Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Jūra buvo ir tebėra produktyviausias prekybos kelias.

Renatos VITKAUSKIENĖS nuotr.

Šiais metais minime Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100 metų sukaktį. Ta proga bent trumpai įvertinkime šio įvykio reikšmę valstybės raidai.

Lietuva nuo seno literatūroje ir tautosakoje vaizduojama kaip žemdirbių tauta. Žemė, visais laikais turėjusi ne tik materialinę, bet ir sakralinę reikšmę, yra neatsiejama lietuvio tapatybės dalis. Jūra, savo ruožtu, nebuvo tokia artima. Tai didele dalimi nulėmė ne tik tautos prigimtis, bet ir istorinės aplinkybės.

Bent jau daliai skaitytojų greičiausiai kyla natūralus klausimas: kodėl ta jūra tokia svarbi ir kodėl valstybės taip sureikšmina jūrų uosto turėjimą?

Pirmas labai elementarus argumentas galėtų būti turtas. Šiandien iš 20 turtingiausių pasaulio valstybių net 17 turi priėjimą prie jūros. Jūra nuo seno buvo galingiausių valstybių kovos ir prekybos laukas. Tas, kas viešpataudavo jūrose, klestėdavo ir ant žemės. Nuo senovės romėnų užvaldytos Viduržemio jūros (Terra nostrum) iki XIX a. vandenynuose įsigalėjusios Didžiosios Britanijos. Jūra buvo ir tebėra produktyviausias prekybos kelias. Tokia nedidelė šalis kaip Nyderlandai praturtėjo turėdama didelį ir pažangų laivyną.

Jūra taip pat dažnu atveju yra išteklių šaltinis. Tokie atsinaujinantys resursai kaip jūros gėrybės yra ne mažiau svarbūs nei naftos, dujų ar kitų vertingų elementų sankaupos, atrandamos vandenynų dugne.

Mūsų laikmetyje susirūpinus atsinaujinančia elektros energija, jūra taip pat gali pasiūlyti milžinišką energijos potencialą, kurį žmonija dar tik pradeda įsisavinti.

Žinoma, yra ir susisiekimo aspektas. Tiesa, dėl technologijų pažangos laivai nebėra vienintelė tolimų kelionių transporto priemonė. Žmonės dabar dažniau renkasi lėktuvus, bet tai pasikeitė tik praeito amžiaus antroje pusėje.

Gynybiniu požiūriu jūra taip pat daugybei tautų yra gelbėjusi ne kartą.

Taigi aptarę jūros svarbą galime atidžiau pažiūrėti į konkretų Klaipėdos krašto problemos klausimą trečiajame XX a. dešimtmetyje ir to krašto reikšmę tuometei Lietuvos valstybei.

Savo laisvę ir valstybingumą atgavusi Lietuva buvo, kaip A. Mamontovas pasakytų, „maža agrarinė valstybė“. Ji neturėjo daug pramonės, o dėl savo geografinės padėties norėdama eksportuoti vietinę produkciją buvo priversta naudoti užsienio valstybių kelius ir uostus. Tai buvo ne tik brangu, bet ir ne visada patikima dėl besikeičiančios tarpvalstybinių santykių dinamikos. Ta dinamika, kaip parodė laikas, buvo linkusi tik blogėti, ir Vokietijoje įsigalėjus naciams, Rusijoje – bolševikams, o su Lenkija taip ir nenormalizavus santykių dėl Vilniaus krašto, Lietuva nuo visiškos izoliacijos buvo apsaugota turėdama Klaipėdos uostą. Tai buvo valstybės langas į pasaulį.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad nors ir prisijungusi Klaipėdą, Lietuva nesugebėjo per tokį trumpą laiką visiškai integruoti šio krašto į valstybės gyvenimą. Dauguma klaipėdiečių tuo metu net nekalbėjo lietuviškai, o ir tie, kurie save laikė lietuviais, jautė didelių kultūrinių bei ekonominių skirtumų tarp savęs ir Didžiosios Lietuvos.

Norint suprasti miesto svarbą tuometei Lietuvos valstybei būtina atsižvelgti ir į jo ekonominį potencialą. Miestas išliko gana turtingas net ir po Pirmojo pasaulinio karo negandų. Taip apie Klaipėdos ekonomiką rašė 1921 m. „Frankfurten Zeitung“ laikraštyje išspausdintame straipsnyje vokiečių žurnalistas Walter Ukmus: , , Biudžetas sudarytas labai kruopščiai, todėl padidinus tarifus planuojama surinkti 41 milijoną įplaukų, tačiau faktiškai jau per pirmąjį metų ketvirtį yra surinkta 18 milijonų, įskaitant ir padidėjusias pajamas iš durpių, kai tuo tarpu išlaidos išlieka numatomuose rėmuose. Žinoma, sėkmė slypi ekonominiuose santykiuose, kurie yra reguliuojami tarptautinėmis sutartimis su Vokietija, nuo kurios Mėmelis priklausomas, taip pat su Lietuvos ir Lenkijos šalimis, iš kurių Mėmelio medienos pramonė gauna du trečdalius medžiagos savo medienos pramonei. Tai yra gyvybiškai svarbu Mėmelio ekonomikai, kadangi medienos pramonė atlieka svarbiausią vaidmenį. Kitos svarbios pramonės sritys, kurias reikėtų pažymėti, yra celiuliozės fabrikas, laivų statykla, vagonų gamykla, didelė penkių rūšių trąšų gamykla ir gintaro pramonė. Žinoma, negalima pamiršti ir agropramonės svarbos, vertingųjų jautienos ir arklių veisimo sektorių.“

Kaip matome, Klaipėda neapsiribojo vien tik pajamomis iš savo uosto. Pajamų šaltiniai buvo diversifikuoti ir darė miesto finansinę padėtį dar tvaresnę, o tuometį Mėmelį (Klaipėdą) – dar labiau geidžiamą prisijungti jį supusioms valstybėms.

Šiandien sudėtinga spėlioti, kaip būtų pakrypusi Lietuvos istorija, 1923 metais neįvykus Klaipėdos prisijungimui. Tačiau galime neabejoti, kad neturėdama šiauriausio neužšąlančio Baltijos jūros uosto Lietuva būtų neturtingesnė, labiau izoliuota, teritoriškai ir demografiškai mažesnė valstybė, kurios laisvė ir energetinė priklausomybė susidurtų su dar didesniais iššūkiais tiek tarpukariu, tiek ir šiandien.

Klaipėdos krašto prisijungimas, nors ir ne visai konvencinėmis priemonėmis, buvo ir tebėra vienas didžiausių XX a. Lietuvos geopolitinių laimėjimų.



Arūnas TALUTIS

Istorikas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---