių, kuris tapo kasmetiniu leidiniu. Taip pat spausdino lietuviškai knygas, kaip „Tūkstantis ir viena naktis“, „Lietuviškas dainorius“.
Savo veikla Domininkas vienijo emigracijoje atsidūrusius lietuvius, skelbė tas idėjas, kuriomis persiėmė Smalėnų vienuolyne.
Ištremtas, nes mylėjo Tėvynę
Kaip rašoma įvairiuose leidiniuose, 1863 m. sukilimas palietė ir Vištyčio apylinkes. Vištyčio bei kitų miestelių burmistrai ir seniūnijų vaitai pranešė Augustavo gubernatoriui, kad sukilėliai paėmė iš kasos pinigus, patys vaikšto po kiemus ir renka mokesčius, naikina Rusijos herbus, caro portretus, kanceliarijų dokumentus, išsinešė antspaudus, sunaikino komunikacijas, ragina neklausyti valdžios ir jai visokiais būdais priešintis.
Su šiais įvykiais susijusi dar viena istorija, dar vienas likimas. 1861 m. Vištyčio parapijos kuratoriumi buvo paskirtas kunigas Augustinas Vaišnoras. Jis gimė 1816m., kunigu buvo įšventintas 1844 m., tačiau tik 1851m. paskirtas Seirijų parapijos vikaru, kuriuo išbuvo septynerius metus, kasmet iš naujo tvirtinamas. Paprastai carinė valdžia taip elgdavosi su visais jai neįtikusiais kunigais.
Po tarnystės Seirijų parapijoje A. Vaišnoras dvejus metus darbavosi Metelių parapijoje, iš kur buvo perkeltas į Vištytį. Gal ne taip plačiai, kaip Smalėnuose, bet ir šioje parapijoje buvo juntamos tam tikros patriotinės nuotaikos. Dvasininkui tai buvo plati veikimo dirva. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, kunigas Augustinas palaikė glaudžius ryšius su sukilėliais, juos rėmė maistu ir kitomis reikmėmis. Deja, kova už laisvę buvo nesėkminga. Sukilimui pralaimėjus, dvasininką carinė valdžia suėmė ir teisė kaip didžiausią nusikaltėlį.
Kuo nusikalto kunigas Augustinas? Kad siekė savo Tėvynės laisvės? Kad norėjo, jog jo parapijos tikintieji išpažintų katalikybę, o ne prievarta brukamą stačiatikybę? Kad mokė doros, meilės, atjautos?.. 1864 m. rugpjūčio 3 d. įvyko teismas, kuris pasmerkė kunigą 12 metų katorgos. Tų pačių metų rugsėjo 2 d. prasidėjo katorgininko kelionė. Sukaustytas pančiais ir prirakintas grandine prie tokių pat penkių nelaimėlių, tūkstančius kilometrų pėsčias kunigas nukeliavo iki Tomsko. Ten katorgininkų reikėjo kaip nemokamos darbo jėgos. Katorgoje išbuvo visą numatytą laiką. Manoma, kad kunigas A. Vaišnoras mirė 1888 m.
Po sukilimo Vištyčio bažnyčios žemės buvo nusavintos, o pradžios mokykla surusinta.
Pagal žmonių pasakojimą, Vištytyje, ant kalvos už Vidupio upės, buvusios maro kapinės, kur laidotos 1709–1710 m. epidemijos aukos. Taip pat Vištytyje iš kartos į kartą yra perduodama žinia, kad 1864 m. rudenį keliems ar keliolikai sukilėlių šiose kapinėse buvo įvykdyta mirties bausmė pakariant. Žinant okupantų politiką niekinti sukilėlius ir siekti, kad jų kapų niekas nelankytų, tokia mirties vieta galėjo būti pasirinkta. Bėgant amžiams ta vieta apaugo krūmais, dalis jos buvo net dirbama žemė. Sovietiniais laikais ta kalva buvo nukasta, įrengtas žvyro karjeras. Sunkvežimių vairuotojai sakydavo, kad pildami žvyrą ant tiesiamų kelių matydavo ir žmonių kaulų, ir kaukolių.
Genia ir Juozas JURKYNAI
Istorikai
Šiemet sukanka 160 metų, kai prasidėjo 1863 m. sukilimas dabartinėje Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje prieš carinę Rusiją, siekiant atkurti Abiejų Tautų Respubliką, nusimesti carinį jungą. Istorikai teigia, kad tai buvo tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo kovingiausias sukilimas, ilgiausiai trukęs Rusijos imperijoje XIX amžiuje. Mūsų dienomis norisi praskleisti istorijos šydą ir žvilgtelėti į to meto įvykius, kurie klostėsi netoli mūsų, pažinti asmenybes, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su šiuo sukilimu. |
Apie sukilimo vadus parašyta daug knygų, sukurta įvairių meninių darbų. Tačiau nė vienas vadas nieko negali nuveikti, jei jo nerems dalis visuomenės. Tai kas gi rėmė tas laisvės ir nepriklausomybės idėjas mūsų krašte? Kaip jos paveikė tolesnį žmonių likimą? Ko mes šiandien galime pasimokyti iš bendros tautų istorijos?
Štai viena mažai kam žinoma Gološevskių-Nagornovskių šeima. Juozas Gološevskis (Jozef Goloszewski) buvo kilęs iš Ostrolenkos apskrities, Lomžos vaivadijoje turėjo dvarą Nagorna, aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Po pralaimėjimo carinės valdžios buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs jis apsigyveno Lietuvoje ir tapo Juozu Nagornovskiu. Šeima gyveno Pajevonio apylinkėse, turėjo sūnų Stanislovą, kuris net buvo Pajevonio vaitu.
Nežiūrint represijų, tremties, šioje šeimoje niekada nebuvo atsisakyta laisvės idėjų. S. Nagornovskis įsijungė į 1863 m. sukilimą. Jam, kaip ir tėvui, po sukilimo pralaimėjimo teko patirti Sibiro tremtinio dalią. Grįžęs iš tremties Stanislovas apsigyveno Vištytyje, 1869 m. jo šeimoje gimė berniukas, kurį tėvai pakrikštijo Vinco Jurgio vardais. Trylikametis berniukas buvo išsiųstas pas seserį į JAV, tapo Vincu Nagornoskiu. Dirbdamas sunkų fizinį darbą, jaunuolis įsijungė į besiburiančių išeivių lietuvių veiklą. Kadangi lietuvaičiams labai stigo scenos veikalų, juos rašyti ėmėsi Vincas. Tai buvo dramos, tragedijos ir komedijos apie Lietuvos praeitį: „Živilė, duktė Karijoto“, „Pilėniečiai“, „Rūtvilė“, „Žemaitijos mergelė“, „Bijūnėlis“. Autorius apie šį veikalą rašė: „Mano kaimynams Vištytyje yra parūpintas „Bijūnėlis“, jame jie ir jų pasielgimai yra atpaveiksluoti.“ Ko gero, Vinco atmintyje liko ir jo vaikystės metais Vištytyje girdėtas žaidimas-ratelis „Oi, bijūne, bijūnėli“. Vėliau buvo parašytas „Doros sargas“, „Vytis kankinys“, „Revoliucijos viltis“, „Knygynas šventame Aržuole“, „Virš teisės“.
Pats autorius režisavo ir vaidino savo veikaluose. Juos taip pat mielai vaidino lietuviai išeiviai JAV, Petrapilyje, Rygoje ir kituose Rusijos imperijos miestuose. 1909 m. „Živilė, duktė Karijoto“ buvo suvaidinta Vilniuje. Skaitant V. Nagornoskio dramas ir tragedijas kyla mintis: jei nebūtų buvę dviejų XIX a. sukilimų, jei jie nebūtų alsavę laisvės dvasia, ar būtų gimęs lietuviškasis tautinis, kultūrinis ir politinis sąjūdis, atvedęs mus į nepriklausomybę 1918 metais?
Beje, V. Nagornoskis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvių mokslo draugija, veikusi Vilniuje, yra išdavusi liudijimą-lakštą, kad 1913 m. V. Nagornoskis pirko Vilniuje vieną sieksnį žemės (už 10, 50 dol.) ir dovanojo jį Lietuvių mokslo ir Dailės draugijoms namams statyti. Dramaturgas aukojo ir nukentėjusios Lietuvos reikalams. Pats niekada turtingai negyveno, bet aukojo Lietuvos labui tiek, kiek galėjo.
V. Nagornoskio darbai neliko nepastebėti. Pažymint kraštiečio kūrybinio darbo trisdešimtį 1933 m. jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
Ir dar viena istorija, pažymėta 1863m. sukilimo ženklu. Su ja susijęs 1842 m. Vištytyje gimęs vargonininkas Juozas Kalvaitis, baigęs Varšuvos muzikos institutą, sukūręs pirmąsias giedotines lietuviškas mišias, vadovavęs kunigaikščio Bogdano Oginskio įsteigtai muzikos mokyklai Rietave, buvęs Rietavo ir Kauno Žemaičių katedros bei kunigų seminarijos bažnyčios vargonininku, rengęs vargonininkus, vadovavęs įvairiems chorams.
J. Kalvaičio tėvai buvo valstiečiai. Kaip ir dalis Vištyčio gyventojų XIXa. viduryje, jie kalbėjo lenkiškai. Mažasis Juozukas mokėsi Vištyčio pradinėje mokykloje, aišku, lenkų kalba. Buvo labai gabus, todėl tėvai nutarė berniuką leisti mokytis į vadinamąją Smalėnų vienuolių akademiją.
Smalėnai – tai lietuviškas kaimas, esantis dabartinėje Lenkijos teritorijoje, nutolęs nuo Vištyčio apie 30 km. Ten stovėjo ir tebestovi Šv. Izidoriaus Artojo bažnyčia su vienuolynu. Vienuolyną buvo įsteigę reformuotieji pranciškonai (mažesnieji broliai). Iš pradžių prie vienuolyno buvo įsteigta pradinė mokykla, o vėliau reformatoriai įsteigė aukštesniąją mokyklą, kurioje mokėsi ir daug lietuvių. Dalis šio vienuolyno vienuolių buvo kilę taip pat iš Lietuvos, vienas jų, brolis Augustinas Zeicas iš Marijampolės apskrities, mokė lietuvių jaunimą.
Jaunuoliai augo ir persiėmė tomis idėjomis, kurios vyravo vienuolyne. 1861 m. sukako 30 metų nuo nepavykusio 1831 m. sukilimo. Bažnyčiose ir vienuolynuose buvo meldžiamasi už to sukilimo vadus, statomi jubiliejiniai kryžiai, iš vienos parapijos į kitą ėjo procesijos. Religinėse manifestacijose netrūko ir patriotinio atspalvio: po pamaldų arba procesijose giedota: „Dieve, kurs lenkus per daugelį amžių gaubei galybės ir šlovės šviesa...“ Ši patriotinė giesmė vienuolyno auklėtinių ir pačių vienuolių širdyse skatino laisvės ir kovos dvasią. 1863 m. prasidėjus sukilimui, Smalėnų vienuoliai rėmė sukilėlius, dalis įsiliejo į jų gretas.
Juozas Kalvaitis taip pat stojo sukilėlių pusėn. Carinė valdžia, negalėdama suimti sukilėlio, keršijo šeimai: suėmė Juozo tėvą. Ko gero, jam buvo pasiūlytas sandoris: pristatai sūnų ir būsi laisvas. Tikriausiai ne viena diena praėjo svarstant, ką daryti. Gaila sūnaus, bet, priešingu atveju, tėvas bus ištremtas į Sibirą, šeima liks be maitintojo, koks likimas jos lauks? Todėl buvo nutarta, kad Juozas bus pristatytas carinei administracijai, o toliau ieškoma būdų, kaip jam padėti.
Atvestas sūnus atsidūrė Kalvarijos kalėjime, kur praleido vienuolika mėnesių. J. Kalvaitis nebuvo ištremtas į Sibirą. Nežinia, padėjo kyšis ar kažkieno užtarimas. Matyt, šeima tuo pasirūpino. Paleistas iš kalėjimo jaunuolis dar trejus metus buvo policijos priežiūroje. Į Smalėnus nebegrįžo. Sukilimui pralaimėjus, carinė valdžia 1864 m. vienuolyną ir „akademiją“ uždarė. Okupantai siekė palikti pavergtas tautas be mokslo, be išsilavinimo, be katalikybės, prievarta bruko savo ideologiją ir stačiatikybę.
Tačiau laisvės dvasia nėra taip lengvai užgesinama. Ją paprastai puoselėja istorinių įvykių dalyviai. Jau minėtas vienuolis Augustinas Zeicas po sukilimo pralaimėjimo atsidūrė JAV, kur Pensilvanijos valstijoje įsteigė pirmąją JAV lietuvišką Šv. Jurgio savišalpos draugiją, parašė jos įstatus, vėliau ten buvo įkurta lietuviška parapija. 1887–1889 m. įkūrus laikraštį „Gazieta Lietuwiszka“, rašė straipsnius lietuviška tematika, taip pat talkino „Vienybei Lietuvininkų“. Dr. Antanas Kučinskas A. Zeicą pavadino „pirmutiniu lietuvybės žadintoju Amerikoje“.
Dar vienas Smalėnų vienuolyno auklėtinis buvo Domininkas Tomas Bačkauskas, gimęs 1846 m. Kuprių kaime. Mokėsi Sudargo pradinėje mokykloje, po to – Smalėnų vienuolyno mokykloje, išlaikęs penkių klasių egzaminus, įstojo į kamendulių vienuolyną. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis po metų grįžo namo ir pradėjo mokytis vargonuoti.
Per 1863 m. D. T. Bačkauskas įsiliejo į sukilėlių gretas, jam buvo patikėtos svarbios sukilėlių žandaro pareigos. Matyt, buvo apsukrus ir gudrus, nes sugebėjo išvengti represijų. Buvo vargonininku Alvito parapijoje, 1868 m. vedė Teofilę Lukoševičiūtę, susilaukė trijų vaikų: Liudvikos, Prano ir Reginos. Vėliau persikėlė į Griškabūdį. Dirbo eiguliu, vyresniuoju mokesčių rinkėju ir tikrintoju. Draugavo su Petru Arminu-Trupinėliu. Abu grodavo duetus: Domininkas – fortepijonu, o Arminas – smuiku. 1879 m. Bačkauskas su žmona ir sūnumi Pranu išvyko į JAV, kur jiems dar gimė Valdas ir Viktoras. Dirbo įvairius darbus: buvo šaltkalviu, siuvyklos darbininku, įkūrė savo siuvyklą, vargonininku, mokytoju, darbavosi lenkiško laikraščio redaktoriumi.
1886–1888 m. D. T. Bačkauskas buvo pirmuoju „Vienybės Lietuvninkų“ redaktoriumi, sąskaitininku ir korespondentu. Laikraštis tapo itin populiarus tarp paprastų darbininkų, daugiausia tarp angliakasių, nes jame buvo gausybė įvairių pasakojimų, pamokymų bei paties redaktoriaus sukurtas satyrinis skyrelis „Taradaika“. Susipykęs su leidėju, padedamas kunigo A. Lenarkevičiaus, įsigijo spaustuvę, pavadino ją „Saulės“ vardu, o 1888 m. išspausdino pirmąjį lietuviško laikraščio „Saulė“ numerį. Prie jo buvo leidžiami priedai „Linksmi vakarai“ ir „Linksma valanda“. 1887 m. išleido pirmąjį JAV lietuvių kalendorių, kuris tapo kasmetiniu leidiniu. Taip pat spausdino lietuviškai knygas, kaip „Tūkstantis ir viena naktis“, „Lietuviškas dainorius“.
Savo veikla Domininkas vienijo emigracijoje atsidūrusius lietuvius, skelbė tas idėjas, kuriomis persiėmė Smalėnų vienuolyne.
Kaip rašoma įvairiuose leidiniuose, 1863 m. sukilimas palietė ir Vištyčio apylinkes. Vištyčio bei kitų miestelių burmistrai ir seniūnijų vaitai pranešė Augustavo gubernatoriui, kad sukilėliai paėmė iš kasos pinigus, patys vaikšto po kiemus ir renka mokesčius, naikina Rusijos herbus, caro portretus, kanceliarijų dokumentus, išsinešė antspaudus, sunaikino komunikacijas, ragina neklausyti valdžios ir jai visokiais būdais priešintis.
Su šiais įvykiais susijusi dar viena istorija, dar vienas likimas. 1861 m. Vištyčio parapijos kuratoriumi buvo paskirtas kunigas Augustinas Vaišnoras. Jis gimė 1816m., kunigu buvo įšventintas 1844 m., tačiau tik 1851m. paskirtas Seirijų parapijos vikaru, kuriuo išbuvo septynerius metus, kasmet iš naujo tvirtinamas. Paprastai carinė valdžia taip elgdavosi su visais jai neįtikusiais kunigais.
Po tarnystės Seirijų parapijoje A. Vaišnoras dvejus metus darbavosi Metelių parapijoje, iš kur buvo perkeltas į Vištytį. Gal ne taip plačiai, kaip Smalėnuose, bet ir šioje parapijoje buvo juntamos tam tikros patriotinės nuotaikos. Dvasininkui tai buvo plati veikimo dirva. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, kunigas Augustinas palaikė glaudžius ryšius su sukilėliais, juos rėmė maistu ir kitomis reikmėmis. Deja, kova už laisvę buvo nesėkminga. Sukilimui pralaimėjus, dvasininką carinė valdžia suėmė ir teisė kaip didžiausią nusikaltėlį.
Kuo nusikalto kunigas Augustinas? Kad siekė savo Tėvynės laisvės? Kad norėjo, jog jo parapijos tikintieji išpažintų katalikybę, o ne prievarta brukamą stačiatikybę? Kad mokė doros, meilės, atjautos?.. 1864 m. rugpjūčio 3 d. įvyko teismas, kuris pasmerkė kunigą 12 metų katorgos. Tų pačių metų rugsėjo 2 d. prasidėjo katorgininko kelionė. Sukaustytas pančiais ir prirakintas grandine prie tokių pat penkių nelaimėlių, tūkstančius kilometrų pėsčias kunigas nukeliavo iki Tomsko. Ten katorgininkų reikėjo kaip nemokamos darbo jėgos. Katorgoje išbuvo visą numatytą laiką. Manoma, kad kunigas A. Vaišnoras mirė 1888 m.
Po sukilimo Vištyčio bažnyčios žemės buvo nusavintos, o pradžios mokykla surusinta.
Pagal žmonių pasakojimą, Vištytyje, ant kalvos už Vidupio upės, buvusios maro kapinės, kur laidotos 1709–1710 m. epidemijos aukos. Taip pat Vištytyje iš kartos į kartą yra perduodama žinia, kad 1864 m. rudenį keliems ar keliolikai sukilėlių šiose kapinėse buvo įvykdyta mirties bausmė pakariant. Žinant okupantų politiką niekinti sukilėlius ir siekti, kad jų kapų niekas nelankytų, tokia mirties vieta galėjo būti pasirinkta. Bėgant amžiams ta vieta apaugo krūmais, dalis jos buvo net dirbama žemė. Sovietiniais laikais ta kalva buvo nukasta, įrengtas žvyro karjeras. Sunkvežimių vairuotojai sakydavo, kad pildami žvyrą ant tiesiamų kelių matydavo ir žmonių kaulų, ir kaukolių.
Genia ir Juozas JURKYNAI
Istorikai
Galerija: 1863 metų sukilimas
Publikuota: 2023-03-20 09:24:01
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|