|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2023-02-27 17:11
Liudmila Petrenko su sužadėtiniu Artūru ir dukrele Maša.Autoriaus nuotr.
Po to, kai antradienį Varšuvoje kalbą pasakė JAV prezidentas Džo Baidenas, o Maskvoje pranešimą perskaitė Rusijos caras Vladimiras Putinas, dauguma ekspertų ėmė pranašauti, kad karas šiemet nesibaigs. Vasario 24-ąją sukako metai nuo Rusijos pradėto karo. Kremlius planavo Ukrainą užimti per tris dienas, tačiau susikompromitavo, nes ukrainiečiai pademonstravo neįtikėtiną kovingumą ir priešą sustabdė. Visgi agresoriui pavyko užimti nemažą šalies dalį Donecko, Luhansko, Zaporižės, Chersono bei Charkivo regionuose. Dabar Rusija yra okupavusi penktadalį Ukrainos teritorijos arba tris kartus daugiau, nei prieš metus. 7 proc. Ukrainos žemių – Krymą ir dalį Donecko bei Luhansko regionų – Rusija užgrobė dar 2014-aisiais. Karo metinių proga Charkive nusprendžiau pakalbinti pernai, per pirmąjį mūšių mėnesį, šiame mieste sutiktus žmones. Dabar Charkive jau veikia metro, atsidarė trečdalis parduotuvių, grįžo pusė gyventojų, o prieš metus šis miestas buvo tarsi išmiręs, persigandę nenutylančių sprogimų gyventojai tūnojo rūsiuose ir slėptuvėse. Baiminantis priešo snaiperių traukiniai naktį važinėdavo su išjungtomis šviesomis ir užtrauktomis užuolaidomis. Vos už kelių kilometrų nuo miesto sustabdytas priešas iš pykčio bombardavo net istorinį centrą. Kartais sprogimai būdavo tokie dažni, kad visą dieną tekdavo pratūnoti viešbučio koridoriuje laikantis dviejų sienų taisyklės. Tada Charkive man pavyko prakalbinti du praeivius – maistą seneliams ir neįgaliesiems nešiojusią Liudmilą Petrenko ir savanorį karį Olehą Supereką. „Kas pasikeitė tavo gyvenime per karo metus?“ – pirmiausia paklausiau Liudmilos. 31-erių moteris prisipažino, jog yra ties nervinio išsekimo riba. Sakė, jog dėl dabar padažnėjusių oro pavojaus pranešimų ir bombardavimų miega tik po 3–4 valandas. „Mūsų buto langai seni, mediniai, tai net per tolimus sprogimus jie ima drebėti. Mama su broliu bei sužadėtinis Artūras negirdi, o aš prabundu ir nebegaliu užmigti, bijau, kad atlėks bomba ir visiems teks bėgti į metro požemius“, – kalbėjo Liudmila. Moteris dirba automobilių detalių parduotuvėje. „Prieš karą dirbdavau penkias dienas per savaitę po aštuonias valandas, o dabar dirbu šešias dienas po dvylika valandų, nes prekyba vyksta internetu iki pat vėlumos. Kitaip parduotuvė neišsilaikytų“, – apgailestavo Liudmila. Ji sakė labai išgyvenanti dėl aštuonmetės dukros Mašos, kuri nebeturi, su kuo bendrauti. Dauguma šeimų su vaikais išvykusios iš miesto, o pamokos ir toliau vyksta nuotoliniu būdu, tad dukra namuose nuolatos viena. Anksčiau per atostogas Maša vykdavo pas senelius, o dabar nebegali, nes jie gyvena priešų okupuotame kaime. „Mašai labai įstrigo patarimas laikytis dviejų sienų taisyklės – išgirdusi sprogimus bėga į koridorių ir ten sėdi tol, kol nėra atšaukiamas oro pavojus. Mes, suaugusieji, to nebedarome, o ji bijo“, – kalbėjo mergaitės mama. Liudmilai neramu ir dėl sužadėtinio Artūro, 31-erių dantų techniko, kuris vasarą įsijungė į fronto kovas. Mūšiuose patirtas stresas jam sukėlė onkologinę ligą, todėl vyriškiui buvo atlikta operacija, laukia ilgas gydymas. Liudmila gyvena devynaukščiame name šalia geležinkelio stoties ir pirmas karo savaites su šeima tūnojo metro požemiuose. Vėliau dukrą išvežė į kaimą, esantį už 25 km. Du kartus per savaitę mergaitei ir senelei Liudmila kartu su Artūru pėsčiomis nešdavo maisto. „Per dieną sukardavome po 50 km, nes kaime nedirbo parduotuvės, o tarptautinės humanitarinės organizacijos jį atveždavo tik į Charkivą“, – pasakojo Liudmila. Kurį laiką kaime žmonės valgė atsargas ir badavo. Moteris sakė negalinti pamiršti vaizdo, kai vaikinas, stovėjęs kilometrinėje eilėje prie maisto davinio, nualpo, nes buvo dvi savaites nieko nevalgęs. Po to Liudmila su Artūru, iki kol jį pašaukė į frontą, gautą maistą ėmė nešioti seniems ir neįgaliems žmonėms. „Dabar jau nėra tokio pavojaus, koks buvo karo pradžioje, atsidarė parduotuvės ir kavinės, tačiau raketos vis tiek atlekia ir baimė niekur nedingusi. Negalime kurti ateities planų, gyvename patirdami nuolatinį stresą ir laukdami karo pabaigos“, – savo būseną apibūdino Liudmila, tą dieną šventusi 28-ąjį gimtadienį. „Klausi, ar aš pasikeičiau nuo to laiko, kai matėmės karo pradžioje? Labai pasikeičiau“, – tarė 54 metų karys Olehas Supereka. Tą pirmąjį kartą jį Charkive sutikau labai liūdną, nes buvo ką tik grįžęs iš penkių pavaldinių laidotuvių – bomba buvo pataikiusi į objektą, kurį saugojo O. Superekos vadovaujamas savigynos būrys. „Pasikeičiau todėl, kad visus metus gyvenu ypatingomis sąlygomis ir darau tai, ko niekada nebuvau daręs. Per beveik kiekvieną specialiąją operaciją žūva 5–10 karių. Galima sakyti, kad tai nėra daug, nes mes sunaikiname dešimteriopai daugiau priešų, tačiau žuvusieji buvo mūsų draugai, bendražygiai. Prie jų mirčių priprasti neįmanoma“, – pasakojo Olehas. Per tą laiką iš savanorių grupės vado jis tapo specialiojo kariuomenės žvalgybos ir diversijų padalinio „Kraken“ logistikos skyriaus viršininko pavaduotoju. „Šis karas parodė, kurias šalis mes galime vadinti savo sesėmis. Tai trys Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija, o taip pat Lenkija bei Suomija. Mes iš ten dažniausiai sulaukiame pagalbos ir kreipiamės, kai kažko labai prireikia“, – kalbėjo karys. Olehas džiaugėsi, jog prieš keletą dienų vienas lietuvis jiems atvežė generatorių ir išorinių baterijų, o kiek anksčiau suomiai davė milžinišką generatorių. Šis, tiesa, žvalgų skyriui buvo per didelis, bet juo labai apsidžiaugė viena ligoninė. Suomius Olehas gyrė ir už tai, kad jie gydyti išsiveža sužeistus „Kraken“ kovotojus. „Kalbamės kavinėje. Tačiau man ši maloni vieta tapusi labai neįprasta. Štai dėl tokio malonaus bei ramaus gyvenimo mes ir kovojame. Po karo teks kreiptis į medikus ir atstatinėti jėgas ne tik dėl to, kad buvau kartą kontūzytas ir skeveldros sužeistas, bet ir todėl, kad gyvename nesibaigiančiame strese, nes mūsų kovinės operacijos yra specifinės ir ypač pavojingos“, – kalbėjo 54 metų karys O. Supereka. Eldoradas BUTRIMAS Specialiai iš Charkivo
Galerija: Charkivas
Publikuota: 2023-02-27 17:11:18 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|