Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Įdomu

---

Daugiau nei dviejų dešimčių knygų vaikams ir jaunimui autorė, garsi Australijos rašytoja Dee White sako neįsivaizdavusi, koks siaubingas iš tiesų buvo Holokaustas ir kiek daug gyvybių jis nusinešė. Parašyti knygą „Berniukas su žvaigžde kojinėje“ rašytoją įkvėpė tikra istorija apie musulmonus, kurie per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydų vaikus. Į knygą sugulė ir pačios rašytojos šeimos patirtis – jos tėvui teko bėgti iš gimtosios Austrijos, kai ją okupavo naciai. Vaikams nuo 12 metų knygą „Berniukas su žvaigžde kojinėje“ skirianti D. White apie ją kalbėjo interviu.

– Žydai, musulmonai, krikščionys, budistai – pasaulyje egzistuoja daugybė religijų. Visos jos kalba apie meilę žmogui. Kaip nutinka, kad tautos ima nekęsti viena kitos?

– Neapykanta vešėti pradeda tada, kai žmonėms iškyla grėsmė netekti namų ir mylimųjų. Prancūzijoje, kur vyksta mano knygoje aprašyta istorija, žmonės buvo itin stipriai paveikti propagandos, kuri skatino nekęsti žydų. To meto plakatuose žydai buvo vaizduojami tarsi žmonės, norintys užkariauti pasaulį ir grobiantys kitų žmonių namus. Žydams getuose netgi grasino šautuvais, kad priešais filmavimo kameras jie pasirodytų tarsi žiaurūs antžmogiai, – vėliau šie filmai būdavo rodomi kino teatruose.

– Kaip jūs aptikote šią istoriją? Kokiomis aplinkybėmis ją pirmą kartą išgirdote?

– Tuo metu ieškojau informacijos kitai savo istorijai, kuri taip pat nutiko Paryžiuje. Tai šių dienų istorija, sujungianti šiandienos Paryžių ir vienos šeimos paslaptį, saugomą nuo Antrojo pasaulinio karo metų. Ieškodama informacijos apie tą paslaptį, netyčia radau istoriją apie Paryžiaus mečetės musulmonus, gelbėjusius žydus nuo genocido.

– Jūsų šeima taip pat išgyveno karo ir bėgimo nuo jo siaubą. Kaip manote, ar tas siaubas lieka genuose?

– Mokslininkai yra įrodę, kad Holokausto traumos sukelti genetiniai pakitimai gali būti perduoti vėlesnėms kartoms. Sunku likti nepaliestam, kai sužinai savo giminės istoriją ar kalbi apie tai su siaubingos traumos pažeistu šeimos nariu. Mano tėčio pusbrolį Aušvice nužudė vos dvejų. Iš mano tėčio, žydo, buvo atimta Austrijos pilietybė, kad jis niekada negalėtų grįžti. Mes, jo vaikai, ten taip pat negalime gyventi. Taigi emociniai ir fiziniai įvykiai jaučiami iki šių dienų.

– Rašydama knygą daug domėjotės Holokausto istorija. Ar joje atradote naujų atspalvių, ar sužinojote naujų dalykų?

– Aš tikriausiai nesupratau tikrojo Holokausto vaizdo ir neįsivaizdavau tikrojo žuvusiųjų skaičiaus iki tos akimirkos, kol nepradėjau domėtis šia tema. Buvo siaubinga matyti veidus tūkstančių vaikų, kurie pasitiko tokią siaubingą mirtį. Buvau šokiruota, kad galima taip nužmoginti tautą, jog prieš ją stotų visi. Panašią situaciją mano šalyje galima matyti ir dabar – pabėgėliai laikomi atstumtaisiais, o propaganda mėgina įrodyti, kad jie – dar ir teroristai ar naudos ieškotojai. Nuo tokių valdžia ir saugo savo tautą, nors realybė – visai kita: pabėgėliai dažniausiai tiesiog žmonės, gelbstintys savo gyvybę. Visai kaip mano tėtis. Tačiau šis mano tyrimas parodė ir kitą pusę – pasaulyje yra daugybė gerų žmonių, kurie dėl kitų pasirengę patys rizikuoti.

– Šiandien Ukraina išgyvena karo siaubą. Ir vėl matome raiščius žmonėms ant alkūnių – baltus ar raudonus ir mėlynus. Kaip manote, kodėl pasaulis nėra linkęs mokytis iš savo klaidų?

– Pirmiausia – sąmoningumas. Žmonės ne visada supranta, kas pasaulyje vyko anksčiau. 2020 metais JAV surengta apklausa parodė, kad ketvirtadalis suaugusiųjų, kuriems 28–39-eri metai, tiki tuo, jog Holokaustas nevyko, kad jis yra išpūstas.

Būtent todėl autoriai rašo apie tai knygas, kaip ir aš parašiau „Berniuką su žvaigžde kojinėje“. Reikia, kad vaikai sužinotų tiesą apie pasaulį, kuriame jie gyvena, kad bandytų suvokti, kas vyko praeityje, kad išsiaiškintų, kaip gali tas patirtis išnaudoti, kad galėtų pasaulį paversti geresniu.

Antrasis dalykas, apie ką būtina pakalbėti, – valdžioje esantys žmonės dažniausiai yra ne humanistai, o asmeninių interesų ir statuso siekiantys politikai. Taigi egoizmas užima labai svarbią vietą pasaulio įvykiuose.

Trečia – žmonės ne visada turi laiko ar resursų kapstytis istorijoje, atsirinkti, kas yra tiesa, o kas ne. Baimė leidžia lengvai valdyti žmones.

– Jūsų knygą nėra paprasta skaityti. Ką pati išgyvenote ją rašydama?

– Tai buvo labai intensyvi ir itin asmeninė kelionė. Buvo sunku praleisti tiek daug laiko prie liudijimų, kurių paliko mano pačios šeima. Taip pat lankyti muziejus, memorialus ir matyti nužudytų žmonių veidus, įsivaizduoti jų kančią ir tai, kaip iš jų buvo atimta gyvybė. Gelbėjo neįtikėtinos, tačiau vilties kupinos Holokaustą išgyvenusiųjų istorijos. Buvo nuostabus jausmas tuos žmones sutikti, sužinoti apie geruosius jų gelbėtojus.

– Kaip manote, kodėl vaikai turėtų skaityti tokias istorijas? Ir ką joms duoda grožinės literatūros stilistika?

– Vaikams yra svarbu žinoti istoriją, suprasti, kokios įtakos ji turi mūsų gyvenimui. „Berniukas su žvaigžde kojinėje“, o ir kitos panašios knygos skaitytojui leidžia pasijusti kito kailyje, patirti skirtingą laiką ir situacijas, mokytis reikšti savo emocijas, skatina empatiją. Tokios istorijos vaikus iškrapšto iš saugaus jų kiauto ir skatina galvoti apie pasaulį ir jame gyvenančius kitus žmones.



Laisvė RADZEVIČIENĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---