|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kūryba
|
|
|
Prie karalių priartėję Radvilos, iššūkio pirštinę jiems metę Chodkevičiai, nuo raštininkų iki kanclerių nukeliavę Sapiegos, nekarūnuoti Lietuvos valdovai Pacai, turtingi ir galingi Tiškevičiai – tai penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės, kurias kultūros istorikas Eimantas Gudas ir dailės istorikas Donatas Jokūbaitis, daugeliui žinomas Rūsčiojo gido pravarde, aptarė savo knygoje „Mėlynas kraujas“. Apie knygą – interviu su Rūsčiuoju gidu D. Jokūbaičiu.
– Jus pažįstame ne tik iš ekskursijų po Vilnių, bet ir iš smagių, juokingų, kartais ironiškų ir netgi ciniškų pasisakymų socialinėje medijoje. Kodėl vadinatės Rūstusis gidas?
– Kad istorija yra rūsti ir negailestinga. Kam nors reikia nuo jos nupūsti nesąmones, romantizmo žiedadulkes. Gal laikas baigti svaigulį dėl žilos, garbingos senovės. Didžiausia dūmų uždanga Lietuvos romantizmo epochoje – Barboros Radvilaitės meilės istorija. Tokia didvyriškai romantiška, nors iš tiesų Žygimantas Augustas buvo fainas, sexy bičas. Ir Barbora tokia buvo, jie linksminosi, mylėjosi, tik aplinkybės jiems buvo rūsčios ir negailestingos. Ypač Barborai. Nes toje rūmų tusovkėje ji buvo silpnoji pusė. Dėl valstybės savo santuoką paaukojusiam Žygimantui Augustui ji buvo tikra atgaiva.
– Kodėl mes taip mėgstame romantizuoti istoriją?
– Todėl, kad, pirmiausia, esame linkę galvoti apie save geriau, nei yra iš tiesų. Norime būti gražesni, geresni, kad galėtume labiau savimi pasitikėti, atsiremti į save. Istorijoje – lygiai tas pats. Tik negalime visiški cinikai būti, turime atsirinkti faktus, asmenybes ir priežastis. Neturiu paaiškinimo, kodėl pamėgau istoriją. Ir manau, kad mūsiškė yra labai graži, – kad ir kokie varžtai mus spaustų, sulaužome juos ir keliaujame toliau. Kartais paaugliams sakau: pagalvokite, kad visi tie – Vytautas Didysis, Radvila Rudasis, artilerijos inžinierius, raketų išradėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras ir karininkas Kazimieras Simonavičius, sukilėliams vadovavęs Konstantinas Kalinauskas, partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, lėktuvų ANBO projektų autorius Antanas Gustaitis būtų jūsų giminės? Na, pavyzdžiui, jūsų prosenelė – Emilija Pliaterytė? Tai ką, sakytumėte – čia mano chebra. O apie chebrą negražiai kalbėti negalima.
Toks elementarus noras užtušuoti, ištrinti juodas dėmes. Istoriją mes priimame taip, kaip priimame patys save. Jei vyniosi į vatą, kažkuri pusė taip ir liks pamesta. Mes keliavome nuo jūros iki jūros – valio, perskridome Atlantą – valio. Žydų mes nešaudėme... Ups, truputį šaudėme.
Kai matau, kad ant istorijos pribarstyta per daug cukraus, man norisi tą cukrų nupūsti, jei nesipučia, – karamelę peiliu nukrapštyti. Ir pakalbėti apie viską rūsčiai. Nes jei kalbėsi korektiškai, dings iš gyvenimo humoras. O be humoro sunku.
Bijau, kad neateitų ta diena, kai Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje mes lentomis užkalsime sceną, kur katile verda vyrai su turbanais, nes žvelgti į tą sceną kažkam nebus patogu.
Tai baroko epochoje buvo tik dangus ir pragaras, o šiandien spalvų yra kur kas daugiau.
Ir viskas labai susiję, susipynę, nėra jokio reikalo, kad vienas kuris socialinis burbulas susiurbtų istoriją į savojo burbulo aplinką.
– Turbūt galima kalbėti apie tai, kad istorijoje vienintelė ir neginčijama tiesa neegzistuoja? Ir kad įvykius interpretuoja būtent žmonės?
– Nesu tikras – viena, dvi ar aštuonios tos tiesos. Tik žinau, kad tiesa yra aštri. Turi sugebėti pažvelgti jai į akis ir nesvarbu, kad ji nepatogi tavo korifėjams.
Turbūt ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galingiausieji, nepaisant jų reikšmingų darbų, buvo nelabai kokie žmonės.
Pamenu, vaikystėje pas babą kaime prie šventųjų paveikslų visada kabėdavo Darius ir Girėnas. Tai kaip čia dabar kalbėti apie galbūt merkantilias Girėno užmačias ir pinigus švarke?! Ar kas patikės?
Užtat pasakodamas istorijas ir siūlau: chebra, nebesimatuokite anų rūbų gyvendami dabar.
Ir savo drabužių nevilkite tiems, kurie anuomet gyveno. Tai – pati didžiausia nesąmonė, ką tik galima istorijoje padaryti.
– Knygoje „Mėlynas kraujas“ kalbama apie penkias pačias svarbiausias šeimas Lietuvos istorijoje. Ar jos ir nulėmė tai, kokie mes šiandien esame?
– Kažkuria prasme nulėmė. Man įdomiausias etapas, kai lietuviai iš katalikų vos nevirto protestantais. Ir tai – Stepono Batoro nuopelnas. Jis buvo aiškiai apsisprendęs, kad palaikys jėzuitus, kuriuose matė jėgą, galinčią konsoliduoti Europą, nugalėti maskvėnus ir išvaduoti Vengriją. Ir jeigu Radvilos būtų laikę savo liniją, neabejotinai būtume tapę protestantų kraštu. Įdomu, kaip dabar gyventume?
– Lietuvio laisvės troškimas įspaustas mūsų genetiniame kode? Jį lengva paaiškinti?
– Mūsų laisvės troškimas atėjęs iš Romos. Arba iš Trojos. Iš paties pasaulio centro, taigi kilmė aiški. Esame iš prigimties laisvi žmonės, laisvė sėdi mūsų genuose.
Mes turime savo tautos pasakojimą ir vyksta stebuklai, kai svetimi suvaržo mūsų laisvę, o mes imame ir atsitiesiame.
– Dažnai kalbama apie istorijos ratą, kuris apsisuka ir tarsi grįžta į pradinį tašką. Kuris mūsų istorijos etapas primena dabartį?
– Nesu tikras diplomuotas istorikas, baigiau teatro režisūros specialybę, gal todėl istoriją matau kaip puikiausią dramaturgiją. Visada džiaugiuosi, kaip mūsų valstybė tobulėja, tačiau man šis laikas kvepia 1939 metų Europa. Bijok nebijojęs...
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Prie karalių priartėję Radvilos, iššūkio pirštinę jiems metę Chodkevičiai, nuo raštininkų iki kanclerių nukeliavę Sapiegos, nekarūnuoti Lietuvos valdovai Pacai, turtingi ir galingi Tiškevičiai – tai penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės, kurias kultūros istorikas Eimantas Gudas ir dailės istorikas Donatas Jokūbaitis, daugeliui žinomas Rūsčiojo gido pravarde, aptarė savo knygoje „Mėlynas kraujas“. Apie knygą – interviu su Rūsčiuoju gidu D. Jokūbaičiu. |
– Jus pažįstame ne tik iš ekskursijų po Vilnių, bet ir iš smagių, juokingų, kartais ironiškų ir netgi ciniškų pasisakymų socialinėje medijoje. Kodėl vadinatės Rūstusis gidas?
– Kad istorija yra rūsti ir negailestinga. Kam nors reikia nuo jos nupūsti nesąmones, romantizmo žiedadulkes. Gal laikas baigti svaigulį dėl žilos, garbingos senovės. Didžiausia dūmų uždanga Lietuvos romantizmo epochoje – Barboros Radvilaitės meilės istorija. Tokia didvyriškai romantiška, nors iš tiesų Žygimantas Augustas buvo fainas, sexy bičas. Ir Barbora tokia buvo, jie linksminosi, mylėjosi, tik aplinkybės jiems buvo rūsčios ir negailestingos. Ypač Barborai. Nes toje rūmų tusovkėje ji buvo silpnoji pusė. Dėl valstybės savo santuoką paaukojusiam Žygimantui Augustui ji buvo tikra atgaiva.
– Kodėl mes taip mėgstame romantizuoti istoriją?
– Todėl, kad, pirmiausia, esame linkę galvoti apie save geriau, nei yra iš tiesų. Norime būti gražesni, geresni, kad galėtume labiau savimi pasitikėti, atsiremti į save. Istorijoje – lygiai tas pats. Tik negalime visiški cinikai būti, turime atsirinkti faktus, asmenybes ir priežastis. Neturiu paaiškinimo, kodėl pamėgau istoriją. Ir manau, kad mūsiškė yra labai graži, – kad ir kokie varžtai mus spaustų, sulaužome juos ir keliaujame toliau. Kartais paaugliams sakau: pagalvokite, kad visi tie – Vytautas Didysis, Radvila Rudasis, artilerijos inžinierius, raketų išradėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras ir karininkas Kazimieras Simonavičius, sukilėliams vadovavęs Konstantinas Kalinauskas, partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, lėktuvų ANBO projektų autorius Antanas Gustaitis būtų jūsų giminės? Na, pavyzdžiui, jūsų prosenelė – Emilija Pliaterytė? Tai ką, sakytumėte – čia mano chebra. O apie chebrą negražiai kalbėti negalima.
Toks elementarus noras užtušuoti, ištrinti juodas dėmes. Istoriją mes priimame taip, kaip priimame patys save. Jei vyniosi į vatą, kažkuri pusė taip ir liks pamesta. Mes keliavome nuo jūros iki jūros – valio, perskridome Atlantą – valio. Žydų mes nešaudėme... Ups, truputį šaudėme.
Kai matau, kad ant istorijos pribarstyta per daug cukraus, man norisi tą cukrų nupūsti, jei nesipučia, – karamelę peiliu nukrapštyti. Ir pakalbėti apie viską rūsčiai. Nes jei kalbėsi korektiškai, dings iš gyvenimo humoras. O be humoro sunku.
Bijau, kad neateitų ta diena, kai Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje mes lentomis užkalsime sceną, kur katile verda vyrai su turbanais, nes žvelgti į tą sceną kažkam nebus patogu.
Tai baroko epochoje buvo tik dangus ir pragaras, o šiandien spalvų yra kur kas daugiau.
Ir viskas labai susiję, susipynę, nėra jokio reikalo, kad vienas kuris socialinis burbulas susiurbtų istoriją į savojo burbulo aplinką.
– Turbūt galima kalbėti apie tai, kad istorijoje vienintelė ir neginčijama tiesa neegzistuoja? Ir kad įvykius interpretuoja būtent žmonės?
– Nesu tikras – viena, dvi ar aštuonios tos tiesos. Tik žinau, kad tiesa yra aštri. Turi sugebėti pažvelgti jai į akis ir nesvarbu, kad ji nepatogi tavo korifėjams.
Turbūt ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galingiausieji, nepaisant jų reikšmingų darbų, buvo nelabai kokie žmonės.
Pamenu, vaikystėje pas babą kaime prie šventųjų paveikslų visada kabėdavo Darius ir Girėnas. Tai kaip čia dabar kalbėti apie galbūt merkantilias Girėno užmačias ir pinigus švarke?! Ar kas patikės?
Užtat pasakodamas istorijas ir siūlau: chebra, nebesimatuokite anų rūbų gyvendami dabar.
Ir savo drabužių nevilkite tiems, kurie anuomet gyveno. Tai – pati didžiausia nesąmonė, ką tik galima istorijoje padaryti.
– Knygoje „Mėlynas kraujas“ kalbama apie penkias pačias svarbiausias šeimas Lietuvos istorijoje. Ar jos ir nulėmė tai, kokie mes šiandien esame?
– Kažkuria prasme nulėmė. Man įdomiausias etapas, kai lietuviai iš katalikų vos nevirto protestantais. Ir tai – Stepono Batoro nuopelnas. Jis buvo aiškiai apsisprendęs, kad palaikys jėzuitus, kuriuose matė jėgą, galinčią konsoliduoti Europą, nugalėti maskvėnus ir išvaduoti Vengriją. Ir jeigu Radvilos būtų laikę savo liniją, neabejotinai būtume tapę protestantų kraštu. Įdomu, kaip dabar gyventume?
– Lietuvio laisvės troškimas įspaustas mūsų genetiniame kode? Jį lengva paaiškinti?
– Mūsų laisvės troškimas atėjęs iš Romos. Arba iš Trojos. Iš paties pasaulio centro, taigi kilmė aiški. Esame iš prigimties laisvi žmonės, laisvė sėdi mūsų genuose.
Mes turime savo tautos pasakojimą ir vyksta stebuklai, kai svetimi suvaržo mūsų laisvę, o mes imame ir atsitiesiame.
– Dažnai kalbama apie istorijos ratą, kuris apsisuka ir tarsi grįžta į pradinį tašką. Kuris mūsų istorijos etapas primena dabartį?
– Nesu tikras diplomuotas istorikas, baigiau teatro režisūros specialybę, gal todėl istoriją matau kaip puikiausią dramaturgiją. Visada džiaugiuosi, kaip mūsų valstybė tobulėja, tačiau man šis laikas kvepia 1939 metų Europa. Bijok nebijojęs...
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Publikuota: 2023-03-16 10:55:27
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pirmieji debatai: kandidatai į Seimą skaudžiai nesikapojo * „Bruklinas“ dar kartą perrašė rajono sporto istoriją
* Vokietijos mokslininkai – apie viešnagę mūsų krašte, politiką ir Lietuvos perspektyvas
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|