„Santaka“ / Likusi namuose ukrainietė skaičiavo į kaimą atskriejusias bombas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-01-19 16:55

Dalinkitės:  


Štai tokius vaizdus paliko per Cirkunus nuūžęs frontas.

Autoriaus nuotr.


Likusi namuose ukrainietė skaičiavo į kaimą atskriejusias bombas


Svetlana Sliusarenko buvo viena iš keliolikos žmonių, nepabėgusių iš Rusijos okupantų užimto Cirkunų kaimo, kuriame iki karo gyveno 6 tūkst. žmonių. Moteris kiekvieną dieną skaičiavo į gyvenvietę atlėkusias bombas ir gelbėjo nuo bado kaimynų paliktus gyvūnus.


Rizikuodama gyvybe gelbėjo šunis ir kates


Nors Cirkunų okupacija, prasidėjusi jau pirmą karo dieną, tęsėsi tik pustrečio mėnesio, tačiau net 80 proc. pastatų liko sugriauti arba apgriauti. Taip atsitiko dėl to, kad per šį kaimą, nutolusį 5 km nuo Charkoivo ir 30 km nuo Rusijos sienos, ėjo fronto linija, ir bombos į Cirkunus skriejo iš abiejų pusių.

Ukrainos kariams perėjus į kontrpuolimą ir išvadavus kaimą, atsitraukdami okupantai iš keršto griovė svarbiausius pastatus, tankų šūvius nutaikė į seniūniją, polikliniką, mokyklą, paštą, bažnyčią, parduotuves, kavines.

Iki karo dažytoja aviacijos fabrike dirbusi 55-erių S. Sliusarenko nepaisė nei okupantų įvestos komendanto valandos, nei lekiančių bombų ir kasdien gamino bei nešė kaimynų paliktiems 26 šunims bei 27 katėms maistą. Moteris iki karo taip pat laikė keletą šunų ir kačių, o per okupaciją jos kiemas bei troba buvo tapę tikrų tikriausia keturkojų prieglauda.


„Išbadėję gyvūnai ėdė viską – kruopų košę ir net išvirtas bulvių lupynas“, – sakė Svetlana. Kitko gyvūnams ji pasiūlyti ir negalėjusi, nes parduotuvės nedirbo, o savanoriai maisto paketus ėmė vežti jau vėliau.

Nešdama maistą kaimynų kiemuose likusiems ir savo namų nenorėjusiems apleisti gyvūnams moteris keletą kartų pateko į tiesioginį raketų apšaudymą. Tokiais momentais ji skubiai krisdavo ant žemės, pagulėdavo, o sprogimams nutilus toliau eidavo pas keturkojus.

Pati S. Sliusarenko nepatyrė nė mažiausio sužeidimo, tačiau bomba išvertė dalį jos namo sienos ir nulupo stogo kampą. „Dalis gyventojų ir dabar sako, kad be reikalo rizikavau gyvybe gelbėdama gyvūnus, tačiau jei nebūčiau to dariusi ir ramiai sėdėjusi troboje, tai ta bomba būtų mane užmušusi. Dievas turbūt atlygino už mano rūpestį gyvūnais“, – teigė moteris.

Abi Svetlanos dukros ragino mamą bėgti pas jas į Charkivą, tačiau moteris nenorėjo palikti nei savo trobos, nei gyvūnų.


Užfiksavo per 6 tūkst. bombų


„Bombų nebijojau, tačiau po tuščią gatvę ir sugriautus kiemus vaikščiodama neretai imdavau raudoti pagalvojusi, kad į gimtąjį kaimą jau niekada nebegrįš ankstesnis gyvenimas“, – pasakojo S. Sliusarenko. Ji kasdien skaičiavo ir į sąsiuvinį užsirašinėjo į kaimą atskridusių bombų kiekį, nes norėjo žinoti, kuri bomba bus paskutinė.


Iš pradžių per parą suskaičiuodavo apie 15 bombų, vėliau – 30, o dar vėliau – net ir po 90. Ta, kuri apgriovė ukrainietės namą, esą buvo 2 025-oji. Iš viso jų suskaičiavo kiek daugiau nei 6 tūkst. Tikslaus skaičiaus Svetlana sakė nežinanti, nes po okupacijos kelis kartus buvo išvykusi į Charkivą aplankyti anūkų.

Moteris ir toliau maitina daugybę svetimų šunų ir kačių, nes vos keletas kaimynų sugrįžo į sugriautą kaimą ir pasiėmė savo keturkojus.


Skeveldrų sužalota moteris liko neįgali


Kitoje gatvės pusėje gyvenanti Svetlanos kaimynė 50 metų Liuba Vidrihan per okupaciją irgi liko kaime, tačiau šis sprendimas ją privedė prie neįgalumo. Moteris nebevaldo pėdos, jai nuolatos skauda nugarą, nes medikai nesugebėjo ištraukti visų skeveldrų, kurios į jos kūną susmigo po to, kai šalia sprogo bomba.

„Sprogmuo atskrido į kaimynų kiemą, o aš tuo metu darže laisčiau cukinijas. Smūgio banga mane pargriovė ir kontūzijo. Mažai ką pamenu“, – pasakojo Liuba.

Valytoja visą gyvenimą dirbusi ir su vyru suvirintoju vargingai nedideliame namelyje gyvenanti moteris neslėpė, jog per okupaciją teko būti pusbadžiu. Kartu su 16 ir 23 metų dukromis bei pastarosios sužadėtiniu esą ištisas dienas valgydavo vien sriubą, virtą kieme ant laužo iš per žiemą užsilikusių daržovių. Iš turėtų kruopų kepė šeimai kažką panašaus į duoną ir kasdien meldėsi, kad karas greičiau baigtųsi.


Dabartinė situacija, moters teigimu, jau žymiai geresnė nei per okupaciją, tačiau irgi nėra lengva. Kaime vis dar nėra elektros, nedirba nė viena parduotuvė. Abu sutuoktiniai neturi darbo ir turi maitintis iš savanorių atvežamų maisto paketų. Juose būna duonos, kruopų, makaronų, konservų, tačiau neįdedama kiaušinių, o vištienos gavo tik kartą per pusmetį. „Tai niekis, mūsų kariams fronte dar sunkiau, turime iškęsti viską, svarbu, kad būtume laisvi“, – kalbėjo L. Vidrihan.


Laikinai pasitraukė į Rusiją


Kitas kaimynas, 66 metų Nikolajus Griško, okupacijoje išbuvo tik dešimt dienų, tačiau teigė patyręs tokių baisių išgyvenimų, jog abu su žmona Nadežda per tai pasiligojo. Ėmė drebėti viena pensininko ranka, o žmonai atsirado padidėjusio kraujospūdžio bei nemigos problemų. „Kai nutarėmė iš kaimo nešdintis į neužimtą Ukrainos pusę, okupantai mūsų neišleido. Neliko kito pasirinkimo, kaip tik trauktis į Rusiją“, – pasakojo žmogus.

Jo teigimu, į kiemą atsibeldę okupantai paragino bėgti į Rusiją, gąsdindami, kad priešingu atveju per kovas visi žus, mat Cirkunuose nusistovėjo fronto linija.

„Su žmona daug nesvarstėme ir nutarėmė bėgti, nes kaip tik tą rytą į mūsų tvartą atskrido bomba, o nuo jos išdužo visi namo langai, sueižėjo stogas. Juolab kad tiems, kas neturėjo nuosavos mašinos, buvo pasiūlyta lipti į specialiai atvykusį autobusą“, – pasakojo N. Griško.

Rusijoje bėgliai esą buvo priimti šiltai ir rūpestingai, jiems buvo išmokėta dvigubai didesnė nei Ukrainoje pensija. Atvykėliai buvo nemokamai maitinami, gavo telefono korteles, o į specialiai atidarytas banko sąskaitas kiekvienam buvo pervesta po 10 tūkst. rublių (apie 140 Eur).

Iš pradžių visi buvo apgyvendinti pionierių stovyklose pasienio mieste Belgorode, o vėliau pervežti į Stare Jaskole gyvenvietę už 200 km. Paaiškėjus, kad atvykėlius planuojama ilgam įkurdinti toli Rusijos gilumoje, Nikolajus Griško su žmona nusprendė grįžti atgal į Ukrainą. Taip daryti juos ragino ir internetu iš Ukrainos susisiekę vaikai.


Niekam nelinki tokios skaudžios patirties


Atgal į Ukrainą sutuoktiniai Griško vyko per Baltarusiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. Pora į Charkivą atvažiavo vasaros pradžioje, tačiau į Cirkunus, kurie buvo išvaduoti dar gegužės pradžioje, jiems buvo leista sugrįžti tik po trijų mėnesių. Mat bėgdami okupantai užminavo kaimą, tad kariškiams prireikė laiko jį išvalyti.

Teritorijos išminavimas užsitęsė ilgai, tačiau dar ir dabar kaime galima vaikščioti tik gatvėmi bei šaligatviais, o į pievas, pamiškes eiti draudžiama, nes gali būti likusių minų.

Nikolajus teigė niekaip negalintis suprasti, kodėl okupantai užminavo sporto aikšteles, namų laiptines, kiemus, – juk tokiu būdu nėra kariaujama su Ukrainos gynėjais, bet tiesiog norima žudyti civilius žmones. „Esu rusakalbis, kaime mes visi šnekame rusiškai, todėl nei aš, nei kaimynai nesuvokiame tokio Maskvos karių žiaurumo. Tai nežmoniška, barbariška“, – kalbėjo N. Griško.


Vyriškis aprodė skeveldrų suvarpytą savo namą, apgriautą tvartą ir išverstą tvorą, tačiau jis teigė, jog su žentu pavasarį viską atstatys. „Iškęsime visas negandas, mes stiprūs ir kantrūs, tačiau to, ką mums priešai padarė, nepamiršime niekada. Niekam nelinkime to patirti“, – sakė pensininkas.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ukrainos





Galerija: Cirkunai_2023




Publikuota: 2023-01-19 16:55:21

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai