|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-01-26 16:57
|
|
|
Vienas iš nedaugelio turgelio prekeivių Dima pardavinėja vaisius ir daržoves.
Autoriaus nuotr.
Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko regione, kur kas dieną žūva šimtai karių. Vietos bei tarptautinę visuomenę labiausiai sukrečia pranešimai apie civilių mirtis, ypač tose vietovėse, kurios yra tolokai nuo fronto, o žmonės ten žūva dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto.
Sužeistas Ukrainoje vyko gydytis į Maskvą
Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, tačiau įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje, vos už keleto kilometrų nuo miesto, ir ėmė kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkst. gyventojų, iškilo grėsmė pavirsti negyvenama dykyne.
„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti, ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, o aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjau gatvę, kai pasigirdo sprogimai. Užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, kad ši nepanikuotų, o pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir nuvirtau“, – pasakojo 73 metų Anatolijus, buvęs sovietinės armijos pulkininkas, gavęs ordinų ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų.
Su juo susipažinau traukinyje, kai iš Chersono važiavau į Kyjivą. Vokietijoje bei Afganistane tarnavusio ir kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyriškio sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi, jis vyko pagalbos ieškoti pas Rusijos medikus į Maskvą.
„Kojos būklė blogėja. Iš Chersono dalis medikų išsilakstę, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje ir turi draugų chirurgų. Sakė, kad mano ukrainietiška pilietybė nebus kliūtis gydytis“, – kalbėjo Anatolijus.
Man, žurnalistui, pensininkas nepanoro komentuoti karo vyksmo, tačiau prasitarė, jog civilių apšaudymą laiko nepateisinamu. Anatolijus tvirtino, jog pasveikęs į Chersoną būtinai sugrįš, nes tame mieste gimė ir senatvės kitoje šalyje neįsivaizduoja.
Į pensiją išėjusiam Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSRS miestą, kur jam būtų skirtas erdvus butas. Vyriškis apsigyveno Chersone, pasirinkęs butą su vaizdu į Dniepro upę. „Tada juk negalėjau žinoti, kad kils karas, o palei upę esantys namai taps patrankų taikiniu“, – apgailestavo Anatolijus.
Vyriškis papasakojo, kad jo name gyventi liko vos keli žmonės, visi kiti išbėgo pas draugus ar išvyko iš miesto. Anatolijus savaitę slėpėsi rūsyje, o po to persikraustė į prastesnį butą pas dvidešimt metų jaunesnę draugę Svetą, su kuria susipažino po to, kai prieš keletą metų mirė žmona. „Visas santaupas buvau sudėjęs į jūros pakrantėje esantį vasarnamį, kuris, spėju, yra apiplėštas ir suniokotas. Nesuprantu ir nepateisinu to, jog rusų kariams uždegta žalia šviesa plėšikauti“, – piktinosi pulkininkas.
Išgąstį kenčia kasdien
Dar labiau okupantų elgesiu piktinosi taksistas Sergejus, sutikęs aprodyti miestą ir nuvežti iki per karą legendiniu tapusio Černobaivkos kaimelio.
„Niekada neatleisiu okupantams už tai, kad niokoja Chersoną ir šaudo į mus, niekuo dėtus civilius. Į mano privatų namą kol kas nepataikė, tačiau dviejų kaimynų namai sudegė. Nuo išgąsčio ir išgyvenimų pasiligojo mano žmona Jevegenija. Išvežiau ją ir dukrą į Vakarų Ukrainą“, – su ašaromis akyse pasakojo ir priešus keikė taksistas.
Jis sakė gyvenantis toli nuo karinių bei pramonės objektų esančiame privačių namų mikrorajone, tad nesuvokia, kodėl okupantai beveik kasdien apšaudo ir juos.
Ištuštėjusiame mieste nesaugu
Į Chersoną vykau ketindamas pusdienį pasivaikščioti po miestą ir pabendrauti su gyventojais bei gynėjais, tačiau vagone kartu važiavę dar septyni keleiviai vienbalsiai patarė nevaikštinėti po miestą. „Jokioje gatvėje dabar nesaugu. Jeigu priešas nebus nustumtas, iš Chersono turės išvykti visi žmonės“, – pareiškė kariškis Sergejus Kurkinas.
Bachmuto fronte kovojantis vyras buvo gavęs tris dienas atostogų ir vyko apžiūrėti Chersone esančio buto bei savo biuro kompiuterių firmoje.
63 metų Nina Kalugina pasakojo vykstanti tik vienai dienai, nes nori pasiimti šunį ir du katinus, kuriuos vešis į Vakarų Ukrainą. Savo gyvūnėlius moteris buvo palikusi globoti kaimynui, tačiau šis neseniai nusprendė irgi bėgti iš Chersono.
Ilgam į šį miestą teigė grįžtanti vienintelė keleivė – 82 metų Olga Suchocka, kuri tvirtino, jog pabėgusi į Odesą pas dukros šeimą susipyko su žentu ir nusprendė grįžti namo.
„Aš jau ir taip daug nugyvenau, nieko nebebijau, jei Dievas mane myli, nieko neatsitiks, o savame bute būsiu pati sau šeimininkė, niekas neįžeidinės“, – pareiškė principinga senutė. Ją stotyje pasitiko kaimynė, kuriai paskambino pensininkės dukra ir paprašė mamą mašina nugabenti į butą.
Chersonas tą dieną tikrai atrodė pusiau negyvenamas miestas. Nedidelės grupelės žmonių, dauguma pagyvenusių, stoviniavo prie kelių veikiančių parduotuvių, turgelyje, autobusų stotelėse ir prie neseniai vėl ėmusio veikti banko, kuriame buvo galima atsiimti pensijas.
Prie vienos parduotuvės maistą ant laužo gaminę ir gyventojams daliję protestantiškos organizacijos nariai, atvykę iš Kyjivo, sakė, jog dėl nuolatinių sprogimų aidų jaučiasi nesaugiai, todėl vietoje planuotų penkių čia liks tik porai dienų.
Įdomiausia, kad joks taksistas nesutiko manęs nuvežti į Dniepro pakrantę, mat bijojo, kad neapšaudytų priešo snaiperiai. Taksistai atsisakė nuvežti ir į Černobaivkos kaime esantį oro uostą teigdami, kad šis kasdien bombarduojamas.
Išgarsėjęs Černobaivkos kaimas
Dešimt kilometrų už Chersono esantis Černobaivkos kaimas šiame kare nepaprastai išgarsėjo bei tapo ukrainiečių pasididžiavimu ir Maskvos prakeiksmu.
Be didesnio mūšio (spėjama – dėl išdavystės) užėmusi Chersoną, Maskva tikėjosi į Černobaivkos oro uostą atskraidinti karių ir ginkluotės, bet ukrainiečių raketos ir partizanai paralyžiavo šiuos planus, sėkmingai naikindami atgabentus krovinius.
Iš Chersono atsiveria kelias į Mykolajivą ir Odesą, tad Rusijos kariai, vasario 25-ąją įžengę į Chersoną, čia nesustojo, o patraukė toliau. Tačiau jų skverbimąsi pristabdė fiasko Černobaivkos oro uoste. Ukrainiečiai net 26 kartus sunaikino okupantų čia pastatytus sandėlius su visa karine ginkluote, o Maskvos kariai šioje vietovėje tiesiog įstrigo. Jie ne tik neužėmė Mykolajivo, bet buvo priversti pasitraukti ir iš Chersono.
Saugomi traukinių keleiviai
Tuo, kad fronto linija svyravo pusiaukelėje tarp Chersono ir už 50 km esančio Mykolajivo, galima įsitikinti net važiuojant traukiniu: pro akis šmėžuoja daugybė sunaikintų trobesių, karinės technikos liekanų bei apkasų. Įdomu tai, jog net dabar iš Mykolajivo į Chersoną vykstančių keleivinių traukinių garvežiai priekyje stumia du žemus vagonus – tam, kad kolaborantui padėjus miną ši sprogtų prieš keleivinį traukinį, o ne po juo.
Chersono stotyje keleiviniai traukinai specialiai sustoja tarp dvejų prekinių, kad priešui ėmus bombarduoti nuo skeveldrų mažiau nukentėtų keleiviai. Nei prie traukinių stoties, nei mieste veikiančios kavinės neradau, bet sumuštinį ir arbatos pavyko nusipirkti vienoje degalinėje.
Traukiniu išvykdamas iš Chersono kaip ir visi kiti keleiviai stotyje privalėjau pereiti patikrą – policininkui paaiškinti, kur keliauju, ką veikiau per Chersono okupaciją. Buvo tikrinami dokumentai bei įrašai ir nuotraukos telefone.
Vykstant į Chersoną vagone buvo tik 7 asmenys, o išvykstant – visos vietos buvo užimtos. Kalbinti keleiviai neslėpė, jog mieste tapo baugu likti, žmonės norėjo kuo greičiau iš čia sprukti.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Chersono
Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko regione, kur kas dieną žūva šimtai karių. Vietos bei tarptautinę visuomenę labiausiai sukrečia pranešimai apie civilių mirtis, ypač tose vietovėse, kurios yra tolokai nuo fronto, o žmonės ten žūva dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto. |
Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, tačiau įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje, vos už keleto kilometrų nuo miesto, ir ėmė kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkst. gyventojų, iškilo grėsmė pavirsti negyvenama dykyne.
„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti, ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, o aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjau gatvę, kai pasigirdo sprogimai. Užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, kad ši nepanikuotų, o pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir nuvirtau“, – pasakojo 73 metų Anatolijus, buvęs sovietinės armijos pulkininkas, gavęs ordinų ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų.
Su juo susipažinau traukinyje, kai iš Chersono važiavau į Kyjivą. Vokietijoje bei Afganistane tarnavusio ir kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyriškio sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi, jis vyko pagalbos ieškoti pas Rusijos medikus į Maskvą.
„Kojos būklė blogėja. Iš Chersono dalis medikų išsilakstę, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje ir turi draugų chirurgų. Sakė, kad mano ukrainietiška pilietybė nebus kliūtis gydytis“, – kalbėjo Anatolijus.
Man, žurnalistui, pensininkas nepanoro komentuoti karo vyksmo, tačiau prasitarė, jog civilių apšaudymą laiko nepateisinamu. Anatolijus tvirtino, jog pasveikęs į Chersoną būtinai sugrįš, nes tame mieste gimė ir senatvės kitoje šalyje neįsivaizduoja.
Į pensiją išėjusiam Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSRS miestą, kur jam būtų skirtas erdvus butas. Vyriškis apsigyveno Chersone, pasirinkęs butą su vaizdu į Dniepro upę. „Tada juk negalėjau žinoti, kad kils karas, o palei upę esantys namai taps patrankų taikiniu“, – apgailestavo Anatolijus.
Vyriškis papasakojo, kad jo name gyventi liko vos keli žmonės, visi kiti išbėgo pas draugus ar išvyko iš miesto. Anatolijus savaitę slėpėsi rūsyje, o po to persikraustė į prastesnį butą pas dvidešimt metų jaunesnę draugę Svetą, su kuria susipažino po to, kai prieš keletą metų mirė žmona. „Visas santaupas buvau sudėjęs į jūros pakrantėje esantį vasarnamį, kuris, spėju, yra apiplėštas ir suniokotas. Nesuprantu ir nepateisinu to, jog rusų kariams uždegta žalia šviesa plėšikauti“, – piktinosi pulkininkas.
Dar labiau okupantų elgesiu piktinosi taksistas Sergejus, sutikęs aprodyti miestą ir nuvežti iki per karą legendiniu tapusio Černobaivkos kaimelio.
„Niekada neatleisiu okupantams už tai, kad niokoja Chersoną ir šaudo į mus, niekuo dėtus civilius. Į mano privatų namą kol kas nepataikė, tačiau dviejų kaimynų namai sudegė. Nuo išgąsčio ir išgyvenimų pasiligojo mano žmona Jevegenija. Išvežiau ją ir dukrą į Vakarų Ukrainą“, – su ašaromis akyse pasakojo ir priešus keikė taksistas.
Jis sakė gyvenantis toli nuo karinių bei pramonės objektų esančiame privačių namų mikrorajone, tad nesuvokia, kodėl okupantai beveik kasdien apšaudo ir juos.
Į Chersoną vykau ketindamas pusdienį pasivaikščioti po miestą ir pabendrauti su gyventojais bei gynėjais, tačiau vagone kartu važiavę dar septyni keleiviai vienbalsiai patarė nevaikštinėti po miestą. „Jokioje gatvėje dabar nesaugu. Jeigu priešas nebus nustumtas, iš Chersono turės išvykti visi žmonės“, – pareiškė kariškis Sergejus Kurkinas.
Bachmuto fronte kovojantis vyras buvo gavęs tris dienas atostogų ir vyko apžiūrėti Chersone esančio buto bei savo biuro kompiuterių firmoje.
63 metų Nina Kalugina pasakojo vykstanti tik vienai dienai, nes nori pasiimti šunį ir du katinus, kuriuos vešis į Vakarų Ukrainą. Savo gyvūnėlius moteris buvo palikusi globoti kaimynui, tačiau šis neseniai nusprendė irgi bėgti iš Chersono.
Ilgam į šį miestą teigė grįžtanti vienintelė keleivė – 82 metų Olga Suchocka, kuri tvirtino, jog pabėgusi į Odesą pas dukros šeimą susipyko su žentu ir nusprendė grįžti namo.
„Aš jau ir taip daug nugyvenau, nieko nebebijau, jei Dievas mane myli, nieko neatsitiks, o savame bute būsiu pati sau šeimininkė, niekas neįžeidinės“, – pareiškė principinga senutė. Ją stotyje pasitiko kaimynė, kuriai paskambino pensininkės dukra ir paprašė mamą mašina nugabenti į butą.
Chersonas tą dieną tikrai atrodė pusiau negyvenamas miestas. Nedidelės grupelės žmonių, dauguma pagyvenusių, stoviniavo prie kelių veikiančių parduotuvių, turgelyje, autobusų stotelėse ir prie neseniai vėl ėmusio veikti banko, kuriame buvo galima atsiimti pensijas.
Prie vienos parduotuvės maistą ant laužo gaminę ir gyventojams daliję protestantiškos organizacijos nariai, atvykę iš Kyjivo, sakė, jog dėl nuolatinių sprogimų aidų jaučiasi nesaugiai, todėl vietoje planuotų penkių čia liks tik porai dienų.
Įdomiausia, kad joks taksistas nesutiko manęs nuvežti į Dniepro pakrantę, mat bijojo, kad neapšaudytų priešo snaiperiai. Taksistai atsisakė nuvežti ir į Černobaivkos kaime esantį oro uostą teigdami, kad šis kasdien bombarduojamas.
Dešimt kilometrų už Chersono esantis Černobaivkos kaimas šiame kare nepaprastai išgarsėjo bei tapo ukrainiečių pasididžiavimu ir Maskvos prakeiksmu.
Be didesnio mūšio (spėjama – dėl išdavystės) užėmusi Chersoną, Maskva tikėjosi į Černobaivkos oro uostą atskraidinti karių ir ginkluotės, bet ukrainiečių raketos ir partizanai paralyžiavo šiuos planus, sėkmingai naikindami atgabentus krovinius.
Iš Chersono atsiveria kelias į Mykolajivą ir Odesą, tad Rusijos kariai, vasario 25-ąją įžengę į Chersoną, čia nesustojo, o patraukė toliau. Tačiau jų skverbimąsi pristabdė fiasko Černobaivkos oro uoste. Ukrainiečiai net 26 kartus sunaikino okupantų čia pastatytus sandėlius su visa karine ginkluote, o Maskvos kariai šioje vietovėje tiesiog įstrigo. Jie ne tik neužėmė Mykolajivo, bet buvo priversti pasitraukti ir iš Chersono.
Tuo, kad fronto linija svyravo pusiaukelėje tarp Chersono ir už 50 km esančio Mykolajivo, galima įsitikinti net važiuojant traukiniu: pro akis šmėžuoja daugybė sunaikintų trobesių, karinės technikos liekanų bei apkasų. Įdomu tai, jog net dabar iš Mykolajivo į Chersoną vykstančių keleivinių traukinių garvežiai priekyje stumia du žemus vagonus – tam, kad kolaborantui padėjus miną ši sprogtų prieš keleivinį traukinį, o ne po juo.
Chersono stotyje keleiviniai traukinai specialiai sustoja tarp dvejų prekinių, kad priešui ėmus bombarduoti nuo skeveldrų mažiau nukentėtų keleiviai. Nei prie traukinių stoties, nei mieste veikiančios kavinės neradau, bet sumuštinį ir arbatos pavyko nusipirkti vienoje degalinėje.
Traukiniu išvykdamas iš Chersono kaip ir visi kiti keleiviai stotyje privalėjau pereiti patikrą – policininkui paaiškinti, kur keliauju, ką veikiau per Chersono okupaciją. Buvo tikrinami dokumentai bei įrašai ir nuotraukos telefone.
Vykstant į Chersoną vagone buvo tik 7 asmenys, o išvykstant – visos vietos buvo užimtos. Kalbinti keleiviai neslėpė, jog mieste tapo baugu likti, žmonės norėjo kuo greičiau iš čia sprukti.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Chersono
Galerija: UKRAINOS REPORTAŽAI
Publikuota: 2023-01-26 16:57:25
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio autobusų stotis – tvariausias pastatas Pabaltijy * Sostinė nesužavėjo: kybartietis į gimtinę parsivežė ir žmoną
* Augant susirgimų skaičiui žmonės turi patys apsispręsti dėl skiepų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|