Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-03-06 16:57

---

Stasė Zelinauskaitė į meno kelią palydėjo ne vieną vilkaviškietį. Paveikslą, kuriam pozavo pati vadovė, nutapė jos ugdytinė Liucija Bendoraitytė, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete studijuojanti metalo meną ir juvelyriką.

Autorės nuotr.

Iš vienos pusės – džiaugsmas įsikūrus naujose patalpose, iš kitos – liūdesys, kad menams Vilkaviškyje neatsiranda vietos. Tokiomis dvilypėmis nuotaikomis dalijosi Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro (VJC) dailės studijos vadovė Stasė Zelinauskaitė.

Meniškos sielos žmonės

Pro lango stiklą į lauką žvelgianti gipsinė moters galva, barzdoto mąstytojo biustas sufleruoja, kad už šių sienų dirba menininkai. „Priklijavome ant lango užrašą „Dailės studija“, bet daug kas sako, kad nereikia – ir taip akivaizdu“, – pritardama nusijuokė S. Zelinauskaitė.

Dailės studijos patalpoje – ko tik nėra. Paveikslai, molbertai, galybė tūtelių su dažais, molio žiedimo staklės ir ant stalo džiūstantys molinukai, linoraižinių presas, tikrų tikriausias moliūgas, stiklinė vaza, saksofonas ir kiti kaip modeliai naudojami daiktai...

„Tai – dirbtuvės, čia dirba meniškos sielos žmonės. Čia mes piešiame, tapome, drožiame gipsą, lipdome iš molio. Gal iš šono atrodo, kad trūksta tvarkos, bet vaikams čia patinka, jie visada gali pasiimti tokią medžiagą, su kuria nori dirbti, gali pakeisti priemones: jei nusibodo tapyti, gali žiesti molį“, – pasakojo S. Zelinauskaitė.

Vadovė džiaugiasi, kad studija pagaliau įsikėlė į naujas patalpas. Dabar norėtųsi pritraukti daugiau jaunimo.

Svarbiausia – neužsidaryti

Šiuo metu studijos sąrašuose – 37 jaunieji menininkai, bet jie keičiasi. S. Zelinauskaitės nuomone, didelę žalą padarė pandemija.

„Pastebėjau, kad vaikams sunkiau susikaupti, jie mažiau bendrauja, daugiau sėdi užsidarę, laiką leidžia prie kompiuterių“, – apgailestavo mokytoja.

Anot jos, studijoje besirenkantis jaunimas gauna kitų dalykų: ne tik mokosi meno paslapčių, bet ir bendrauja, mato, kaip dirba kiti. Pedagogė ragino vaikus neužsisklęsti namuose, ateiti į dailės studiją, kitus Vilkaviškio VJC būrelius ar atrasti popamokinės veiklos mokyklose.

Šiuo metu pas S. Zelinauskaitę atvyksta ir vienas ukrainietis. Vaikinas jau išvažiavęs meno mokytis į Kauno gimnaziją, bet grįžęs į Virbalį, kur įsikūrusi jo šeima, užsuka ir į dailės studiją.

Anksčiau Vilkaviškio VJC lankė daugiau ukrainiečių. S. Zelinauskaitė svarstė, jog jie nebeateina dėl to, kad užsiėmimai yra mokami. Vadovė įsitikinusi, kad be namų ir tėvynės likusius vaikus iš Ukrainos visus reikėtų atleisti nuo mokesčio už bet kokius būrelius, tačiau atleidžiami tik tie, kurie pateikia dokumentus, jog šeima verčiasi sunkiai.


Prisibelsti nepavyko iki šiol

Į autobusų stotį užsukantys vilkaviškiečiai mato čia nuolat eksponuojamus dailės studijos ugdytinių darbus.

„Gerai, kad yra tokia erdvė ir kad mus įsileidžia. Tiesa, čia galime savo darbus rodyti tik dalimis, viskas netelpa, todėl ekspozicijas nuolat keičiu. Anksčiau dideles parodas rengdavome Vaikų ir jaunimo centre, kur galėjome sukabinti daug darbų, bet po VJC renovacijos tokios galimybės nebeturime. Gaila, nes dailiokų tėvams, artimiesiems ir kitiems vilkaviškiečiams būdavo įdomu pamatyti veiklos rezultatus“, – kalbėjo S. Zelinauskaitė.

Kaip ir kaskart bendraudama su žurnalistais, dailės studijos mokytoja priminė savo seną svajonę – kad Vilkaviškyje pagaliau būtų įkurta menų mokykla. Per beveik tris dešimtmečius S. Zelinauskaitei nepavyko prisibelsti į valdžios vartus ir įkalbėti įkurti tokią įstaigą, kokios veikia visose Marijampolės apskrities savivaldybėse, išskyrus Vilkaviškio.

Pedagogė ne kartą varstė Savivaldybės administracijos kabinetų duris, nešė surinktus žmonių parašus, pati buvo kviesta valdininkams išdėstyti savo poziciją, bet viskas nutildavo.

Dar esant kitai rajono valdžiai ir kitam tuometinio Švietimo skyriaus vadovui, buvo pradėti rengti dokumentai. Menų mokyklos steigimas, pritarus rajono Tarybai, netgi buvo įtrauktas į Vilkaviškio rajono plėtros strateginio plano projektą.

Tačiau nuo tada prabėgo beveik dvidešimt metų, nuo vystyklų iki studentų spėjo užaugti visa karta jaunimo, o idėja tebedulksta stalčiuose.

„Jau nebeturiu jėgų. Juk ne man tos mokyklos reikia – gaila gabaus Vilkaviškio rajono jaunimo, kad mūsiškiai praranda tai, ką gauna kitų miestų vaikai“, – kalbėjo pašnekovė.

Šia tema pakalbinta Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė tvirtino, kad idėja niekur nedingusi, bet trūksta patalpų. Planuojama sutvarkyti buvusį bendrabutį, jame įkurdinti muzikos mokyklą, kuri šiuo metu taip pat grūdasi ankštame pastate, prie jos įsteigiant menų inkubatorių. Šiuo metu, pasak D. Riklienės, pagal bendradarbiavimo su Lenkija programą kaip tik šiam reikalui norima pritraukti lėšų. „Bet ar finansavimas bus gautas – to pasakyti negaliu“, – kalbėjo D. Riklienė.


Turi įvairių idėjų

Stasę Zelinauskaitę (kaip, beje, ir ne vieną vietos menininką) liūdina mieste tvyranti kūrybinė apatija. Dailės studijos vadovė tvirtino, kad ji su auklėtiniais mielai prisidėtų prie miesto puošybos. Idėjų dailiokai turi, reikia tik duoti priemonių jas įgyvendinti.

Vadovė pripažino, kad kurti projektus, sėdėti prie dokumentų meno žmonėms nėra lengva: jie gali sugalvoti idėją ir ją įgyvendinti, o „popierius“ turėtų tvarkyti tie, kas tai daryti sugeba geriausiai.

„Nuvyksti į Marijampolę, ten tiek daug įdomių meninių projektų! Ir katinai skirtingose miesto erdvėse, ir daugybė grafičio piešinių. Argi Vilkaviškyje to negalima padaryti? Žinoma, galima ir gėlyčių ant sienos nupiešti, bet gėlyčių rasi visur. Kodėl nepagalvojus įdomesnio, originalesnio kūrinio, kad jį pamatęs žmogus nepamirštų, jog lankėsi Vilkaviškyje? Kaip senelis su pypke ant buvusio fabriko sienos, jau tapęs Kauno simboliu. Modernių erdvių mūsų mieste atsiranda, bet kultūrinio gyvenimo atspindžio, meninės gyvybės trūksta“, – apgailestavo pedagogė.

Su vadove negali nesutikti. Niekas nenuneigs, jog įvairios skulptūros, nedideli, bet mieli meniniai kūriniai praturtina miesto estetinį vaizdą, įkvepia gyvybės viešosioms erdvėms. Dar smagiau, jei gyventojai gali didžiuotis vietinių menininkų sukurtais darbais. O juk tokių gabių į pasaulį iš Vilkaviškio išleistų jaunuolių (dizainerių, architektų, keramikų ir kt.) yra ne vienas – tereikia juos parsikviesti ir sudaryti sąlygas kurti.

Žinoma, tiek meno mokyklai, tiek įvairiems mažosios architektūros elementams atsirasti būtini ne tik menininkai, bet ir valdžios atstovų noras. Ir kažin, ar ne per didelė prabanga laukti kelis dešimtmečius, kad daugelyje miestų seniai pasiekti dalykai pagaliau būtų įgyvendinti ir pas mus.

Galerija: Dailė_2023

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---