|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-01-30 17:00
|
|
|
Julija Guobienė įsitikinusi, kad svarbiausia – judėti ir nepasiduoti slogioms mintims.
Asmeninio albumo nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Tiems, kurie sulaukę gyvenimo rudens kas rytą rikiuoja tabletes, murkso prie televizoriaus skaičiuodami svetimas bėdas ir nemato įdomesnio užsiėmimo, kaip skųstis senatvės negandomis, reikėtų pasimokyti iš vilkaviškietės Julijos. 89-erių metų gimtadienį prieš kelias dienas atšventusi moteris turi hobį, kurį atrado tik per pandemiją, ir dabar jam skiria didžiąją laiko dalį.
Pasas meluoja
Vilkaviškietė Julija Guobienė gimtadienių sakė nemėgstanti, nes skaičiai, rodantys jos amžių, – tokie patys apgavikai, kaip ir toje LRT laidoje „Mano pasas meluoja“. Ne pagal metus guvi ir aštraus proto moteris geriau linkusi manyti, kad amžius priklauso nuo savijautos. Jei neseniai nebūtų užklupęs bjaurus gripas, kurio pasekmės vis dar atsiliepia, senjorė jaustųsi visai gerai.
Kai prašvis pavasaris, Julija planuoja nenukrypti nuo užsibrėžto tikslo ir kasdien su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis įveikti po porą kilometrų. Juk judėti sveika bet kokiame amžiuje. Judėjimas teigiamai veikia ne tik kūną, bet ir išblaško blogas mintis, suteikia energijos.
Tačiau dabar, kol diena trumpa ir saulutė į lauką nekviečia, Julija daugiausiai laiko praleidžia piešdama. Gražu žiūrėti, kaip vienas potėpis po kito ir drobėje ryškėja alyvų žiedlapiai, rožių aksomas, upelio vingis, rudenėjančio miško spalvos... Kai Julija panyra į tapybą, aplinkinis pasaulis tarsi išnyksta. Ji gali valandų valandas sėdėti prie drobės derindama spalvas, išgaudama subtiliausius atspalvius, ieškodama naujų išraiškos formų.
Įdomiausia tai, kad šį užsiėmimą solidaus amžiaus vilkaviškietė atrado visai neseniai – tik prieš trejus metus, būdama jau 86-erių. Ir nuo to laiko nebuvo dienos, kad rankoje nelaikytų teptuko.
Siuvinėjo ir mezgė
Niekada laisvo laiko per darbus neturėjusi J. Guobienė pamena, kad jaunystėje ją traukė piešti. Tarpukaryje gimusi vilkaviškietė nepamiršo išgyvenimų gimtinei atsidūrus fronto linijoje, kaip šeimai teko evakuotis, kaip tėtį vokiečiai išsivežė kasti apkasų, o jis pabėgo ir grįžo namo. Per karą nebuvo nei sąlygų, nei minčių piešti. Tačiau Julija prisimena, kaip nugriebusi popieriaus lapą vis kažką papeckiodavo. Dažniausiai raitydavo rožių žiedlapius – šios gėlių karalienės labiausiai patiko. Tačiau sąsiuvinių paraštėse, kur švietė laisvas popieriaus lopinėlis, liuoksėdavo Julijos piešti kiškiai, straksėdavo varlytės.
Jaunystėje moteriai labai patiko siuvinėti, tačiau sukūrus šeimą, gimus dukroms, užgriuvus namo statybos rūpesčiams, daržams, „valdiškam“ darbui, laiko laisvalaikio pomėgiams nebeliko.
– Visas piešimas tada būdavo dukrų draugų „atminimų sąsiuviniuose“. Šiuolaikinis jaunimas nebežino, kas tai. Kai dukros rašydavo draugėms „atminimus“, paprašydavo nupiešti rožę. Tai tik tiek to meno tada ir buvo, – pasakojo J. Guobienė.
Tada Julija palinko prie virbalų. Juk sovietiniais laikais gražesnio drabužio parduotuvėse nenusipirksi, tad mamos mezginiai gelbėjo ir norėjusias pasipuošti dukras, ir pačią Juliją.
– Niekada nemėgau lygių mezginių – visada mezgiau raštuotus, kad būtų įdomiau, sudėtingiau, gražiau, – pasakojo Julija Guobienė, pokalbio metu dėvėjusi pačios megztą raštuotą megztinį.
Visą gyvenimą Julija su šeima augino gėles. Sovietiniais laikais jos didžiuliuose šiltnamiuose tarpo gvazdikai, padėję prisidurti prie atlyginimo ir į mokslus išleisti dukras. Vėliau gvazdikus pakeitė įvairiausių darželio, vazoninių gėlių daigai. Darbas šiltnamyje prasidėdavo nuo ankstyvo pavasario ir tęsdavosi iki vėlyvo rudens. Julija iščiupinėdavo ir išglostydavo tūkstančius gėlių žiedų, gal dėl to jos iki šiol moteriai kelia sentimentus.
Kalta pandemija
Julijos dukra Jolanta juokėsi, kad mamai žodžio „stop“ – nėra. Jei kažką daro, tai iki begalybės: mezga – maišais, piešia – dėžėmis. Nors dukros ir anūkės seniai apmegztos iki kulnų, Julija vis tiek dar mezga. Žinoma, daug mažiau nei anksčiau, kai dar nebuvo užvaldžiusi tapybos aistra. Kad darbas neprailgtų, megzdama klauso dukters Virginijos balsu skaitomų knygų. Taip galima derinti du malonumus – mezgant klaidžioti painiais romanų siužetų labirintais, kartu išgyventi šimtų herojų istorijas.
Kiekviena Julijos diena prasideda nuo kavos puodelio ir kelionės į pašto dėžutę, nes laikraščiai ir žurnalai – dar vienas svarbus užsiėmimas, kuris kasdien džiugina solidaus amžiaus moterį. Ji pripažįsta, kad liūdniausios tos dienos, kai neišeina laikraščiai.
Aktyvia veikla ir savišvieta besirūpinanti Julija visada mėgo ekskursijas, keliones, renginius, pasivaikščioti gamtoje, pailsėti pajūryje. Tačiau prieš trejus metus užklupusi pandemija viską sustabdė.
Gąsdinanti informacija apie gyvybes skinantį virusą uždarė namuose, kėlė neigiamas emocijas, įtampą.
Norėdama prablaškyti močiutę anūkė atvežė storą spalvinimo knygą, pilną įmantriausių augalų žiedų, ir didžiulį komplektą spalvinimo pieštukų. Žinodama, kad Julija labai mėgsta gėles, anūkė neabejojo, kad tokia dovana močiutę pradžiugins, o spalvinimas atitrauks nuo slogių minčių. Tačiau kad pieštukai prilips ilgam ir taps didžiausia močiutės aistra, niekas tuomet nesitikėjo.
Pagalbos ieško „YouTube“
Spalvindama gėlių žiedus Julija pati pradėjo juos piešti. Pirmiausia gimė rožės. Aksominiai žiedlapiai, pumpurai gulė ant pirmų po ranka pasitaikiusių popieriaus lapų, piešimo sąsiuvinių, kartono lakštų. Julija sukarpė visas namuose buvusias kartonines dėžes ir pripiešė gėlių.
Pamačiusios mamos piešinius dukros nupirko akrilo ir drobių, tada Julija pradėjo tapyti.
– Gėles galima piešti ir spalvotais pieštukais, bet medžiams, žolei, upei tapyti labiau tinka akrilas, – aiškino stačia galva į naują aistrą panirusi vilkaviškietė.
Gėles moteris tapo iš natūros, o peizažams vien vaizdo pro langą nepakanka, dėl to idėjų semiasi internete. J. Guobienė neslepia, kad ir pačios tapymo technikos mokėsi iš interneto. Nors daugelis tokio amžiaus žmonių su šiuolaikinėmis technologijomis „nedraugauja“, Julija ne iš tų. Internete senolė nardo kaip žuvis vandenyje ir „YouTube“ portale susiranda visko, ko tik reikia.
Sienų nebepakanka
Mamos pozityviu mąstymu besidžiaugiančios dukros saugo ją nuo negatyvios informacijos, tad televizoriaus namuose seniai nebėra, o ir radijo J. Guobienė nebeklauso – reikiamą informaciją randa internete. Į tapybą panirusi moteris neturi laiko galvoti apie senatvinius negalavimus ir, kaip daugelis jos amžiaus žmonių, skųstis prastėjančia sveikata.
Per trejus metus Julija nupiešė šimtus paveikslų, kuriems sukabinti sienų namuose seniai nebeužtenka. Dalį savo kūrinių moteris išdovanoja, tačiau piešinių – gerokai daugiau nei giminių ar draugų.
Artėjant pavasariui Julija ieško idėjų naujiems kūriniams – norėtų išmokti tapyti narcizus ir pienes. Nors piešinių su narcizais vilkaviškietės kolekcijoje jau yra, Julija sieks tobulėti. Planuose – ir ramunių pieva, kurią nupiešti užsakė anūkės.
Niekas neabejoja, kad Julijos svajonės išsipildys, nes atkaklumo solidaus amžiaus moteriai galima pavydėti. O jei žinių pritrūks – ne bėda, nes pamokų ji susiras interneto platybėse.
Tiems, kurie sulaukę gyvenimo rudens kas rytą rikiuoja tabletes, murkso prie televizoriaus skaičiuodami svetimas bėdas ir nemato įdomesnio užsiėmimo, kaip skųstis senatvės negandomis, reikėtų pasimokyti iš vilkaviškietės Julijos. 89-erių metų gimtadienį prieš kelias dienas atšventusi moteris turi hobį, kurį atrado tik per pandemiją, ir dabar jam skiria didžiąją laiko dalį. |
Vilkaviškietė Julija Guobienė gimtadienių sakė nemėgstanti, nes skaičiai, rodantys jos amžių, – tokie patys apgavikai, kaip ir toje LRT laidoje „Mano pasas meluoja“. Ne pagal metus guvi ir aštraus proto moteris geriau linkusi manyti, kad amžius priklauso nuo savijautos. Jei neseniai nebūtų užklupęs bjaurus gripas, kurio pasekmės vis dar atsiliepia, senjorė jaustųsi visai gerai.
Kai prašvis pavasaris, Julija planuoja nenukrypti nuo užsibrėžto tikslo ir kasdien su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis įveikti po porą kilometrų. Juk judėti sveika bet kokiame amžiuje. Judėjimas teigiamai veikia ne tik kūną, bet ir išblaško blogas mintis, suteikia energijos.
Tačiau dabar, kol diena trumpa ir saulutė į lauką nekviečia, Julija daugiausiai laiko praleidžia piešdama. Gražu žiūrėti, kaip vienas potėpis po kito ir drobėje ryškėja alyvų žiedlapiai, rožių aksomas, upelio vingis, rudenėjančio miško spalvos... Kai Julija panyra į tapybą, aplinkinis pasaulis tarsi išnyksta. Ji gali valandų valandas sėdėti prie drobės derindama spalvas, išgaudama subtiliausius atspalvius, ieškodama naujų išraiškos formų.
Įdomiausia tai, kad šį užsiėmimą solidaus amžiaus vilkaviškietė atrado visai neseniai – tik prieš trejus metus, būdama jau 86-erių. Ir nuo to laiko nebuvo dienos, kad rankoje nelaikytų teptuko.
Niekada laisvo laiko per darbus neturėjusi J. Guobienė pamena, kad jaunystėje ją traukė piešti. Tarpukaryje gimusi vilkaviškietė nepamiršo išgyvenimų gimtinei atsidūrus fronto linijoje, kaip šeimai teko evakuotis, kaip tėtį vokiečiai išsivežė kasti apkasų, o jis pabėgo ir grįžo namo. Per karą nebuvo nei sąlygų, nei minčių piešti. Tačiau Julija prisimena, kaip nugriebusi popieriaus lapą vis kažką papeckiodavo. Dažniausiai raitydavo rožių žiedlapius – šios gėlių karalienės labiausiai patiko. Tačiau sąsiuvinių paraštėse, kur švietė laisvas popieriaus lopinėlis, liuoksėdavo Julijos piešti kiškiai, straksėdavo varlytės.
Jaunystėje moteriai labai patiko siuvinėti, tačiau sukūrus šeimą, gimus dukroms, užgriuvus namo statybos rūpesčiams, daržams, „valdiškam“ darbui, laiko laisvalaikio pomėgiams nebeliko.
– Visas piešimas tada būdavo dukrų draugų „atminimų sąsiuviniuose“. Šiuolaikinis jaunimas nebežino, kas tai. Kai dukros rašydavo draugėms „atminimus“, paprašydavo nupiešti rožę. Tai tik tiek to meno tada ir buvo, – pasakojo J. Guobienė.
Tada Julija palinko prie virbalų. Juk sovietiniais laikais gražesnio drabužio parduotuvėse nenusipirksi, tad mamos mezginiai gelbėjo ir norėjusias pasipuošti dukras, ir pačią Juliją.
– Niekada nemėgau lygių mezginių – visada mezgiau raštuotus, kad būtų įdomiau, sudėtingiau, gražiau, – pasakojo Julija Guobienė, pokalbio metu dėvėjusi pačios megztą raštuotą megztinį.
Visą gyvenimą Julija su šeima augino gėles. Sovietiniais laikais jos didžiuliuose šiltnamiuose tarpo gvazdikai, padėję prisidurti prie atlyginimo ir į mokslus išleisti dukras. Vėliau gvazdikus pakeitė įvairiausių darželio, vazoninių gėlių daigai. Darbas šiltnamyje prasidėdavo nuo ankstyvo pavasario ir tęsdavosi iki vėlyvo rudens. Julija iščiupinėdavo ir išglostydavo tūkstančius gėlių žiedų, gal dėl to jos iki šiol moteriai kelia sentimentus.
Julijos dukra Jolanta juokėsi, kad mamai žodžio „stop“ – nėra. Jei kažką daro, tai iki begalybės: mezga – maišais, piešia – dėžėmis. Nors dukros ir anūkės seniai apmegztos iki kulnų, Julija vis tiek dar mezga. Žinoma, daug mažiau nei anksčiau, kai dar nebuvo užvaldžiusi tapybos aistra. Kad darbas neprailgtų, megzdama klauso dukters Virginijos balsu skaitomų knygų. Taip galima derinti du malonumus – mezgant klaidžioti painiais romanų siužetų labirintais, kartu išgyventi šimtų herojų istorijas.
Kiekviena Julijos diena prasideda nuo kavos puodelio ir kelionės į pašto dėžutę, nes laikraščiai ir žurnalai – dar vienas svarbus užsiėmimas, kuris kasdien džiugina solidaus amžiaus moterį. Ji pripažįsta, kad liūdniausios tos dienos, kai neišeina laikraščiai.
Aktyvia veikla ir savišvieta besirūpinanti Julija visada mėgo ekskursijas, keliones, renginius, pasivaikščioti gamtoje, pailsėti pajūryje. Tačiau prieš trejus metus užklupusi pandemija viską sustabdė.
Gąsdinanti informacija apie gyvybes skinantį virusą uždarė namuose, kėlė neigiamas emocijas, įtampą.
Norėdama prablaškyti močiutę anūkė atvežė storą spalvinimo knygą, pilną įmantriausių augalų žiedų, ir didžiulį komplektą spalvinimo pieštukų. Žinodama, kad Julija labai mėgsta gėles, anūkė neabejojo, kad tokia dovana močiutę pradžiugins, o spalvinimas atitrauks nuo slogių minčių. Tačiau kad pieštukai prilips ilgam ir taps didžiausia močiutės aistra, niekas tuomet nesitikėjo.
Spalvindama gėlių žiedus Julija pati pradėjo juos piešti. Pirmiausia gimė rožės. Aksominiai žiedlapiai, pumpurai gulė ant pirmų po ranka pasitaikiusių popieriaus lapų, piešimo sąsiuvinių, kartono lakštų. Julija sukarpė visas namuose buvusias kartonines dėžes ir pripiešė gėlių.
Pamačiusios mamos piešinius dukros nupirko akrilo ir drobių, tada Julija pradėjo tapyti.
– Gėles galima piešti ir spalvotais pieštukais, bet medžiams, žolei, upei tapyti labiau tinka akrilas, – aiškino stačia galva į naują aistrą panirusi vilkaviškietė.
Gėles moteris tapo iš natūros, o peizažams vien vaizdo pro langą nepakanka, dėl to idėjų semiasi internete. J. Guobienė neslepia, kad ir pačios tapymo technikos mokėsi iš interneto. Nors daugelis tokio amžiaus žmonių su šiuolaikinėmis technologijomis „nedraugauja“, Julija ne iš tų. Internete senolė nardo kaip žuvis vandenyje ir „YouTube“ portale susiranda visko, ko tik reikia.
Mamos pozityviu mąstymu besidžiaugiančios dukros saugo ją nuo negatyvios informacijos, tad televizoriaus namuose seniai nebėra, o ir radijo J. Guobienė nebeklauso – reikiamą informaciją randa internete. Į tapybą panirusi moteris neturi laiko galvoti apie senatvinius negalavimus ir, kaip daugelis jos amžiaus žmonių, skųstis prastėjančia sveikata.
Per trejus metus Julija nupiešė šimtus paveikslų, kuriems sukabinti sienų namuose seniai nebeužtenka. Dalį savo kūrinių moteris išdovanoja, tačiau piešinių – gerokai daugiau nei giminių ar draugų.
Artėjant pavasariui Julija ieško idėjų naujiems kūriniams – norėtų išmokti tapyti narcizus ir pienes. Nors piešinių su narcizais vilkaviškietės kolekcijoje jau yra, Julija sieks tobulėti. Planuose – ir ramunių pieva, kurią nupiešti užsakė anūkės.
Niekas neabejoja, kad Julijos svajonės išsipildys, nes atkaklumo solidaus amžiaus moteriai galima pavydėti. O jei žinių pritrūks – ne bėda, nes pamokų ji susiras interneto platybėse.
Galerija: piešiniai
Publikuota: 2023-01-30 17:00:17
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio autobusų stotis – tvariausias pastatas Pabaltijy * Sostinė nesužavėjo: kybartietis į gimtinę parsivežė ir žmoną
* Augant susirgimų skaičiui žmonės turi patys apsispręsti dėl skiepų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|