Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-03-10 12:36

---

„Nejaugi aš jau tiek sulaukiau?! Turbūt dar pridėjai kokius metus“, – šimtametės Veronikos Brinevičienės nuostabą išdavė jos dukra Genovaitė Galeckienė.

Autorės nuotr.

Kovo 1 dieną ilgaamžė Veronika Brinevičienė įgijo dar vieną titulą – tapo šimtamete.

„Šimtmetis – lemties dovana Jums ir visiems, kurie Jus supa ir pažįsta“, – aplankę Klausučių kaime gyvenančią sukaktuvininkę kalbėjo svečiai. Jubiliejaus proga moterį pasveikino rajono meras Algirdas Neiberka, Klausučių seniūnijos vadovė Judita Skystimienė, vietos kaimo bendruomenės pirmininkas Ramūnas Puodžiūnas. Pasidžiaugta, kad V. Brinevičienė yra pirmoji Klausučių kaimo šimtametė. Ilgaamžių būta ir yra, o Veronikai buvo lemta pasitikti ir savo gyvenimo šimtmetį.

„Mama stebėjosi: „Nejaugi aš jau tiek sulaukiau?! Turbūt tu dar pridėjai kokius metus?“, – pačios sukaktuvininkės nuostabą išdavė Genovaitė Galeckienė, pas kurią mama gyvena jau penkiolika metų. Dukra irgi neslėpė, jog labai sunku suvokti, kad mamai tiek daug metų ir kad tas šimtas taip greitai praėjo.

Viešnagė pas išskirtinę progą mininčią jubiliatę – tikrai neeilinis įvykis. Juk nedažnai tenka ragauti torto, ant kurio užrašytas skaičius 100 reiškia ne kokį šimtadienį, o šimtmetį! Smagu matyti žmogų, kuriam lemta senti nekamuojamam sunkių ligų, negalių.

„Prieš kokius penkerius metus mudvi buvome pas akių gydytojus Kauno klinikose. Jie pradėjo klausinėti apie mamos sveikatos būklę: „Infarktas, insultas buvo, diabetas?“ Visokių baisių ligų pradėjo vardyti ir stebėjosi, kad tiek metų pragyvenusi mama sunkiai nesirgo“, – vizitą pas medikus prisiminė G. Galeckienė.

Dukters pasaugoma močiutė pati įveikia laiptus į antrąjį aukštą, o prisėdusi daugiausia laiko praleidžia klausydamasi „Marijos radijo“. Genovaitei pavyko apsaugoti mamą nuo kovido, o dabar senolė saugoma nuo karo Ukrainoje temos. Gimusi 1923 m., Veronika, jau tapusi Brinevičiene, išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, ir tik gerų žmonių dėka šeima išvengė tremties.

„Per karą jie slėpėsi pačių išsikastuose bunkeriuose. Kartais nebuvo ką valgyti. Rusai bandė tėtį paimti į armiją, į frontą, pagriebę išvežė į Kauną. Valgyti ten neduodavo visai. Tėtis su draugu sugalvojo pabėgti. Miškais parėjo namo. Grįžę dienomis slapstėsi šieno kupetose, šiaudų kaugėse. Išlįsdavo tik naktį. O mamos brolis iš karo grįžo pamiršęs lietuviškai kalbėti, – ką sužinojusi iš savo tėvų, pasakojo G. Galeckienė. – Paskui į Sibirą būtų išvežę visus, bet sugebėjo pabėgti. Geri žmonės pranešė: „Greitai pasišalinkite, nes už pusvalandžio jau atvažiuoja.“ Tai jie viską paliko ir šiaip taip pabėgo į kitą kaimą. Paskui slapstėsi. 1953 m., kai Stalinas mirė, pasibaigė vežimai, buvo ramu.“

Vaikus auginusiems Brinevičiams teko rasti būdų išgyventi ir prasidėjus prievartinei kolektyvizacijai. „Tėvai turėjo 10 hektarų žemės. Viską atėmė, teko eiti dirbti į kolūkį. Dirbi dirbi – nieko negauni. Gale metų – 20 kilogramų grūdų, ir visas uždarbis. Jei neisi į kolūkį – atims arus. Pradžia buvo baisiai sunki“, – apie tėvus pasakojo G. Galeckienė. Kolūkyje mama dirbo lauko darbus, paskui abu su tėčiu darbavosi fermose.

Brinevičiai gyveno Bartninkų krašte, tad pasakodama apie praeitį jų dukra minėjo Kuosėnų, Margų kaimus, Alksninę. Genovaitės tėtis mirė įpusėjęs devintąją dešimtį, tad Brinevičių santuoka, kaip ir jie abu, buvo ilgaamžė.

Mamos, senelės ir prosenelės V. Brinevičienės šimto metų sukaktis – ypatinga patirtis ne tik pačiai jubiliatei, bet ir jos atžaloms: dviem vaikams, dviem anūkams ir penkiems proanūkiams. Šiems lygiai taip brangus likimo duotas laikas būti greta žmogaus, nuo kurio prasidėjo pačių gyvenimas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---