„Santaka“ / Prestižinį apdovanojimą pelniusi režisierė savo spektakliais kalbasi su pasauliu / Kraštiečiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kraštiečiai

Dalinkitės:  


Režisierė Agnė Sunklodaitė savo kraštiečiams Naujųjų Metų proga siunčia pačius gražiausius linkėjimus.

Lauros VANSEVIČIENĖS nuotr.


Prestižinį apdovanojimą pelniusi režisierė savo spektakliais kalbasi su pasauliu

Eglė KVIESULAITIENĖ


Iš Vilkaviškio kilusiai režisierei Agnei SUNKLODAITEI šie metai buvo paženklinti gausybe apdovanojimų, tarp kurių ir teatralams prestižinis „Auksinis scenos kryžius“. Didžiulę sėkmę ir įvertinimus atnešė Kauno valstybiniame lėlių teatre pagal to paties pavadinimo Balio Sruogos romaną pastatytas spektaklis „Dievų miškas“. Pati menininkė apdovanojimų nesureikšmina ir darbų maratone visada randa laiko pokalbiams su kraštiečiais.

– Esate aktorė, režisierė, teatro meno vadovė, pati rašote pjeses, kuriate muziką spektakliams. Kuri veikla mieliausia?

– Dabar esu visa galva panirusi į režisūrą. Dirbu įvairiuose Lietuvos ir Lenkijos teatruose. Per karantiną taip susistūmė darbai, kad po jo pažiro viena premjera po kitos. Per sezoną, kuris trunka nuo rudens iki vėlyvo pavasario, pastatau 4–5 naujus spektaklius. O tai tikrai daug. Pastaraisiais metais dirbau Vilniaus lėlės, Vilniaus senajame, Kauno nacionaliniame, Valstybiniame Kauno lėlių, Panevėžio „Meno“ teatruose ir, žinoma, savame, mūsų su vyru įkurtame „Labaiteatre“.

Aktorystės mano gyvenime yra tiek: kada galiu ir kada labai noriu. Kadangi viskam laiko neužtenka, aktorystę pasilieku pasimėgavimui. Po didelių režisūrinių darbų visada mėgstu truputį pavaidinti – nusiimti atsakomybę ir pasidžiaugti aktorės profesija.



– Baigusi vidurinę mokyklą studijavote lietuvių filologiją, vėliau – aktorystę ir buvote sėkminga „Keistuolių teatro“ aktorė. Kaip jūsų gyvenime apskritai atsirado režisūra?

– Lietuvių kalba bei literatūra yra viena iš mano džiaugsmų ir meilių. Labai džiaugiuosi įgijusi šią profesiją ir sukauptą žinių kraitį, kuris tikrai padeda dabartiniame režisierės darbe. Aš pati sau rašau pjeses, inscenizacijas. Tačiau pasimokiusi filologijos pajutau, kad vien jos man per mažai. „Keistuolių teatras“ prie Vilniaus universiteto rinko specialų kursą ir aš patekau pas pedagogus Nijolę Gelžinytę ir Aidą Giniotį. Jie studentus skatino daug ką daryti patiems. Mat šiame pasaulyje būti vien aktoriumi ir laukti, kada tave kažkas pakvies vaidinti, yra per didelė prabanga. A. Giniotis mane labai skatino režisuoti – įžvelgė, kad aš tai galiu daryti. Iš pradžių režisuodavau „Keistuolių teatro“ spektaklius, bet neskelbdavau, kad esu jų režisierė. Taip po truputį „atslinkau“ prie režisūros, nes man šis darbas buvo be galo įdomus. Baigiau teatro režisūros magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O aktorystė man padeda ir režisūroje, nes taip teatre pažįstu abi barikadų puses.



– Iš kur semiatės idėjų spektakliams?

– Ko gero, labiausiai iš paties gyvenimo. Esu sukūrusi daug spektaklių vaikams ir jaunimui, nors pati tuomet dar neturėjau vaikų. Betgi mes visi esame vaikai, tik užsidėję suaugėlių drabužius, įsprausti į tam tikrus rėmus ir kartais labai bijome to vaiko savyje. Dažnai siužetus spektakliams padiktuoja pamatyta ar išgirsta situacija. Mane žeidžia netolerantiškumas, kai atstumiame kitokius žmones.

Kiekvienas mano spektaklis – tarsi atskiras gyvenimo etapas, savaip brangus, kiekvienas – tarsi savotiška mokykla. Kai statau spektaklį, nemėgstu kartotis. Man patinka dirbti, kai yra daug nežinomųjų. Jų sprendimas, ieškojimas yra tobulėjimas, ir tai yra įdomu. Nepatiktų, jei darbas virstų amatu.

– Jūsų režisuotas spektaklis „Dievų miškas“ šiemet įvertintas gausybe apdovanojimų. Kaip sumanėte šią kraupią istorijos pamoką atskleisti per lėles?

– Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip reikėtų pastatyti „Dievų mišką“ be lėlių! Vien todėl, kad tai yra labai stipri literatūrinė medžiaga, kurią nepaprastai sunku perkelti į vaizdinę erdvę. Pagal šį B. Sruogos romaną filmą statęs režisierius Algimantas Puipa prisipažino, kad jam taip ir nepavyko suvaldyti medžiagos. Nors memuarinis romanas labai stiprus, daugiau nė vienas režisierius nieko pagal jį nestatė. Neįsivaizduoju tokio spektaklio dramos teatro scenoje. O į lėlę gali sudėti labai daug – atskleisti metaforas, sukurti kaukes, kurios labai tinka B. Sruogos groteskui – humorui, kuris taip užspaudžia gerklę, kad net verkti būtų per sunku.



Lėlių teatras man, kaip režisierei, šioje situacijoje atrišo rankas. Tai buvo įdomus ir nelengvas darbas, tačiau aš nesu linkusi pasakoti, su kokiais sunkumais teko susidurti, – tai tiesiog yra mūsų darbas. Ir žiūrovui nebūtina žinoti, kiek kraujo ir prakaito mes išliejame, kol pasiekiame rezultatą. Man šiame procese buvo sunkiausia tai, kad per karantiną prisikaupus įsipareigojimų teatrams kartu su „Dievų mišku“ teko statyti ir kitą spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Gerai, kad abu teatrai įsikūrę Laisvės alėjoje, tad taip ir laksčiau keliskart per dieną iš vienų repeticijų į kitas. Turėjome su vyru, kuris rašo muziką spektakliams, net išsinuomoti butą Kaune, nes kasdien važinėti namo į Vilnių nebelikdavo laiko.

– Ar „Auksinis scenos kryžius“ – kiekvieno teatralo siekiamybė?

– Man visi apdovanojimai malonūs. Negaliu kalbėti už kitus, bet man tai nėra siekiamybė. Niekada spektaklių nekūriau dėl apdovanojimų – tik dėl publikos ir dėl savęs. Tokiu būdu aš kalbuosi su pasauliu. Džiugu dėl kolektyvo, kurį ilgai kankinau statydama „Dievų mišką“. Juokauju, kad jiems buvo tarsi savotiška satisfakcija, nes spektaklis buvo pastebėtas ir įvertintas ne tik „Auksiniu scenos kryžiumi“. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje buvome apdovanoti už geriausią scenografiją, spektaklis gavo jaunimo komisijos simpatijų prizą, aš – geriausio režisieriaus. Profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi“ spektaklis buvo pripažintas geriausiu. Džiaugiuosi dėl savo aktorių, kuriems šį spektaklį dar teks auginti ir tobulinti.

– Ar palaikote ryšį su gimtuoju Vilkaviškiu?

– Man patinka čia atvažiuoti, susitikti su draugais, vietiniais žmonėmis. Atvažiuoju į gastroles, smagu, kad manęs kraštiečiai nepamiršta, – pakviečia vesti renginių. Džiaugiuosi gražėjančiu Vilkaviškiu, ypač renovuotu kultūros centru, kuriame ir mums, teatralams, atsivers didesnės galimybės. Laukiu, kada bus baigta bibliotekos renovacija. Labai norėčiau, kad būtų įrengta bent nedidelė salytė, kokias turi kitos bibliotekos. Galėtume ten atvežti savo kultūrinius projektus. Tokie renginiai kamerinėje aplinkoje labai smagūs, gera susitikti su žmonėmis.

Artėja Naujieji Metai. Šiemet mūsų šventės ramesnės nei anksčiau, kai turėdavome gausybę renginių su „Labaiteatru“ ir niekada nebūdavome namuose. Kadangi auginame mažą vaiką, Naujuosius Metus sutiksime ramiai, namuose, su artimais žmonėmis.

Švenčių proga noriu buvusiems klasiokams, draugams ir visiems vilkaviškiečiams perduoti daug linkėjimų. Tikrai prisimenu savo miestą ir sutiktus mielus žmones. Visada smagu su jais pasimatyti. Visiems noriu palinkėti jaukaus artimų žmonių rato, vidinio susigaudymo savyje ir tiesiog gerų metų.



...



Publikuota: 2022-12-30 08:19:06

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei
* Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai