|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-12-29 16:41
|
|
|
Iš šiltos Afrikos sugrįžęs į lietuvišką žiemą Dalius Anisimavičius su ką tik 20 tūkst. kilometrų atstumą įveikusiu automobiliu užsuko ir į „Santakos“ redakciją.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Vokiškėlių kaime (Šeimenos sen.) gyvenantis Dalius Anisimavičius neseniai ryžosi vienai didžiausių gyvenimo avantiūrų – dalyvavo Dakaro ralio alternatyva vadinamose varžybose. Dešimties valstybių teritorijas pervažiavęs vyriškis kardinaliai pakeitė iki tol turėtą nuomonę apie Afrikos žemyną.
Ruošėsi daugiau nei metus
D. Anisimavičius namuose nebuvo beveik šešias savaites. Per tą laiką jis su Škotijoje gyvenančiu bičiuliu Vytautu 1994 m. gamybos „Toyota 4runner“ automobiliu sukorė beveik 20 tūkst. kilometrų ir įveikė nelengvą automobilių maratoną „Budapeštas – Bamakas“. Tai – Dakaro alternatyva vadinamas ralis, kurį kadaise sugalvojo vienas Vengrijos radijo laidų vedėjas. Taip jis siekė sukurti pigesnes bei mažiau apribojimų turinčias varžybas tiems entuziastams, kurie nori pajusti tikrąją Dakaro ralio atmosferą. Tradiciškai šis ralis prasideda Vengrijos sostinėje Budapešte ir baigiasi Malio mieste Bamake. Tiesa, dėl saugumo sumetimų pastaruoju metu finišas fiksuojamas kitoje Afrikos valstybėje – Siera Leonėje.
Varžybų trasa driekiasi per dešimties valstybių teritorijas. Dalyvius vilioja siekis įveikti Sacharos dykumą, pajusti Afrikos bekelių dulkes ir išbandyti savo jėgas pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.
Dalyvauti šiose varžybose D. Anisimavičiui pasiūlė bičiulis Vytautas, kuris ieškojo automobilius puikiai išmanančio porininko. Būtent Dalius ir rūpinosi visais techniniais dalykais, ieškojo varžyboms tinkamo automobilio, rengė jį Afrikos bekelėms. Mašiną Vokiškėlių kaimo gyventojas ruošė taip, kad joje tilptų ir nedidelė virtuvėlė, ir miegamosios lovos tam atvejui, jei kelionėje nepavyktų nakčiai susirasti viešbučio. Automobilis buvo papuoštas simboliniu lipduku, ant kurio puikavosi užrašas „Team August 03“ (liet. „Rugpjūčio 3 d. komanda“). Toks užrašas pasirinktas neatsitiktinai – abu varžybų dalyviai yra gimę būtent šią dieną.
Vytautui teko organizaciniai reikalai. Pasiruošimas truko daugiau nei metus. Startinį dalyvių mokestį bičiuliai sumokėjo likus maždaug pusantrų metų iki varžybų pradžios.
Įspūdingos išlydėtuvės
Į Dakaro alternatyva vadinamą ralį Dalius ir Vytautas iš Vokiškėlių kaimo išvyko vieną ankstyvą spalio rytą. Didžiulei jų nuostabai išlydėti keliauninkų susirinko kelios dešimtys draugų bei giminaičių. Juos sukvietė Daliaus žmona Aurelija. Ji į kelionę įdėjo ir nemažai lauktuvių, skirtų Afrikos vaikams. Dovanėles parūpino Vilkaviškio pradinės mokyklos ugdytiniai. Įvairių daiktų sunešė ir išlydėti keliauninkų atvykę bičiuliai.
Iš mūsų rajono Dalius su Vytautu keliavo tiesiai į Budapeštą, kuriame buvo duotas varžybų startas. Kadangi atvyko šiek tiek anksčiau, bičiuliai dar spėjo apžiūrėti Vengrijos sostinę. Čia jų išlydėti atskrido D. Anisimavičiaus dukros Sigutė ir Agnė su antrosiomis pusėmis.
Po starto vairuotojai turėjo tris dienas nusigauti iki Maroko, kuriame, kaip jie patys teigė, ir prasidėjo tikrasis ralis. Europoje jiems teko važiuoti ne tik Vengrijos, bet ir Slovėnijos, Italijos, Prancūzijos bei Ispanijos keliais.
Afrikoje visiems dalyviams teko kirsti dar penkių valstybių teritorijas. Visos jos keliautojams pasirodė gana skirtingos ir savotiškai įdomios.
Beveik nesiskiria
Dalyvaudami Afrikoje vykusiose varžybose lietuviai važiavo automobilių keturiais varomaisiais ratais klasėje. Jie neturėjo tikslo aplenkti savo varžovų, nes galutinės vietos šioje klasėje nebuvo fiksuojamos. Pagrindinis siekis – tiesiog pasiekti finišą numatytu laiku bei pasimėgauti žemyno gamtos vaizdais, bekelėmis, pabendrauti su vietiniais gyventojais.
Kasdien varžybų dalyviai turėdavo įveikti iki 600 km besitęsiantį maršrutą. Nors tai ir neskamba labai įspūdingai, tačiau žinant Afrikos kelių būklę, nuvažiuoti tokį atstumą prireikdavo kone visos dienos. Laimei, Dalius su Vytautu kelyje išvengė rimtesnių gedimų ar kitų incidentų.
Bene labiausiai civilizuota Afrikos valstybė keliautojams pasirodė Marokas. Pasak D. Anisimavičiaus, ji mažai skiriasi nuo Europos šalių: geri keliai, kuriais važinėja pakankamai neblogos transporto priemonės, gražūs gamtos vaizdai, išsivystę miestai. Palikę Maroką ralio dalyviai įvažiavo į Vakarų Sacharą. Nors tai teoriškai ir atskira valstybė, tačiau akivaizdu, kad ji visiškai priklausoma nuo Maroko: nėra jokios šias dvi šalis skiriančios sienos, o ir pačioje Vakarų Sacharoje daug kur plevėsuoja Maroko vėliavos.
Stebino chaosas
Iš Vakarų Sacharos ralio dalyviai turėjo važiuoti per Mauritaniją. Ši šalis bent jau lietuviams paliko itin slogų įspūdį. Didelis skurdas, nesibaigiančios dykumos ir savanos, nepaaiškinamas chaosas bičiulius lydėjo per visą viešnagę šioje valstybėje.
„Net į sostinę Nuakšotą niekam nepatarčiau važiuoti. Ten daug žvyrkelių, o beveik visi gatvėmis važiuojantys automobiliai – apdaužyti. Eismas chaotiškas, nėra jokių kelio ženklų. Net jei sankryžoje ir stovi koks šviesoforas, jis – tik rekomendacinio pobūdžio. Beveik niekas nereaguoja į raudoną signalą. Mauritanijos sostinėje pastebėjome itin daug ožkų. Ten nėra žalumos, kurią jos galėtų rupšnoti, tad ėda šiukšles. Pats ne kartą mačiau, kaip ožkos kramto popieriaus lapus. Apskritai, šiukšlių tiek Mauritanijoje, tiek visoje Afrikoje pilnos pakelės. Žmonės šiukšlina visur, kur tik gali“, – stebėjosi D. Anisimavičius.
Nuoširdūs žmonės
Kiek geresnį įspūdį lietuviams paliko Senegalas. Vos kirtusius šios šalies sieną ralio dalyvius pasitiko spalvingai apsirengę pinigų prašantys vietiniai šokėjai. Apskritai, Senegalas Daliui su Vytautu sudarė labai spalvingos valstybės įvaizdį. Ryškiaspalviais rūbais ypač mėgsta dabintis senegalietės.
„Tiek Senegale, tiek kitose Afrikos valstybėse nuolat teko susidurti su pinigų prašinėtojais. Jiems baltaodis žmogus turbūt asocijuojasi su pinigų maišu. O neturėti grynų pinigų tame žemyne – blogas pasirinkimas. Bankinėmis kortelėmis atsiskaityti beveik niekur neįmanoma. Be to, niekas niekur už pirkinius neduoda kasos čekių. Net degalinėse prie kolonėlės stovintis asmuo pinigus už įpiltus degalus pasiima sau į kišenę. Beje, degalai Afrikoje ne ką pigesni nei Lietuvoje – vos 20–30 centų“, – pasakojo pašnekovas.
Didžiausią įspūdį Afrikoje jam paliko Gvinėja. Ir visai ne dėl gražių vaizdų ar išsivysčiusios civilizacijos. Priešingai, ši valstybė – itin skurdi, tačiau joje gyvenantys žmonės lietuviams pasirodė labai malonūs ir nuoširdūs.
„Nors jų gyvenimas yra vargingas, tačiau, panašu, kad tenykščiai žmonės dėl to nė kiek nesuka galvos. Kitokios kasdienybės jie neįsivaizduoja. Tiek Gvinėjoje, tiek visoje Afrikoje stebino žmonių gausybė. Atrodo, kad aplink nematyti namų, kaimų ar gatvių, tačiau pakelės pilnos žmonių, kurie mojuoja pravažiuojantiems automobiliams, šypsosi. Gvinėjoje sustojome prie vieno būrio vaikų ir pavaišinome juos ledinukais. Jiems tai suteikė neįtikėtinai daug džiaugsmo. Gavę dovanėlių vaikai, mūsų pamokyti, ėmė skanduoti Lietuvos vardą. Buvo smagu“, – šypsojosi D. Anisimavičius.
Incidentas finiše
Paskutine aplankyta Afrikos valstybe tapo Siera Leonė. Būtent jos sostinėje Fritaune ir įvyko ralio finišas. Pati šalis dalyviams nepaliko didelio įspūdžio. Kaip ir paskutiniai varžybų akordai. Finišavę dalyviai įprastai turi pravažiuoti pro pripučiamą arką, tačiau šįkart jos nebuvo. Tik vėliau paaiškėjo, kad taip atsitiko dėl netikėtos vieno iš organizatorių mirties.
Atsiėmę įveiktas varžybas liudijančius sertifikatus lietuvaičiai neskubėjo namo. Dalius pasiryžo įveikti tikrąjį Dakaro ralio maršrutą, kuris kadaise prasidėjo Prancūzijos sostinėje Paryžiuje ir tęsėsi iki Senegalo sostinės Dakaro.
„Nusprendėme dar pakeliauti savo malonumui. Aišku, važiavome ne tais pačiais keliais, kuriais driekdavosi lenktynininkų trasa. Norėjome pamatyti daugiau Afrikos. Pasiekę Maroką su Vytautu išsiskyrėme. Jis turėjo grįžti atgal į Škotiją. Iki Paryžiaus važiavau vienas. Ten mane sutiko dukra Sigutė, su kuria kartu grįžome į Lietuvą. Čia vėl mūsų laukė šiltas draugų ir bičiulių sutikimas“, – pasakojo D. Anisimavičius.
Nors dalyvavimas Dakaro alternatyva vadinamame ralyje atsiėjo gana nepigiai, tačiau patirti įspūdžiai viską atpirko. Pats Vokiškėlių kaimo gyventojas teigė, jog mielai viską pakartotų dar sykį. Galbūt netgi su savo dukromis, kurios taip pat yra didžiulės tokių avantiūrų entuziastės. Su ta mintimi Dalius pasiliko ir automobilį. Įprastai dauguma dalyvių savo transporto priemones parduoda vos kirtę finišo liniją, o į gimtines grįžta lėktuvais. Pasak pašnekovo, jo „Toyota“ tikrai atlaikytų dar ne vieną panašią kelionę.
„Prieš išvyką Afriką įsivaizdavau kaip žemyną, kuriame daug dykumų, smėlio, mažai žalumos. Tačiau iš tikrųjų tai labai įvairus ir skirtingas kraštas su akmenuotomis dykumomis, džiunglėmis, kalnais, gyvūnų įvairove. Jis labai skiriasi nuo to, kokį galima pamatyti filmuose ar atvirukuose. Apskritai, visiems norintiems pamatyti tikrąjį Afrikos grožį patarčiau ilgai nedelsti. Jau dabar ten užsieniečiai investuoja milžiniškus pinigus, tad realu, jog po kelių dešimtmečių dabartinį natūralumą pakeis daugiaaukščiai“, – neabejojo D. Anisimavičius.
Vokiškėlių kaime (Šeimenos sen.) gyvenantis Dalius Anisimavičius neseniai ryžosi vienai didžiausių gyvenimo avantiūrų – dalyvavo Dakaro ralio alternatyva vadinamose varžybose. Dešimties valstybių teritorijas pervažiavęs vyriškis kardinaliai pakeitė iki tol turėtą nuomonę apie Afrikos žemyną. |
D. Anisimavičius namuose nebuvo beveik šešias savaites. Per tą laiką jis su Škotijoje gyvenančiu bičiuliu Vytautu 1994 m. gamybos „Toyota 4runner“ automobiliu sukorė beveik 20 tūkst. kilometrų ir įveikė nelengvą automobilių maratoną „Budapeštas – Bamakas“. Tai – Dakaro alternatyva vadinamas ralis, kurį kadaise sugalvojo vienas Vengrijos radijo laidų vedėjas. Taip jis siekė sukurti pigesnes bei mažiau apribojimų turinčias varžybas tiems entuziastams, kurie nori pajusti tikrąją Dakaro ralio atmosferą. Tradiciškai šis ralis prasideda Vengrijos sostinėje Budapešte ir baigiasi Malio mieste Bamake. Tiesa, dėl saugumo sumetimų pastaruoju metu finišas fiksuojamas kitoje Afrikos valstybėje – Siera Leonėje.
Varžybų trasa driekiasi per dešimties valstybių teritorijas. Dalyvius vilioja siekis įveikti Sacharos dykumą, pajusti Afrikos bekelių dulkes ir išbandyti savo jėgas pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.
Dalyvauti šiose varžybose D. Anisimavičiui pasiūlė bičiulis Vytautas, kuris ieškojo automobilius puikiai išmanančio porininko. Būtent Dalius ir rūpinosi visais techniniais dalykais, ieškojo varžyboms tinkamo automobilio, rengė jį Afrikos bekelėms. Mašiną Vokiškėlių kaimo gyventojas ruošė taip, kad joje tilptų ir nedidelė virtuvėlė, ir miegamosios lovos tam atvejui, jei kelionėje nepavyktų nakčiai susirasti viešbučio. Automobilis buvo papuoštas simboliniu lipduku, ant kurio puikavosi užrašas „Team August 03“ (liet. „Rugpjūčio 3 d. komanda“). Toks užrašas pasirinktas neatsitiktinai – abu varžybų dalyviai yra gimę būtent šią dieną.
Vytautui teko organizaciniai reikalai. Pasiruošimas truko daugiau nei metus. Startinį dalyvių mokestį bičiuliai sumokėjo likus maždaug pusantrų metų iki varžybų pradžios.
Į Dakaro alternatyva vadinamą ralį Dalius ir Vytautas iš Vokiškėlių kaimo išvyko vieną ankstyvą spalio rytą. Didžiulei jų nuostabai išlydėti keliauninkų susirinko kelios dešimtys draugų bei giminaičių. Juos sukvietė Daliaus žmona Aurelija. Ji į kelionę įdėjo ir nemažai lauktuvių, skirtų Afrikos vaikams. Dovanėles parūpino Vilkaviškio pradinės mokyklos ugdytiniai. Įvairių daiktų sunešė ir išlydėti keliauninkų atvykę bičiuliai.
Iš mūsų rajono Dalius su Vytautu keliavo tiesiai į Budapeštą, kuriame buvo duotas varžybų startas. Kadangi atvyko šiek tiek anksčiau, bičiuliai dar spėjo apžiūrėti Vengrijos sostinę. Čia jų išlydėti atskrido D. Anisimavičiaus dukros Sigutė ir Agnė su antrosiomis pusėmis.
Po starto vairuotojai turėjo tris dienas nusigauti iki Maroko, kuriame, kaip jie patys teigė, ir prasidėjo tikrasis ralis. Europoje jiems teko važiuoti ne tik Vengrijos, bet ir Slovėnijos, Italijos, Prancūzijos bei Ispanijos keliais.
Afrikoje visiems dalyviams teko kirsti dar penkių valstybių teritorijas. Visos jos keliautojams pasirodė gana skirtingos ir savotiškai įdomios.
Dalyvaudami Afrikoje vykusiose varžybose lietuviai važiavo automobilių keturiais varomaisiais ratais klasėje. Jie neturėjo tikslo aplenkti savo varžovų, nes galutinės vietos šioje klasėje nebuvo fiksuojamos. Pagrindinis siekis – tiesiog pasiekti finišą numatytu laiku bei pasimėgauti žemyno gamtos vaizdais, bekelėmis, pabendrauti su vietiniais gyventojais.
Kasdien varžybų dalyviai turėdavo įveikti iki 600 km besitęsiantį maršrutą. Nors tai ir neskamba labai įspūdingai, tačiau žinant Afrikos kelių būklę, nuvažiuoti tokį atstumą prireikdavo kone visos dienos. Laimei, Dalius su Vytautu kelyje išvengė rimtesnių gedimų ar kitų incidentų.
Bene labiausiai civilizuota Afrikos valstybė keliautojams pasirodė Marokas. Pasak D. Anisimavičiaus, ji mažai skiriasi nuo Europos šalių: geri keliai, kuriais važinėja pakankamai neblogos transporto priemonės, gražūs gamtos vaizdai, išsivystę miestai. Palikę Maroką ralio dalyviai įvažiavo į Vakarų Sacharą. Nors tai teoriškai ir atskira valstybė, tačiau akivaizdu, kad ji visiškai priklausoma nuo Maroko: nėra jokios šias dvi šalis skiriančios sienos, o ir pačioje Vakarų Sacharoje daug kur plevėsuoja Maroko vėliavos.
Iš Vakarų Sacharos ralio dalyviai turėjo važiuoti per Mauritaniją. Ši šalis bent jau lietuviams paliko itin slogų įspūdį. Didelis skurdas, nesibaigiančios dykumos ir savanos, nepaaiškinamas chaosas bičiulius lydėjo per visą viešnagę šioje valstybėje.
„Net į sostinę Nuakšotą niekam nepatarčiau važiuoti. Ten daug žvyrkelių, o beveik visi gatvėmis važiuojantys automobiliai – apdaužyti. Eismas chaotiškas, nėra jokių kelio ženklų. Net jei sankryžoje ir stovi koks šviesoforas, jis – tik rekomendacinio pobūdžio. Beveik niekas nereaguoja į raudoną signalą. Mauritanijos sostinėje pastebėjome itin daug ožkų. Ten nėra žalumos, kurią jos galėtų rupšnoti, tad ėda šiukšles. Pats ne kartą mačiau, kaip ožkos kramto popieriaus lapus. Apskritai, šiukšlių tiek Mauritanijoje, tiek visoje Afrikoje pilnos pakelės. Žmonės šiukšlina visur, kur tik gali“, – stebėjosi D. Anisimavičius.
Kiek geresnį įspūdį lietuviams paliko Senegalas. Vos kirtusius šios šalies sieną ralio dalyvius pasitiko spalvingai apsirengę pinigų prašantys vietiniai šokėjai. Apskritai, Senegalas Daliui su Vytautu sudarė labai spalvingos valstybės įvaizdį. Ryškiaspalviais rūbais ypač mėgsta dabintis senegalietės.
„Tiek Senegale, tiek kitose Afrikos valstybėse nuolat teko susidurti su pinigų prašinėtojais. Jiems baltaodis žmogus turbūt asocijuojasi su pinigų maišu. O neturėti grynų pinigų tame žemyne – blogas pasirinkimas. Bankinėmis kortelėmis atsiskaityti beveik niekur neįmanoma. Be to, niekas niekur už pirkinius neduoda kasos čekių. Net degalinėse prie kolonėlės stovintis asmuo pinigus už įpiltus degalus pasiima sau į kišenę. Beje, degalai Afrikoje ne ką pigesni nei Lietuvoje – vos 20–30 centų“, – pasakojo pašnekovas.
Didžiausią įspūdį Afrikoje jam paliko Gvinėja. Ir visai ne dėl gražių vaizdų ar išsivysčiusios civilizacijos. Priešingai, ši valstybė – itin skurdi, tačiau joje gyvenantys žmonės lietuviams pasirodė labai malonūs ir nuoširdūs.
„Nors jų gyvenimas yra vargingas, tačiau, panašu, kad tenykščiai žmonės dėl to nė kiek nesuka galvos. Kitokios kasdienybės jie neįsivaizduoja. Tiek Gvinėjoje, tiek visoje Afrikoje stebino žmonių gausybė. Atrodo, kad aplink nematyti namų, kaimų ar gatvių, tačiau pakelės pilnos žmonių, kurie mojuoja pravažiuojantiems automobiliams, šypsosi. Gvinėjoje sustojome prie vieno būrio vaikų ir pavaišinome juos ledinukais. Jiems tai suteikė neįtikėtinai daug džiaugsmo. Gavę dovanėlių vaikai, mūsų pamokyti, ėmė skanduoti Lietuvos vardą. Buvo smagu“, – šypsojosi D. Anisimavičius.
Paskutine aplankyta Afrikos valstybe tapo Siera Leonė. Būtent jos sostinėje Fritaune ir įvyko ralio finišas. Pati šalis dalyviams nepaliko didelio įspūdžio. Kaip ir paskutiniai varžybų akordai. Finišavę dalyviai įprastai turi pravažiuoti pro pripučiamą arką, tačiau šįkart jos nebuvo. Tik vėliau paaiškėjo, kad taip atsitiko dėl netikėtos vieno iš organizatorių mirties.
Atsiėmę įveiktas varžybas liudijančius sertifikatus lietuvaičiai neskubėjo namo. Dalius pasiryžo įveikti tikrąjį Dakaro ralio maršrutą, kuris kadaise prasidėjo Prancūzijos sostinėje Paryžiuje ir tęsėsi iki Senegalo sostinės Dakaro.
„Nusprendėme dar pakeliauti savo malonumui. Aišku, važiavome ne tais pačiais keliais, kuriais driekdavosi lenktynininkų trasa. Norėjome pamatyti daugiau Afrikos. Pasiekę Maroką su Vytautu išsiskyrėme. Jis turėjo grįžti atgal į Škotiją. Iki Paryžiaus važiavau vienas. Ten mane sutiko dukra Sigutė, su kuria kartu grįžome į Lietuvą. Čia vėl mūsų laukė šiltas draugų ir bičiulių sutikimas“, – pasakojo D. Anisimavičius.
Nors dalyvavimas Dakaro alternatyva vadinamame ralyje atsiėjo gana nepigiai, tačiau patirti įspūdžiai viską atpirko. Pats Vokiškėlių kaimo gyventojas teigė, jog mielai viską pakartotų dar sykį. Galbūt netgi su savo dukromis, kurios taip pat yra didžiulės tokių avantiūrų entuziastės. Su ta mintimi Dalius pasiliko ir automobilį. Įprastai dauguma dalyvių savo transporto priemones parduoda vos kirtę finišo liniją, o į gimtines grįžta lėktuvais. Pasak pašnekovo, jo „Toyota“ tikrai atlaikytų dar ne vieną panašią kelionę.
„Prieš išvyką Afriką įsivaizdavau kaip žemyną, kuriame daug dykumų, smėlio, mažai žalumos. Tačiau iš tikrųjų tai labai įvairus ir skirtingas kraštas su akmenuotomis dykumomis, džiunglėmis, kalnais, gyvūnų įvairove. Jis labai skiriasi nuo to, kokį galima pamatyti filmuose ar atvirukuose. Apskritai, visiems norintiems pamatyti tikrąjį Afrikos grožį patarčiau ilgai nedelsti. Jau dabar ten užsieniečiai investuoja milžiniškus pinigus, tad realu, jog po kelių dešimtmečių dabartinį natūralumą pakeis daugiaaukščiai“, – neabejojo D. Anisimavičius.
Galerija: Afrika
Publikuota: 2022-12-29 16:41:47
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|