Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2023-01-13 08:14

---

Vilkaviškiečio pagamintos tautinės karūnos tampa ne vienos šventės puošmena.

Rimanto KAMINSKO asmeninio albumo nuotr.

Tai, kad auksarankių vilkaviškiečių audėjų staklėse gimstantys tautiniai kostiumai nukeliauja toli už mūsų rajono ribų, rodos, nieko nebestebina. Tačiau kam reikėtų dėkoti už auksu, tautiniais raštais, karoliukų ornamentais tviskančias šokėjų karūnas, retas težino. Jas kuriantis vilkaviškietis Rimantas Kaminskas visų savo pagamintų tautinių galvos puošmenų net nebesuskaičiuotų.

Paprašė padėti

Statybų amate save realizuojantis vilkaviškietis Rimantas prisipažįsta niekada nemanęs, kad ateis toks laikas, kai domėsis tautodaile, studijuos tautinio kostiumo subtilybes, spalvų derinius ir net pats įsitrauks į kūrybą. Tačiau prieš du dešimtmečius nuskambėjęs kaimynės prašymas užkūrė naują veiklą, kuri taip įtraukė, kad turėdamas laisvą minutėlę pusamžis vyras griebia įrankius, kaspinus ir skuba į galionų dirbtuvėmis tapusį kambarį.

Rimantas puikiai prisimena šviesaus atminimo kaimynę, garsią audėją Mariją Danilaitienę, kurios darbai pelnė ne vieną „Aukso vainiko“ apdovanojimą. Su Marija Rimanto šeima buvo pažįstama anksčiau, tad apsigyvenę tame pačiame daugiabutyje visada maloniai bendravo. Kaimynai padėdavo Marijai užtaisyti audimo stakles, suvarstyti nytis, pagelbėdavo, kai reikėdavo vyriškos rankos kažką suremontuoti. Tad pasitikėdama kaimynų kruopštumu ir atsakingumu audėja Marija kartą užsuko su ypatingu prašymu.

– Marija pasakojo gavusi užsakymą nuausti tautinį kostiumą Čikagoje gyvenančiai lietuvei mergaitei, – prisiminė R. Kaminskas. – Prie kostiumo reikėjo galiono, tad kaimynė teiravosi, ar nesutiktume jį padaryti.


Pirmas blynas neprisvilo

Rimantas prisimena, kad pirmosios karūnėlės gamyba tapo tikru iššūkiu. Tokios patirties neturėjęs vyras ilgai studijavo nuotraukas, piešinius knygose, kataloguose, svarstė, kaip priderinti karūnos spalvas prie kaimynės nuausto kostiumo.

Teko prisiminti patirtį, kaip vaikystėje gamindavo karnavalinius rūbus, kurių pagrindiniu akcentu dažniausiai tapdavo personažą atspindinti karūna. Tad kaip gaminti galiono karkasą, Rimantas numanė. Rėmą aptraukė drobele, tada ieškojo tinkamų juostelių, kaspinų, iš jų siuvo raukinukus, lankstė ir dygsniavo klosteles, siuvinėjo karoliukus, o subtilesnėse, moteriškos rankos reikalaujančiose situacijose talkino žmona.

Pirmasis blynas nebuvo prisvilęs – karūnėlė išėjo graži ir sužavėjo užjūryje gyvenančią šeimininkę.

– Sulaukėme daug padėkų, gerų atsiliepimų. Tautinį kostiumą gavusi paauglė labai juo džiaugėsi, buvo susitikusi su Marija, mums perdavė daug gražių žodžių. Tai užkūrė ateities darbams, – prisiminė R. Kaminskas.

Kai M. Danilaitienė kartu su kolegėmis prie Vilkaviškio kultūros centro įkūrė Mažąją audimo artelę, nuošalėje neliko ir Rimantas. Moterims pradėjus austi tautinius drabužius ne tik mūsų rajono, bet ir Marijampolės, Kalvarijos, Šakių ir net Vilniaus kolektyvams, užsakymai pasipylė vienas po kito.

Teko įsigyti specialių įrankių – tvirtų žirklių kartonui, plastikui, metalui pjaustyti, stakliukes-giljotiną juostai karpyti, adatų, smeigtukų ir kt. Vėliau pradėjo gaminti ir suvenyrines karūnėles, kurias mėgsta užsieniečiai turistai, bei prie tautinių drabužių segamus delmonus – puošnias kišenes, rišamas prie juosmens.


Studijavo aprašymus

R. Kaminskas prisipažino, jog nauja veikla jį taip įtraukė, kad pats pradėjo ieškoti informacijos, klausinėti senolių, naršyti internete, ieškoti senovinių, tarpukario laikų močiučių nešiotų tautinių rūbų ir karūnėlių. Vieną tokią, skaičiuojančią devintą dešimtmetį, turi ir dabar.

Rimantas išstudijavo Anastazijos ir Antano Tamošaičių, kūrusių stilizuotus lietuvių tautinius kostiumus tarpukaryje, darbų galeriją. Jų pagrindu kuriami šiuolaikiniai tautiniai kostiumai.

Etnografai liudija, kad karūnėles prie tautinio kostiumo dėvėjo visų Lietuvos regionų moterys, tačiau jos šiek tiek skyrėsi savo medžiagomis, išvaizda, dydžiu.

Aukštaitės galvas puošė iš kaspinų, juostelių, karoliukų, padarytomis karūnomis, apsiūtomis aukso ar sidabro spalvos metalinių siūlų juostomis, puoštomis šilkiniais kaspinais. Suvalkiečių galionai taip pat buvo prabangesni nei dzūkių ar žemaičių – aukšti, siuvinėti aukso spalvos siūlais, tviskančiais karoliukais.

Dzūkės merginos galvas puošė galionais ir iš kaspinų ar juostų darytomis karūnomis, puoštomis nėriniais, raukinukais. Žemaičių galionai suklostyti iš kaspinų, vadinami rangėmis. Rangei, anot R. Kaminsko, reikia apie 40 metrų vienos spalvos atlasinio kaspino. Jei karūna dviejų spalvų – dar tiek pat. Vilkaviškiečiui rangių gaminti dar neteko, mat sužinoję gaminio savikainą užsakovai persigalvojo.


Reikalauja kruopštumo

Pagaminti vieną karūnėlę Rimantui užtrunka apie dvi tris dienas. Mat nuo atidos ir susikaupimo reikalaujančio kruopštaus darbo, kai reikia nuolat smaigstyti adata, greitai pavargsta pirštai, akys. Be to, tai ne techninis, o kūrybinis darbas, kai tenka ieškoti vis naujų, originalesnių raštų derinių.

Rimantas prisipažįsta, kad net ir turint didelę patirtį ne visuomet gaminys pavyksta iš pirmo karto, tenka ardyti, naujai dygsniuoti juostelę, jei netyčia nusikreivoja ar „nesižiūri“ spalva, raštas.

– Bet kaip negali daryti, juk karūnėlė – tautinio drabužio akcentas, galvos puošmena, tad iškart į akis kristų kreiva siūlė, nelygūs tarpai ar nevienodai sudygsniuoti kaspinai, – subtilybes aiškino R. Kaminskas.

Kurdamas galioną Rimantas ne tik turi jį pritaikyti prie rūbų, įsigilinti į etnografinei vietovei tinkančias spalvų, formų, raštų subtilybes, bet ir siekia, kad rankdarbis papuoštų ar net taptų išskirtiniu tautinio drabužio aksesuaru.

Vilkaviškietis Rimantas Kaminskas savo darbų neskaičiuoja, bet neabejoja, kad per du dešimtmečius pagamino šimtus, o gal net jau ir tūkstantį tautinių karūnų. Jos iškeliavusios į įvairiausius pasaulio kampelius, kur gyvena lietuvių ir susikūrusios jų bendruomenės – JAV, Angliją, Airiją, Australiją, Vokietiją, Norvegiją, Šveicariją, Beniliukso šalis, net Japoniją. Apie vilkaviškiečio kuriamas grožybes rašė Amerikos lietuvių laikraštis „Draugas“.


Atperka reakcija

Rimantui įsiminė susitikimas su Čikagos (JAV) lietuvių tautinių šokių kolektyvu „Laumė“. Šiems šokėjams vilkaviškietis pagamino 12 karūnėlių. Jų pasiimti amerikiečiai į Lietuvą atvyko patys.

– Pamačiusi karūnėles kolektyvo vadovė net aiktelėjo. Sakė, įsivaizdavusi, kad jos bus gražios, bet kad tokios gražios – tikrai nesitikėjusi, – pasakojo ir dabar švytinčias čikagietės akis prisimenantis Rimantas.

Per tiek metų, kiek kuria tautinių drabužių aksesuarus, R. Kaminskas apie savuosius negirdėjo nė vieno blogo žodžio, nesulaukė priekaištų dėl kokybės ar pan. Vilkaviškietis prisipažįsta, kad visą vargą ir sunkų darbą akimirksniu atperka užsakovo reakcija, kai gavęs dirbinį jis nuščiūva nesitikėjęs tokio rezultato. O tai uždega ir tampa akstinu vėl pasinerti į kūrybą.

Galerija: Tautinė karūna

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---