|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Širvintos apie 1935 metus.
Širvintas, miestą Lietuvos rytuose, tarpukariu vietiniai gyventojai vadino Širvintais. Aplinkiniai sakydavo: „Eisime į Širvintus, buvome Širvintuose.“ Lietuvos kariai savanoriai pasakodavo, kaip „kovėsi ties Širvintais“. Paminkle iškalti žodžiai liudijo, jog jis pastatytas „žuvusiems ties Širvintais“. Tik vietiniai inteligentai vėliau pamėgo miestelį vadinti Širvintomis.
Tarpukariu Širvintos buvo gana jaukus, gražus, gyvas miestelis. Gyventojai didžiavosi savo paštu, apylinkės teismu, notaro kontora, progimnazija. Miestelį puošė modernūs pradžios mokyklos rūmai.
Vienintelėje gatvėje šurmulį palaikė trys restoranai ir klubas. Pagrindinėje miesto arterijoje sutilpo visa prekyba, kultūra ir švietimas. Vilniaus vardu pavadinta gatvė tęsėsi kelis kilometrus. Jos viduryje dėmesį prikaustydavo graži, mūrinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kiek toliau nuo jos – neveikianti stačiatikių cerkvė.
Buvo juokaujama, kad širvintiškis, norėdamas sutvarkyti reikalus, „įjungdavo“ savo kojas ir braukdavo prakaitą nuo kaktos. Iš vienos įstaigos į kitą tekdavo lakstyti po du, tris kilometrus. Tačiau savotišku miestelio planu vietiniai didžiavosi. Paplito anekdotas, pasakojantis, kaip vienas brolis gyveno Vilniaus g. 3, o kitas – Vilniaus g. 130. Tokie adresai pabrėžė miesto dydį ir gatvės ilgį. Todėl pagrindinė Širvintų miestelio arterija buvo laikoma bene ilgiausia Lietuvoje.
Miestelio istorijos pradžia minima jau XV a. Dvaro savininkė Kotryna Astikaitė 1475 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Po dviejų šimtmečių Širvintuose iškilo antroji šventovė. Lėšas statybai parūpino dvarininkas Mikalojus Žakas.
Sklido legendos, kad M. Žako tikroji pavardė buvo Širvintas. Nusigyvenęs, skolose paskendęs, tačiau išdidus ir labai priekabus didikas. Vienu metu buvo nuvykęs į valstybės Seimą. To laikmečio bajorai buvo galingos asmenybės: turėjo visišką laisvę ir liberum veto teisę. Nuolat vetuodavo vienas kito idėjas ir sprendimus.
Veto teise nusprendė pasinaudoti ir bajoras Širvintas. Prisigretino prie neramaus didiko Čičinskio, kuris paskolino Širvintui 1 000 dukatų ir pavaišino gėrimu. Įkaušęs Širvintas šlitinėjo Seime ir garsiai šaukė „Veto!“. Niekas negalėjo nuraminti, todėl buvo gerokai apstumdytas ir išvadintas žaba. Atgailaudamas dokumentuose pasikeitė pavardę ir tapo Mikalojumi Žaba. Vėliau jo įpėdiniai pagal prancūzišką madą persivadino Žakais.
Tarpukariu Širvintų kapinėse akis traukė grafaitės Marijos Ledochovskaitės antkapis. Stebino ištaigingumu ir savo dydžiu. Ant kapo buvusiame betoniniame kalnelyje stovėjo granitinis kryžius. Žmonės kalbėjo, kad prasidėjus 1863 m. sukilimui Marija buvo paauglė. Ji labai mėgo istoriją ir nuolat minėjo garsiąją Emiliją Pliaterytę. Dukters prašymai dalyvauti sukilime tėvų širdžių nesuminkštino, todėl grafaitė vis bėgo iš namų, tačiau būdavo sugrąžinama atgal.
Jautri merginos asmenybė neatlaikė tėvų pasipriešinimo – ji užsidarė savo kambaryje, nieko nevalgė ir negėrė. Po sukilimo numalšinimo Marija nuolat priekaištaudavo savo gimdytojams. Mirė anksti, nesulaukusi 19-ojo gimtadienio. Paskutinis jos prašymas buvo įvykdytas – palaidota erdviame rūsyje su atviru ąžuoliniu karstu.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Širvintai buvo šalia lenkų okupuotos administracinės linijos, todėl nepriklausomybės kovos tęsėsi gana ilgai. Kova už būvį vyko nuolat, lietuvių partizanų būriai didvyriškai atlaikė lenkų puolimus.
Miestelio senosiose kapinėse buvo palaidoti Lietuvos savanoriai, ant pilkų betoninių kryželių buvo iškalti jų vardai ir pavardės. Dauguma vyrų kovojo Motiejūnų dvaro laukuose vykusiame mūšyje. Tuose pačiuose mūšiuose kritusius lenkus priglaudė tos pačios lietuvių kapinės. Lenkų karių kapavietes žymėjo identiški betoniniai kryžiai. Lietuvių herojams atminti miestelio aikštėje tarpukariu iškilo paminklas su užrašu „Žuvusiems ties Širvintais karžygiams dėkingi tautiečiai“.
Senuose šaltiniuose dažnai buvo rašoma apie Širvintų miestelio inteligentų rietenas. Tarpukariu mieste buvo gausu sulenkėjusių lietuvių. Vidurinioji miestelio klasė dažnai tarpusavyje nesutardavo, miestelėnai išvadindavo vienas kitą įvairiausiais epitetais ir buvo susiskirstę į grupeles. Mokytojai, teismo ir policijos tarnautojai buvo vadinami žemesnio lygio inteligentais, o miesto valdybos atstovai save laikė Širvintų miestelio aukštuomene.
Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo iškilmėse nuolatinis svečias buvo Lietuvos šaulių sąjungos choras. Kartu su choristais iš Kauno į miestelio šventes atvykdavo gausybė žurnalistų. Kiekvienais metais rugsėjo 29 d. čia vykdavo atlaidai, gatves užtvindydavo iš tolimiausių apylinkių susirinkę žmonės.
Šventės pradžia prasidėdavo pamaldomis bažnyčioje, po jų prie paminklo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę buvo giedamas himnas. Kelių šimtų žmonių miniai klebonas pasakodavo apie lenkų ir lietuvių kovas. Vakare vykdavo iškilmingas choro koncertas.
Tokios šventės nutautėjusiame krašte tuo metu stiprino lietuvių patriotizmą.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Širvintas, miestą Lietuvos rytuose, tarpukariu vietiniai gyventojai vadino Širvintais. Aplinkiniai sakydavo: „Eisime į Širvintus, buvome Širvintuose.“ Lietuvos kariai savanoriai pasakodavo, kaip „kovėsi ties Širvintais“. Paminkle iškalti žodžiai liudijo, jog jis pastatytas „žuvusiems ties Širvintais“. Tik vietiniai inteligentai vėliau pamėgo miestelį vadinti Širvintomis. |
Tarpukariu Širvintos buvo gana jaukus, gražus, gyvas miestelis. Gyventojai didžiavosi savo paštu, apylinkės teismu, notaro kontora, progimnazija. Miestelį puošė modernūs pradžios mokyklos rūmai.
Vienintelėje gatvėje šurmulį palaikė trys restoranai ir klubas. Pagrindinėje miesto arterijoje sutilpo visa prekyba, kultūra ir švietimas. Vilniaus vardu pavadinta gatvė tęsėsi kelis kilometrus. Jos viduryje dėmesį prikaustydavo graži, mūrinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kiek toliau nuo jos – neveikianti stačiatikių cerkvė.
Buvo juokaujama, kad širvintiškis, norėdamas sutvarkyti reikalus, „įjungdavo“ savo kojas ir braukdavo prakaitą nuo kaktos. Iš vienos įstaigos į kitą tekdavo lakstyti po du, tris kilometrus. Tačiau savotišku miestelio planu vietiniai didžiavosi. Paplito anekdotas, pasakojantis, kaip vienas brolis gyveno Vilniaus g. 3, o kitas – Vilniaus g. 130. Tokie adresai pabrėžė miesto dydį ir gatvės ilgį. Todėl pagrindinė Širvintų miestelio arterija buvo laikoma bene ilgiausia Lietuvoje.
Miestelio istorijos pradžia minima jau XV a. Dvaro savininkė Kotryna Astikaitė 1475 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Po dviejų šimtmečių Širvintuose iškilo antroji šventovė. Lėšas statybai parūpino dvarininkas Mikalojus Žakas.
Sklido legendos, kad M. Žako tikroji pavardė buvo Širvintas. Nusigyvenęs, skolose paskendęs, tačiau išdidus ir labai priekabus didikas. Vienu metu buvo nuvykęs į valstybės Seimą. To laikmečio bajorai buvo galingos asmenybės: turėjo visišką laisvę ir liberum veto teisę. Nuolat vetuodavo vienas kito idėjas ir sprendimus.
Veto teise nusprendė pasinaudoti ir bajoras Širvintas. Prisigretino prie neramaus didiko Čičinskio, kuris paskolino Širvintui 1 000 dukatų ir pavaišino gėrimu. Įkaušęs Širvintas šlitinėjo Seime ir garsiai šaukė „Veto!“. Niekas negalėjo nuraminti, todėl buvo gerokai apstumdytas ir išvadintas žaba. Atgailaudamas dokumentuose pasikeitė pavardę ir tapo Mikalojumi Žaba. Vėliau jo įpėdiniai pagal prancūzišką madą persivadino Žakais.
Tarpukariu Širvintų kapinėse akis traukė grafaitės Marijos Ledochovskaitės antkapis. Stebino ištaigingumu ir savo dydžiu. Ant kapo buvusiame betoniniame kalnelyje stovėjo granitinis kryžius. Žmonės kalbėjo, kad prasidėjus 1863 m. sukilimui Marija buvo paauglė. Ji labai mėgo istoriją ir nuolat minėjo garsiąją Emiliją Pliaterytę. Dukters prašymai dalyvauti sukilime tėvų širdžių nesuminkštino, todėl grafaitė vis bėgo iš namų, tačiau būdavo sugrąžinama atgal.
Jautri merginos asmenybė neatlaikė tėvų pasipriešinimo – ji užsidarė savo kambaryje, nieko nevalgė ir negėrė. Po sukilimo numalšinimo Marija nuolat priekaištaudavo savo gimdytojams. Mirė anksti, nesulaukusi 19-ojo gimtadienio. Paskutinis jos prašymas buvo įvykdytas – palaidota erdviame rūsyje su atviru ąžuoliniu karstu.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Širvintai buvo šalia lenkų okupuotos administracinės linijos, todėl nepriklausomybės kovos tęsėsi gana ilgai. Kova už būvį vyko nuolat, lietuvių partizanų būriai didvyriškai atlaikė lenkų puolimus.
Miestelio senosiose kapinėse buvo palaidoti Lietuvos savanoriai, ant pilkų betoninių kryželių buvo iškalti jų vardai ir pavardės. Dauguma vyrų kovojo Motiejūnų dvaro laukuose vykusiame mūšyje. Tuose pačiuose mūšiuose kritusius lenkus priglaudė tos pačios lietuvių kapinės. Lenkų karių kapavietes žymėjo identiški betoniniai kryžiai. Lietuvių herojams atminti miestelio aikštėje tarpukariu iškilo paminklas su užrašu „Žuvusiems ties Širvintais karžygiams dėkingi tautiečiai“.
Senuose šaltiniuose dažnai buvo rašoma apie Širvintų miestelio inteligentų rietenas. Tarpukariu mieste buvo gausu sulenkėjusių lietuvių. Vidurinioji miestelio klasė dažnai tarpusavyje nesutardavo, miestelėnai išvadindavo vienas kitą įvairiausiais epitetais ir buvo susiskirstę į grupeles. Mokytojai, teismo ir policijos tarnautojai buvo vadinami žemesnio lygio inteligentais, o miesto valdybos atstovai save laikė Širvintų miestelio aukštuomene.
Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo iškilmėse nuolatinis svečias buvo Lietuvos šaulių sąjungos choras. Kartu su choristais iš Kauno į miestelio šventes atvykdavo gausybė žurnalistų. Kiekvienais metais rugsėjo 29 d. čia vykdavo atlaidai, gatves užtvindydavo iš tolimiausių apylinkių susirinkę žmonės.
Šventės pradžia prasidėdavo pamaldomis bažnyčioje, po jų prie paminklo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę buvo giedamas himnas. Kelių šimtų žmonių miniai klebonas pasakodavo apie lenkų ir lietuvių kovas. Vakare vykdavo iškilmingas choro koncertas.
Tokios šventės nutautėjusiame krašte tuo metu stiprino lietuvių patriotizmą.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2023-01-18 12:59:01
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|