|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-02-01 11:08
|
|
|
Kaip atsitiko, kad Abiejų Tautų Respublika – didelė ir sena valstybė – XVIII amžiaus pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio? Ar galėjo istorija sužaisti kitokią šachmatų partiją? Karo istorikas, profesorius Valdas Rakutis savo knygoje „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ kviečia į intriguojantį istorinį žygį – naujai pažvelgti į lenkų ir lietuvių istorikų sukurtus mitus ir be išankstinių nuostatų pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas.
Jautėsi laimingi
Nors knyga parašyta dar prieš prasidedant Rusijos karo veiksmams Ukrainoje, autorius dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius ir jų pasekmes, brėžia paraleles su šiandiena. Knygoje atskleisti rusų įtakos kaimynams ir visam pasauliui būdai akivaizdžiai liudija, kad nuo Jekaterinos II laikų šioje valstybėje nedaug kas pasikeitė. Perskaičius knygą lengviau suprasti Vladimiro Putino Rusijos veiksmus: pomėgį meluoti, kiršinti, šantažuoti, paminti silpnesniuosius, manipuliuoti istorija.
XVIII amžiumi istorikas domisi dar nuo studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete. „Nuo tada, matyt, išlikusi trauminė patirtis – kad ir ką archyvuose atrastum, vis tiek žinai, jog viskas baigsis blogai“, – sako ir priduria, kad tokia patirtis ugdo suvokimą, jog reikia išmokti istorijos pamokas.
„XVIII amžius mane žavi tuo, kad to meto žmonės Lietuvoje jautėsi laimingi. Jiems atrodė, kad gyvena ypač geroje valstybėje – yra sotūs, gali dalyvauti politikoje arba ramiai dirbti savo žemę, kai kiti skęsta diktatūrose ir despotijose. O ir karai – pasitraukę, juk XVII amžius – karų metas. Tačiau čia ir įdomiausia – žmonėms atrodo, kad jie gyvena gerovės valstybėje, bet ši – visiškai neįgali. Kaip valstybės vadovams įtikinti laimingus ir sočius gyventojus, kad šaliai reikia reformų? Man atrodo, svarbu šiandienos žmonėms papasakoti apie anų laikų kasdienybę, gyvenimo būdą, paaiškinti, kaip protėviai gyveno, kaip įsivaizdavo savo šalį, ko laukė ir tikėjosi. Gal tada nebebus tokių klausimų: „Tikrai? Lietuva XVIII amžiuje savo kariuomenę turėjo?“
Prieštaravimų neišsprendė
Istorikas įsitikinęs, kad kontekstas, kuriame gyveno XVIII amžiaus žmonės, jų sumanymai, idėjos, pasiekimai ir klaidos yra svarbu, jei norime išmokti istorijos pamokas. Juk juodas trigalvis erelis jau nuo 1732 metų vienaip ar kitaip grasina mūsų valstybei ir kėsinasi ją sudraskyti.
„Kai kalbame apie žiaurius pokyčius globaliose situacijose, privalome suprasti, kad visos valstybės turi savo interesų ir kad mūsų interesai buvo lygiai tokie pat svarbūs, kaip to meto didžiųjų galių: Prūsijos, Austrijos ar Rusijos. Kai kam tada atrodė (atrodo ir dabar), kad Abiejų Tautų Respublikos paaukojimas išsprendė didžiuosius prieštaravimus ir ilgam laikui Europoje garantavo stabilumą. Atseit, tos trys valstybės paskui tarpusavyje nekonfliktavo daugybę metų iki pat Pirmojo pasaulinio karo, paskui visos pradėjo kariauti, pusiausvyra sugriuvo, o mums vėl atsirado galimybė iškilti. Tačiau jie klysta. Mes turėjome lygiai tokias pačias teises (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai – taip pat) – visos tautos turi teisę į nepriklausomybę, laisvą ir savarankišką apsisprendimą. Imperiniai dariniai yra dirbtiniai ir niekam nesuteikia laimės – pajungtos tautos tikrai neturi tokių sąlygų vystytis ir klestėti kaip laimėjusios, – rašo istorikas prof. V. Rakutis.
Knygos autorius prof. Valdas Rakutis visiškai tikras, kad lietuviams būtina keisti požiūrį į savo valstybę – ją labiau mylėti ir puoselėti, nors priešai stengiasi, kad būtų atvirkščiai. „Jie tikisi, kad mus užgrobę galės lengvai suvirškinti: mintysime, kas gi čia tokio, pasikeitė tik vėliavos spalvos. Ir nepajusime, kaip iš savo valstybės valdytojų tampame kitos valstybės valdiniais“, – rašo istorikas.
Švietimo galia
Profesorius įsitikinęs, kad vertėtų nepamiršti ir dar vienos XVIII amžiaus pamokos. Per šiame amžiuje atliktas reformas pavyko paruošti žmones, kuriems rūpėjo valstybė, jie ją mylėjo, norėjo jos labui dirbti, dėl jos aukotis. Tokia pati situacija pasikartojo ir 1940-aisiais: nors valstybė buvo prarasta, visuomenė paruošta išbandymams. Po pusšimčio metų, 1990-aisiais, ji vis dar buvo gyva!
Šitaip parengti visuomenę pajėgia tik švietimo sistema.
„Ir jeigu chronologiškai sudėliosime, kas kada buvo XVIII amžiuje, kuo aiškiausiai pamatysime, kad Edukacinės komisijos auginta ir ugdyta karta subręsta kaip tik prieš pat Ketverių metų seimą“, – teigia prof. V. Rakutis ir neabejoja, kad toks pilietinis patriotinis visuomenės švietimas mūsų dienomis yra labai svarbus.
Knygos autorius teigia, kad neperpratę XVIII amžiaus esame pasmerkti kartoti tas pačias klaidas: „Vis dar norime gyventi ramiai ir tykiai kaip Augusto III laikais. Vis dar tikimės, kad kažkas kitas turi mus ginti, o ne mes patys, ir apskritai – esą jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų nepuls. Čia vis iš XVIII amžiaus ateinančios kvailystės. Juk ir tada tikėjome, kad Austrija turi mums padėti. Dabar vėlgi labai daug tikimės iš draugų, esame įstoję į kolektyvinę gynybinę sąjungą, ir tai teisinga. Bet jeigu patys nesirūpinsime savo gynyba, kaip sąjungininkai supras, kad interesas yra abipusis?“
Lietuvos Respublikai labai reikia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos suvokimo. Taip pat ir XVIII amžiaus idealizmo, pragmatizmo pamokų, polinkio į švietimą, karinės galios stiprinimo, administravimo tobulinimo ir rūpesčio ekonomika. Nes tik tauta, suvokianti savo šaknis, gali sukurti stiprią, ilgalaikę ir savimi besididžiuojančią valstybę, turinčią gerų draugų ir Dievo palaimą.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Kaip atsitiko, kad Abiejų Tautų Respublika – didelė ir sena valstybė – XVIII amžiaus pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio? Ar galėjo istorija sužaisti kitokią šachmatų partiją? Karo istorikas, profesorius Valdas Rakutis savo knygoje „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ kviečia į intriguojantį istorinį žygį – naujai pažvelgti į lenkų ir lietuvių istorikų sukurtus mitus ir be išankstinių nuostatų pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas. |
Nors knyga parašyta dar prieš prasidedant Rusijos karo veiksmams Ukrainoje, autorius dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius ir jų pasekmes, brėžia paraleles su šiandiena. Knygoje atskleisti rusų įtakos kaimynams ir visam pasauliui būdai akivaizdžiai liudija, kad nuo Jekaterinos II laikų šioje valstybėje nedaug kas pasikeitė. Perskaičius knygą lengviau suprasti Vladimiro Putino Rusijos veiksmus: pomėgį meluoti, kiršinti, šantažuoti, paminti silpnesniuosius, manipuliuoti istorija.
XVIII amžiumi istorikas domisi dar nuo studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete. „Nuo tada, matyt, išlikusi trauminė patirtis – kad ir ką archyvuose atrastum, vis tiek žinai, jog viskas baigsis blogai“, – sako ir priduria, kad tokia patirtis ugdo suvokimą, jog reikia išmokti istorijos pamokas.
„XVIII amžius mane žavi tuo, kad to meto žmonės Lietuvoje jautėsi laimingi. Jiems atrodė, kad gyvena ypač geroje valstybėje – yra sotūs, gali dalyvauti politikoje arba ramiai dirbti savo žemę, kai kiti skęsta diktatūrose ir despotijose. O ir karai – pasitraukę, juk XVII amžius – karų metas. Tačiau čia ir įdomiausia – žmonėms atrodo, kad jie gyvena gerovės valstybėje, bet ši – visiškai neįgali. Kaip valstybės vadovams įtikinti laimingus ir sočius gyventojus, kad šaliai reikia reformų? Man atrodo, svarbu šiandienos žmonėms papasakoti apie anų laikų kasdienybę, gyvenimo būdą, paaiškinti, kaip protėviai gyveno, kaip įsivaizdavo savo šalį, ko laukė ir tikėjosi. Gal tada nebebus tokių klausimų: „Tikrai? Lietuva XVIII amžiuje savo kariuomenę turėjo?“
Istorikas įsitikinęs, kad kontekstas, kuriame gyveno XVIII amžiaus žmonės, jų sumanymai, idėjos, pasiekimai ir klaidos yra svarbu, jei norime išmokti istorijos pamokas. Juk juodas trigalvis erelis jau nuo 1732 metų vienaip ar kitaip grasina mūsų valstybei ir kėsinasi ją sudraskyti.
„Kai kalbame apie žiaurius pokyčius globaliose situacijose, privalome suprasti, kad visos valstybės turi savo interesų ir kad mūsų interesai buvo lygiai tokie pat svarbūs, kaip to meto didžiųjų galių: Prūsijos, Austrijos ar Rusijos. Kai kam tada atrodė (atrodo ir dabar), kad Abiejų Tautų Respublikos paaukojimas išsprendė didžiuosius prieštaravimus ir ilgam laikui Europoje garantavo stabilumą. Atseit, tos trys valstybės paskui tarpusavyje nekonfliktavo daugybę metų iki pat Pirmojo pasaulinio karo, paskui visos pradėjo kariauti, pusiausvyra sugriuvo, o mums vėl atsirado galimybė iškilti. Tačiau jie klysta. Mes turėjome lygiai tokias pačias teises (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai – taip pat) – visos tautos turi teisę į nepriklausomybę, laisvą ir savarankišką apsisprendimą. Imperiniai dariniai yra dirbtiniai ir niekam nesuteikia laimės – pajungtos tautos tikrai neturi tokių sąlygų vystytis ir klestėti kaip laimėjusios, – rašo istorikas prof. V. Rakutis.
Knygos autorius prof. Valdas Rakutis visiškai tikras, kad lietuviams būtina keisti požiūrį į savo valstybę – ją labiau mylėti ir puoselėti, nors priešai stengiasi, kad būtų atvirkščiai. „Jie tikisi, kad mus užgrobę galės lengvai suvirškinti: mintysime, kas gi čia tokio, pasikeitė tik vėliavos spalvos. Ir nepajusime, kaip iš savo valstybės valdytojų tampame kitos valstybės valdiniais“, – rašo istorikas.
Profesorius įsitikinęs, kad vertėtų nepamiršti ir dar vienos XVIII amžiaus pamokos. Per šiame amžiuje atliktas reformas pavyko paruošti žmones, kuriems rūpėjo valstybė, jie ją mylėjo, norėjo jos labui dirbti, dėl jos aukotis. Tokia pati situacija pasikartojo ir 1940-aisiais: nors valstybė buvo prarasta, visuomenė paruošta išbandymams. Po pusšimčio metų, 1990-aisiais, ji vis dar buvo gyva!
Šitaip parengti visuomenę pajėgia tik švietimo sistema.
„Ir jeigu chronologiškai sudėliosime, kas kada buvo XVIII amžiuje, kuo aiškiausiai pamatysime, kad Edukacinės komisijos auginta ir ugdyta karta subręsta kaip tik prieš pat Ketverių metų seimą“, – teigia prof. V. Rakutis ir neabejoja, kad toks pilietinis patriotinis visuomenės švietimas mūsų dienomis yra labai svarbus.
Knygos autorius teigia, kad neperpratę XVIII amžiaus esame pasmerkti kartoti tas pačias klaidas: „Vis dar norime gyventi ramiai ir tykiai kaip Augusto III laikais. Vis dar tikimės, kad kažkas kitas turi mus ginti, o ne mes patys, ir apskritai – esą jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų nepuls. Čia vis iš XVIII amžiaus ateinančios kvailystės. Juk ir tada tikėjome, kad Austrija turi mums padėti. Dabar vėlgi labai daug tikimės iš draugų, esame įstoję į kolektyvinę gynybinę sąjungą, ir tai teisinga. Bet jeigu patys nesirūpinsime savo gynyba, kaip sąjungininkai supras, kad interesas yra abipusis?“
Lietuvos Respublikai labai reikia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos suvokimo. Taip pat ir XVIII amžiaus idealizmo, pragmatizmo pamokų, polinkio į švietimą, karinės galios stiprinimo, administravimo tobulinimo ir rūpesčio ekonomika. Nes tik tauta, suvokianti savo šaknis, gali sukurti stiprią, ilgalaikę ir savimi besididžiuojančią valstybę, turinčią gerų draugų ir Dievo palaimą.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Publikuota: 2023-02-01 11:08:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|