|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-02-27 16:52
|
|
|
Erlandas Armanavičius, kaip ir kiti misijos dalyviai, didžiuojasi Turkijos užsienio reikalų ministerijos lietuviams įteikta padėka.
Asmeninio albumo nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Beribis vietinių gyventojų dėkingumas ir pagarba buvo gražiausios patirtys, kurias iš Turkijos parsivežė lietuviai gelbėtojai. Tačiau kiti įspūdžiai – gerokai slogesni. Griuvėsiai, dulkės, gatvėse raudantys žmonės ir gendančių kūnų tvaikas – toks, kokio nenuslopina jokie respiratoriai. Visa tai dar ilgai prisimins žemės drebėjimo nusiaubtoje šalyje dirbę lietuviai.
Specialiai parengta komanda
Vasario 6-osios paryčiais Turkiją supurtė galingas žemės drebėjimas. Nelaimė įvyko pirmadienį, o trečiadienio rytą Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) viršininkas Erlandas Armanavičius sulaukė skambučio iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento.
„Manęs paklausė, ar vykčiau į misiją Turkijoje, ir davė laiko pagalvoti. Bet man galvoti nereikėjo: aš ten norėjau vykti iškart, kai tik išgirdau žinią apie įvykusią nelaimę“, – pasakojo vyras.
E. Armanavičius priklauso Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komandai, kuri yra specialiai paruošta suteikti pagalbą įvykus žemės drebėjimui. Vilkaviškio ugniagesių viršininkas jau ne kartą dalyvavo pratybose įvairiose šalyse, tačiau gelbėjimo darbai Turkijoje buvo pirmas atvejis, kai nelaimė buvo tikra, o ne surežisuota.
Kitą rytą po skambučio, vasario 9-ąją, savanorių specialistų būrys iš Lietuvos išvyko padėti nuo žemės drebėjimo nukentėjusiai šaliai. 42 narių komandą sudarė 34 ugniagesiai gelbėtojai, 5 Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties medikai ir 3 Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologai su šunimis.
Be E. Armanavičiaus, iš Marijampolės apskrities vyko dar 3 pareigūnai: Marijampolės PGT viršininkas Rytis Masys, Kazlų Rūdos ugniagesių komandos skyrininkas Tomas Pečkys ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologas Liudas Balčiūnas iš Kudirkos Naumiesčio su šunimi Koksu.
Plojo ir dėkojo
„Su savimi turėjome viską, kad nukentėjusioje šalyje mumis niekam nereikėtų rūpintis: įrangą, skirtą paieškai ir gelbėjimui griuvėsiuose, specialius drabužius, palapines, gultus, indus, maistą bei kitus reikalingus dalykus“, – pasakojo E. Armanavičius.
Į Turkiją buvo išsiųsta ir humanitarinės pagalbos siunta su būtiniausiomis priemonėmis nukentėjusiesiems: medikamentais, palapinėmis, elektriniais šildytuvais, patalyne.
Žemės drebėjimo supurtyta šalis gelbėtojus pasitiko išskėstomis rankomis. Nusileidę Turkijoje lietuviai oro uoste tiesiog negalėjo praeiti pro žmones: visi stojo, plojo, dėkojo, fotografavo. Net patikrą oro uoste atlikę muitinės darbuotojai – ir tie rinkosi bei aplodismentais lydėjo iš Lietuvos padėti atskridusią komandą.
Traukė mirusiuosius
Stambulo oro uoste nusileidę lietuviai buvo nuskraidinti į Malatijos regioną. Tačiau vos įsirengę stovyklavietę gelbėtojai gavo žinią, jog užduotį reikės atlikti kitur. Teko skubiai susikrauti jau pastatytas palapines, susipakuoti daiktus ir žemės drebėjimo apgadintais keliais važiuoti į Adijamaną.
Šiame mieste po nelaimės nebuvo nei vandens, nei elektros. Aplink degė laužai, žmonės gyveno gatvėse, automobiliuose, palapinėse, nes net ir tiems, kurių būstai nesugriuvo, saugantis nelaimės dar savaitę nebuvo leista sugrįžti į namus.
Lietuviai buvo paskirti darbuotis prie šešiaaukščių pastatų griuvėsių, toje vietoje iki žemės drebėjimo gyveno apie 400 žmonių. Tiesa, vilties, kad dingusieji bus rasti gyvi, jau buvo labai mažai.
„Be abejo, vis tiek griuvėsiuose dar tikėjomės surasti išgyvenusiųjų... Kaip tik mums atvykus kiti gelbėtojai dar spėjo ištraukti gyvą moterį ir vaiką. Deja, mums, lietuviams, išgelbėti gyvybių jau nebepavyko“, – apgailestavo Erlandas Armanavičius.
Žuvusi – visa šeima
Lietuvių komanda buvo suskirstyta į tris skyrius, kiekvienam jų teko po šunį ir du medikus. Vieno iš šių skyrių vadu buvo paskirtas E. Armanavičius.
Pirmiausia į griuvėsius būdavo paleidžiamas šuo. Keturkojui parodžius vietą, kur gali būti gyvų žmonių, imdavo darbuotis gelbėtojai.
Lietuviai dirbo drauge su kitų šalių – Turkijos, Lenkijos, Sudano, Čekijos, JAV, Sakartvelo, Bangladešo ir Kinijos – komandomis.
„Nemažai bendradarbiavome su sudaniečiais. Vienoje vietoje pagal jų sonaro parodymus atkasėme penkių žmonių šeimą: vyrą su žmona ir tris vaikus, kurių vyriausias buvo gal šešerių metukų. Dar vienoje vietoje ištraukėme moterį su vaiku. Deja, visi rasti žmonės buvo negyvi“, – pasakojo E. Armanavičius.
Gelbėtojas sakė, jog lietuvių atsigabenta gelbėjimo įranga nenusileido kitų turimoms priemonėms. Ne viena komanda skolinosi mūsiškių teleskopinę kamerą, kuri padėjo žvalgytis po griuvėsiais. Labai pagelbėjo ir puikiai dresuoti šunys. Du kinologai su šunimis vyko padėti Lenkijos paieškos ir gelbėjimo komandai.
Atlikdamos gelbėjimo darbus lenkų bei meksikiečių gelbėjimo komandos du keturkojus prarado: jie žuvo užgriūti nuolaužų.
Juto požeminius smūgius
Griuvėsiuose dirbti reikėjo kantriai ir atsargiai: rastus kūnus nebuvo lengva ištraukti iš po gelžbetonio konstrukcijų. Teko rankomis atkasinėti prispaustas žuvusiųjų galūnes, tuo pat metu saugotis nuo gresiančio pavojaus patiems. Ne tik vaizdai, bet ir aplink sklindantis stiprus negyvų kūnų kvapas, besimaišantis su gatvėse deginamų šiukšlių tvaiku, kėlė slogias emocijas.
Paieškos operacijų metu gelbėtojus nuolat supo dingusių žmonių artimieji. Nors lietuvių atkastų nelaimėlių gyvybės buvo seniai užgesusios, sielvartaujantys turkai be galo nuoširdžiai dėkojo už rastus jų giminaičius, kaimynus. Patys nelabai turėdami ką valgyti, vietiniai nešė dirbantiems gelbėtojams ką tik galėjo: arbatos, sriubos, rytietiškos duonos, saldėsių, ir pyko, kai jiems už tas gėrybes buvo pasiūloma pinigų.
Nestiprūs požeminiai smūgiai buvo juntami ir komandai darbuojantis: anot E. Armanavičiaus, žemė sudrebėdavo maždaug kas valandą.
Nebelikus tikimybės rasti gyvų žmonių, o vietinėms gelbėjimo tarnyboms pradėjus griuvėsius valyti sunkiąja technika, atvykėlių komandos paieškos darbus nutraukė.
Maža šalis, bet didelės širdys
Išskristi susiruošusiems lietuviams buvo įteikta Turkijos užsienio reikalų ministerijos padėka.
Gelbėtojai buvo šiltai sutikti ir savo šalyje. Su gėlėmis, vaikų piešiniais juos pasitiko Lietuvos turkų bendruomenė, pasveikino Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Saulius Greičius ir kiti aukšti pareigūnai, į susitikimą pakvietė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.
E. Armanavičius įsitikinęs, kad lietuvių gelbėtojų komanda jiems pavestą darbą atliko gerai. Užsienio šalių pratybose kartu dalyvavę pareigūnai puikiai žinojo savo pareigas, veiksmus, buvo susigyvenę, todėl ir darbuojantis nekilo jokių nesklandumų.
„Dirbdami garsinome ir Lietuvos vardą. Sutikome nemažai žmonių, kurie nebuvo girdėję apie mūsų valstybę, nežinojo, kur ji yra. Teko aiškinti, rodyti žemėlapyje. Patys turkai stebėjosi: „Kokia mažytė jūsų šalis, bet kokios didelės jūsų širdys!“ O mes patys dabar tikimės komandos atgimimo. Norinčiųjų į ją patekti yra jau dabar, tad turime jaunimui perduoti patirtį. O jei tik įvyks tokia nelaimė – aš pats esu pasiruošęs išvykti kad ir dabar“, – kalbėjo Vilkaviškio PGT vadovas.
Beribis vietinių gyventojų dėkingumas ir pagarba buvo gražiausios patirtys, kurias iš Turkijos parsivežė lietuviai gelbėtojai. Tačiau kiti įspūdžiai – gerokai slogesni. Griuvėsiai, dulkės, gatvėse raudantys žmonės ir gendančių kūnų tvaikas – toks, kokio nenuslopina jokie respiratoriai. Visa tai dar ilgai prisimins žemės drebėjimo nusiaubtoje šalyje dirbę lietuviai. |
Vasario 6-osios paryčiais Turkiją supurtė galingas žemės drebėjimas. Nelaimė įvyko pirmadienį, o trečiadienio rytą Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) viršininkas Erlandas Armanavičius sulaukė skambučio iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento.
„Manęs paklausė, ar vykčiau į misiją Turkijoje, ir davė laiko pagalvoti. Bet man galvoti nereikėjo: aš ten norėjau vykti iškart, kai tik išgirdau žinią apie įvykusią nelaimę“, – pasakojo vyras.
E. Armanavičius priklauso Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komandai, kuri yra specialiai paruošta suteikti pagalbą įvykus žemės drebėjimui. Vilkaviškio ugniagesių viršininkas jau ne kartą dalyvavo pratybose įvairiose šalyse, tačiau gelbėjimo darbai Turkijoje buvo pirmas atvejis, kai nelaimė buvo tikra, o ne surežisuota.
Kitą rytą po skambučio, vasario 9-ąją, savanorių specialistų būrys iš Lietuvos išvyko padėti nuo žemės drebėjimo nukentėjusiai šaliai. 42 narių komandą sudarė 34 ugniagesiai gelbėtojai, 5 Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties medikai ir 3 Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologai su šunimis.
Be E. Armanavičiaus, iš Marijampolės apskrities vyko dar 3 pareigūnai: Marijampolės PGT viršininkas Rytis Masys, Kazlų Rūdos ugniagesių komandos skyrininkas Tomas Pečkys ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologas Liudas Balčiūnas iš Kudirkos Naumiesčio su šunimi Koksu.
„Su savimi turėjome viską, kad nukentėjusioje šalyje mumis niekam nereikėtų rūpintis: įrangą, skirtą paieškai ir gelbėjimui griuvėsiuose, specialius drabužius, palapines, gultus, indus, maistą bei kitus reikalingus dalykus“, – pasakojo E. Armanavičius.
Į Turkiją buvo išsiųsta ir humanitarinės pagalbos siunta su būtiniausiomis priemonėmis nukentėjusiesiems: medikamentais, palapinėmis, elektriniais šildytuvais, patalyne.
Žemės drebėjimo supurtyta šalis gelbėtojus pasitiko išskėstomis rankomis. Nusileidę Turkijoje lietuviai oro uoste tiesiog negalėjo praeiti pro žmones: visi stojo, plojo, dėkojo, fotografavo. Net patikrą oro uoste atlikę muitinės darbuotojai – ir tie rinkosi bei aplodismentais lydėjo iš Lietuvos padėti atskridusią komandą.
Stambulo oro uoste nusileidę lietuviai buvo nuskraidinti į Malatijos regioną. Tačiau vos įsirengę stovyklavietę gelbėtojai gavo žinią, jog užduotį reikės atlikti kitur. Teko skubiai susikrauti jau pastatytas palapines, susipakuoti daiktus ir žemės drebėjimo apgadintais keliais važiuoti į Adijamaną.
Šiame mieste po nelaimės nebuvo nei vandens, nei elektros. Aplink degė laužai, žmonės gyveno gatvėse, automobiliuose, palapinėse, nes net ir tiems, kurių būstai nesugriuvo, saugantis nelaimės dar savaitę nebuvo leista sugrįžti į namus.
Lietuviai buvo paskirti darbuotis prie šešiaaukščių pastatų griuvėsių, toje vietoje iki žemės drebėjimo gyveno apie 400 žmonių. Tiesa, vilties, kad dingusieji bus rasti gyvi, jau buvo labai mažai.
„Be abejo, vis tiek griuvėsiuose dar tikėjomės surasti išgyvenusiųjų... Kaip tik mums atvykus kiti gelbėtojai dar spėjo ištraukti gyvą moterį ir vaiką. Deja, mums, lietuviams, išgelbėti gyvybių jau nebepavyko“, – apgailestavo Erlandas Armanavičius.
Lietuvių komanda buvo suskirstyta į tris skyrius, kiekvienam jų teko po šunį ir du medikus. Vieno iš šių skyrių vadu buvo paskirtas E. Armanavičius.
Pirmiausia į griuvėsius būdavo paleidžiamas šuo. Keturkojui parodžius vietą, kur gali būti gyvų žmonių, imdavo darbuotis gelbėtojai.
Lietuviai dirbo drauge su kitų šalių – Turkijos, Lenkijos, Sudano, Čekijos, JAV, Sakartvelo, Bangladešo ir Kinijos – komandomis.
„Nemažai bendradarbiavome su sudaniečiais. Vienoje vietoje pagal jų sonaro parodymus atkasėme penkių žmonių šeimą: vyrą su žmona ir tris vaikus, kurių vyriausias buvo gal šešerių metukų. Dar vienoje vietoje ištraukėme moterį su vaiku. Deja, visi rasti žmonės buvo negyvi“, – pasakojo E. Armanavičius.
Gelbėtojas sakė, jog lietuvių atsigabenta gelbėjimo įranga nenusileido kitų turimoms priemonėms. Ne viena komanda skolinosi mūsiškių teleskopinę kamerą, kuri padėjo žvalgytis po griuvėsiais. Labai pagelbėjo ir puikiai dresuoti šunys. Du kinologai su šunimis vyko padėti Lenkijos paieškos ir gelbėjimo komandai.
Atlikdamos gelbėjimo darbus lenkų bei meksikiečių gelbėjimo komandos du keturkojus prarado: jie žuvo užgriūti nuolaužų.
Griuvėsiuose dirbti reikėjo kantriai ir atsargiai: rastus kūnus nebuvo lengva ištraukti iš po gelžbetonio konstrukcijų. Teko rankomis atkasinėti prispaustas žuvusiųjų galūnes, tuo pat metu saugotis nuo gresiančio pavojaus patiems. Ne tik vaizdai, bet ir aplink sklindantis stiprus negyvų kūnų kvapas, besimaišantis su gatvėse deginamų šiukšlių tvaiku, kėlė slogias emocijas.
Paieškos operacijų metu gelbėtojus nuolat supo dingusių žmonių artimieji. Nors lietuvių atkastų nelaimėlių gyvybės buvo seniai užgesusios, sielvartaujantys turkai be galo nuoširdžiai dėkojo už rastus jų giminaičius, kaimynus. Patys nelabai turėdami ką valgyti, vietiniai nešė dirbantiems gelbėtojams ką tik galėjo: arbatos, sriubos, rytietiškos duonos, saldėsių, ir pyko, kai jiems už tas gėrybes buvo pasiūloma pinigų.
Nestiprūs požeminiai smūgiai buvo juntami ir komandai darbuojantis: anot E. Armanavičiaus, žemė sudrebėdavo maždaug kas valandą.
Nebelikus tikimybės rasti gyvų žmonių, o vietinėms gelbėjimo tarnyboms pradėjus griuvėsius valyti sunkiąja technika, atvykėlių komandos paieškos darbus nutraukė.
Išskristi susiruošusiems lietuviams buvo įteikta Turkijos užsienio reikalų ministerijos padėka.
Gelbėtojai buvo šiltai sutikti ir savo šalyje. Su gėlėmis, vaikų piešiniais juos pasitiko Lietuvos turkų bendruomenė, pasveikino Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Saulius Greičius ir kiti aukšti pareigūnai, į susitikimą pakvietė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.
E. Armanavičius įsitikinęs, kad lietuvių gelbėtojų komanda jiems pavestą darbą atliko gerai. Užsienio šalių pratybose kartu dalyvavę pareigūnai puikiai žinojo savo pareigas, veiksmus, buvo susigyvenę, todėl ir darbuojantis nekilo jokių nesklandumų.
„Dirbdami garsinome ir Lietuvos vardą. Sutikome nemažai žmonių, kurie nebuvo girdėję apie mūsų valstybę, nežinojo, kur ji yra. Teko aiškinti, rodyti žemėlapyje. Patys turkai stebėjosi: „Kokia mažytė jūsų šalis, bet kokios didelės jūsų širdys!“ O mes patys dabar tikimės komandos atgimimo. Norinčiųjų į ją patekti yra jau dabar, tad turime jaunimui perduoti patirtį. O jei tik įvyks tokia nelaimė – aš pats esu pasiruošęs išvykti kad ir dabar“, – kalbėjo Vilkaviškio PGT vadovas.
Galerija: gelbėjimo misija
Publikuota: 2023-02-27 16:52:54
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|