„Santaka“ / Trijų vaikų mama į frontą išėjo tęsti nelaisvėn patekusio vyro kovos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-01-16 16:39

Dalinkitės:  


Ukrainos karė važiuoja iš fronto aplankyti keturis mėnesius nematytų vaikų.

Autoriaus nuotr.


Trijų vaikų mama į frontą išėjo tęsti nelaisvėn patekusio vyro kovos


Traukinyje iš Kramatorsko į Kyjivą mano kaimynė buvo karė. Kai pasisakiau, kad esu žurnalistas, moteris atsisakė kalbėtis, sakė esanti labai pavargusi po kovinės operacijos ir visas penkias kelionės valandas norinti pamiegoti.

Kai po keleto valandų karė prabudo, priėmė mano pasiūlymą atnešti kavos iš kitame vagone esančio maisto baro ir sutiko pasikalbėti. Ji tik įspėjo, kad savo pavardės neatskleis ir nutylės kai kuriuos atsakymus.

– Kiek jums metų?


– Keturiasdešimt treji.

– Ar turite šeimą, vaikų?


– Turiu ir vyrą, ir tris vaikus: 21-erių bei 9-erių sūnus ir 20-ies metų dukrą.

– Ar vaikus dabar vyras prižiūri?


– Ne, vyras jau daug mėnesių yra Maskvos nelaisvėje. Į ją pateko Mariupolyje, gindamas „Azovstal“ gamyklą. Žinau, kad ten yra laikomas labai prastomis sąlygomis, bet tikiu, kad kaip belaisvis bus iškeistas ir grįš pas vaikus.

– O jūs liksite toliau kovoti fronte?


– Manau, kad taip. Esu savanorė „Azovo“ būrio karė. Savanoris buvo ir mano vyras, tačiau jis tame būryje su priešu kovėsi nuo 2014 metų, o aš tik prieš keturis mėnesius užsirašiau į frontą. Kai vyrą paleis iš nelaisvės, jis privalės ilgai gydytis, ten jie patiria žiaurius kankinimus ir yra laikomi pusbadžiu.



– Ar nebijote, kad fronte jums gali kažkas nutikti ir vaikai liks be mamos?

– Kitaip pasielgti negalėjau. Girdint, ką priešas išdarinėja mūsų žemėje ir ką daro su belaisviais, mano kraujas užvirė, supratau, kad turiu eiti keršyti už vyrą ir už visus baisumus. Dėl vaikų nebijau – jie patikimose mano tėvų rankose.

– Ką veikėte iki karo?


– Dirbau finansininke auditore, organizavau paramos „Azovo“ kariams rinkimą, dalyvavau patriotiniuose karių būrio renginiuose.

– Kaip prisimenate karo pradžią?


– Esame iš miesto, kuris kol kas nepateko į fronto liniją, nors priešo bombos ne kartą atskrido. Karo pradžia man reiškė nerimą dėl vyro, atsidūrusio kovų epicentre Mariupolyje, nerimą dėl vaikų, kuriuos išvežiau į Kyjivą, o taip pat rūpestį dėl į miestą suplūdusių pabėgėlių bei dėl fronte kovojančių „Azovo“ karių, kuriems ėmiau organizuoti paramos rinkimą.

– Ar daug moterų kovoja „Azovo“ gretose?


– Batalione iš 800 kovotojų 23 yra moterys.

– Gal kariai vyrai jus pasaugo ir skiria lengvesnes užduotis?


– Ne, fronte neturime lengvatų. Aš tarnauju koviniame būryje ir rizikuoju tiek pat, kiek ir kiti, privalau būti susitelkusi savo užduočiai, nes nuo to priklauso ne tik mano, bet ir kolegų gyvybė bei operacijos sėkmė.



– Jūs simpatiška moteris, o kai pasidažote, tampate dar įspūdingesnė. Ar bendražygiai nesako, kad juos tai trikdo?

– Pasigražinimas mane ramina, suteikia nors trumpą galimybę užsiimti savimi ir pamiršti karo įtampą. Ar tai trikdo vyrus? Ne. Matote, „Azovo“ padalinyje dauguma karių yra seni mano vyro bičiuliai, aš juos irgi gerai pažįstu, mes esame tarsi didelė šeima, todėl jokių nesusipratimų ir dviprasmybių nebūna.

– Apie ką svajojate, kai ilsitės po karinės operacijos?


– Svajoju, kaip bus gera gyventi po karo, kai užbaigsime statytis savo namą. Jame bus didelė svetainė ir didelis stalas, kad sutilptume visi: ir vaikai, ir anūkai. Manau tęsime ir savo verslą – bitininkystę, kuri iš pradžių buvo vien hobis, bet vėliau ėmė duoti ir neblogą pelną.

– Koks jums asmeniškai buvo pats liūdniausias momentas šiame kare?


– Kai išgirdau žinią apie jaunų vaikinų, mano sūnaus draugų, kuriuos pažinojau nuo pat mažumės ir su kurių tėvais bičiuliaujamės, žūtį. Jie buvo tokie jauni, tokie gabūs ir turėjo tokių didelių siekių...

– Ar bijote dėl vyro gyvybės?


– Nebijau.

– O dėl savo?


– Ne. Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Aišku, norisi gyventi, bet norisi gyventi laisviems, o ne okupantų vergijoje.



Per karą net gatve eidama gali žūti, o aš nenoriu sėdėti sudėjusi rankas, kai mano tėvynė užpulta. Jeigu bus lemta mirti, geriau mirti kovojant.

– Dabar vykstate atostogų?


– Taip. Po kovinės užduoties mes ilsimės 2–3 dienas, ir retkarčiais tomis dienomis leidžiama nuvykti į namus.

– Ar dažnai aplankote vaikus?


– Per keturis mėnesius vykstu pirmą kartą.

– O kur vykdėte karinę užduotį?


– Bachmuto apylinkėse.

– Jūsų batalione vien ukrainiečiai?


– Ne, yra baltarusių, rusų, yra savanorių iš Jungtinės Karalystės.

– Gal yra karių ir iš Baltijos valstybių?


– Mūsų batalione nėra. Tačiau girdėjau, kad Lietuva labai mus remia, daug padeda. Amžiams liksime už tai dėkingi.

– Kaip tėvai reagavo į jūsų sprendimą vykti į frontą?


– Jie mane palaiko ir supranta. Nors nesu iš kariškių šeimos.

– Ar jums teko nušauti priešą?


– Į šį klausimą neatsakysiu.

– Ar buvote patekusi į situaciją, kai atrodė, jog išsigelbėti nepavyks?


– Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, jog galėjome žūti, jog viskas galėjo pasisukti bloga linkme. Prieš operaciją paprastai pasimeldžiu. Pastebėjau, jog dauguma karių meldžiasi.

– Ar neapima neviltis, kai pervargstate? Galbūt sakote: „Velniop viskas, pasitraukiu iš fronto.“?


– Būna tokių momentų. Kartais jaučiuosi visiškai išsekusi ir noriu grįžti namo, bet po to imu galvoti: negaliu nuvilti savo bendražygių, mes juk karo šeima. Pakalbu su draugais, pasidalinu savo nusivylimu, nuovargiu, jie paguodžia, padaro arbatos, atneša saldainių, pyragėlių, ir nuotaika pagerėja.

– Saldumynai padeda?


– Man padeda. Galvoju, kad ir daugumai padeda. Įstrigo atvejis, kai einant pro kažkokį kaimelį sena močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius. Ji labai apsidžiaugė pamačiusi ukrainiečius karius ir atidavė tai, ką turėjo skaniausio. Ta akimirka labai sugraudino, supratau, kad eidama į frontą pasielgiau teisingai.

– O kolaborantų daug sutinkate?


– Gaila, bet daug. Susitikę kaime žmogų mes iš jo akių žvilgsnio, iš elgesio suprantame, ar jis palaiko ukrainiečius, ar okupantus. Žinome, kad kai kurie iš jų netrukus praneš mūsų koordinates priešui, ir būsime apšaudyti. Visgi negalime užsiimti kolaborantais, nes einame vykdyti savo užduoties. Kolaborantus gaudo kita tarnyba, mes tik galime pasidalinti savo įtarimais.

– Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais? Ką galvojate apie priešo karius?



– Karas yra karas, tačiau šis priešas nekariauja pagal karo taisykles – jis žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, užminuoja vaikų žaidimo aikšteles. Kalbindama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie yra aklai įtikėję Kremliaus propaganda, nors nežino nei savo šalies, nei Ukrainos istorijos, nesusigaudo politikoje ir neturi jokių moralės principų. Jie tiesiog atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų. Dauguma jų čia gaus galą.

Mes žinome, už ką kovojame. Kovojame už savo vaikų ateitį laisvoje demokratinėje šalyje. O jie už ką? Už nieką, už krūvelę rublių, už kuriuos tėvai pastatys jiems antkapį.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Kramatorsko





Galerija: Ukraina_2023




Publikuota: 2023-01-16 16:39:44

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kaimynų konfliktas tęsiasi 20 metų
* Bendruomenė turi vieną norą – gyventi patogiau
* Arklinio pašto laikai Vilkaviškio krašte
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai