|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-12-22 15:50
|
|
|
Puodai su gardžiu maistu – neatsiejama žurnalisto Vytaro Radzevičiaus įvaizdžio dalis.
Asmeninio albumo nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Žurnalisto, sporto komentatoriaus, aistringo keliautojo ir puikaus kulinaro Vytaro Radzevičiaus, ko gero, skaitytojams pristatinėti nereikia. LRT projekto „Pasaulio puodai“ sumanytojas, laidų vedėjas ir kūrėjas – puikiai pažįstamas veidas iš televizijos ekranų, o jo veikla plačiai reklamuojama respublikinėje žiniasklaidoje. Tačiau mažai kas težino, kad šį žmogų su mūsų rajonu sieja ypatingas ryšys.
Ant Kūčių stalo – šabalbonų salotos
Rytoj žurnalistų Vytaro ir Laisvės Radzevičių šeima sės prie Kūčių stalo su vaikais ir anūkais. Pirmiausia visi kartu draugiškai paruoš vaišes. Vytarui, kaip visuomet, bus patikėta kepti žuvį ir gaminti tradicines šabalbonų salotas iš virtų pupelių, raugintų grybų, kepintų morkų ir svogūnų, paskanintų kardamonu. Mažieji lauks dovanėlių, o suaugusieji mėgausis vakaro ramybe.
– Kalėdinės giesmės „Tyli naktis“ žodžiai labai nusako Kūčių vakaro esmę. Smagu pabėgti nuo sostinės šurmulio, švęsti kaime, tyloje ir ramybėje, permąstyti didžiausius metų įvykius, dar kartą susidėlioti gyvenimo vertybes, įkvėpti gerumo ir kalėdinės dvasios. Tai pati gražiausia metų šventė, – pripažino V. Radzevičius.
Nors pats Vytaras gimė, augo ir dabar gyvena sostinėje, visada jautė ilgesį kaimui. Tam, kuris liko vaikystės, kai vasaras leisdavo pas senelius Pilviškiuose, prisiminimuose. Atsimena, kai seneliai gyveno vienkiemyje, Jurgelių kaime, nuostabioje sodyboje su senu sodu, daržine, kieme išdidžiai vaikštančiu povu, pulku vištų vedinu gaidžiu, kūdra, pilna karosų, tvartelyje mūkiančiais ir kriuksinčiais gyvuliais.
Įgyti įgūdžiai praverčia sodyboje
Į vaikystės prisiminimus neretai nugrimztantis garsus žurnalistas sako dar dabar burnoje jaučiantis senelių sodyboje augusio klevo sulos saldumą, močiutės keptų čirvinių ar bulvinių blynų, kugelio skonį. Jam lig šiolei visai nenuostabu, kad bulvių patiekalus suvalkiečiai valgo su obuolių koše ar uogiene. Besistebintiems draugams Vytaras patikina, kad tai – labai skanu, nes atėję iš vaikystės.
– Prisimenu, kaip močiutė mane, miesto vaiką, lepindavo. Užsimanau čirvinių blynų, iškart kuria mašiną, ant rinkės kabina besivartančią keptuvę, ištepa ją lašiniais ir jau čirškina, – pasakojo Vytaras.
V. Radzevičius sakė puikiai prisimenantis, kaip su močiute Domicele eidavo į ganyklą melžti karvės, po to tempdavo pilną kibirą namo, grįžęs griebdavo puodelį ir godžiai gerdavo dar šiltą pieną, po to eidavo į tvartą ir tikrindavo vištų gūžtas, o surinkęs kiaušinius juos suskaičiuodavo.
Šie išlikę šviesios vaikystės prisiminimai kone pusę pasaulio išmaišiusiam žurnalistui atgimsta tada, kai nuvyksta į savo sodybą Dzūkijoje. Per pandemiją, kai karantinas uždarė visas keliones, daug laiko sodyboje praleidusiam laidų vedėjui labai pravertė kažkada Suvalkijos kaime įgyti įgūdžiai. Vytaras pats sėjo lysves, augino daržoves, o susikalęs vištidę užsiveisė naminių paukščių.
Pilviškiuose žaisdavo skiniuku
Kai dėl melioracijos seneliams teko apleisti vienkiemį Jurgeliuose ir persikraustyti į Pilviškius, vasaroti atvykdavusiam miesto vaikui atsivėrė kitas gyvenimo etapas. Mat Sodų gatvėje, kurioje namą įsigijo seneliai, buvo daug Vytaro bendraamžių.
– Iš jų sužinojau, kad žaisti skiniuku reiškia slėpynes, o gerti citro – tai paprasčiausią limonadą, – iš pirmą kartą gyvenime išgirstų žodžių juokėsi Vytaras.
Pilviškiuose paauglys priėmė Pirmąją Komuniją, čia jam buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas, mat sovietiniais laikais tuo dažniausiai pasirūpindavo krikščioniškąsias vertybes net ir tokiomis aplinkybėmis puoselėję seneliai.
– Mamos tėvai buvo giliai tikintys. Senelis kas sekmadienį pasipuošdavo ir eidavo tilteliu per Pilvės upelį į tuomet dar medinę Pilviškių bažnyčią. Kas vakarą klausydavosi Vatikano radijo, per kurio lietuviškas laidas buvo skaitomos žinios iš pogrindinės spaudos – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“. Tai buvo šventas reikalas. Senelis iš anksto įsijungdavo radiją, nusistatydavo reikiamas bangas, o išklausęs žinias eidavo miegoti, – prisiminimais iš Pilviškių dalinosi V. Radzevičius.
Kelionė traktoriumi
Nors pats mūsiška tarme kalbėti prisipažino nemokantis, puikiai prisimena, ką suvalkiečiai vadina zelikiu, mašina, grabe, robaksais, tad vertėjų kalbant su mūsų kraštiečiais Vytarui nereikia.
– Labai mėgstu tarmes. Mano tėtis – iš Kupiškio, mama – iš Pilviškių, tad visada su pasitenkinimu klausausi tarmiškai kalbančių žmonių. O suvalkiečių kalbą išvis dievinu, nes ji labai graži, – romantiškai mūsų kraštą prisiminė V. Radzevičius.
Pilviškiuose gyvenę Vytaro seneliai Domicelė ir Jonas Žemaičiai jau seniai mirę, giminių šiame krašte nebelikę, tačiau žurnalistas prisipažino jaučiąs ypatingą trauką Suvalkijai. Prieš kelerius metus su kolega Martynu Starkumi dalyvavo televizijos projekte „Didžiosios traktorių lenktynės“. Per tris dienas lenktyniaudami skirtingais traktoriais ir maršrutais keliautojai pervažiavo Lietuvą ir patyrė daug nuotykių.
– Taip nutiko, kad mano kelias vedė per Pilviškius. Sustojau su traktoriumi vidury miestelio, nusipirkau sausainių, grybukų, kavos, pakalbėjau su žmonėmis. Važiavau, dairiausi į tvarkingus Suvalkijos laukus. Atrodė, lyg nieko tokio neįvyko, bet jaučiau jaudulį. Suvalkija man – ypatingas kraštas. Tos lygumos, žydinčios vyšnios išsiskiria iš kitų Lietuvos regionų, ir man visada labai smagu čia užsukti, – prisipažino V. Radzevičius.
Prieš keletą metų Vytaras su draugu, iš Šakių rajono kilusiu krepšinio treneriu Dainiumi Adomaičiu, buvo susiorganizavę ekskursiją po Suvalkiją. Ji buvo įdomi ir prasminga. Tiesa, iš vaikystės prisiminimų atgyjanti Sodų gatvė Pilviškiuose dabar Vytarui pasirodė kiek sumažėjusi.
– O gal tiesiog aš pats padidėjau, – šmaikštavo žurnalistas ir patikino artimiausiu laiku planuojantis į Pilviškius atvažiuoti drauge su mama, kuri gimtinės labai ilgisi.
Išmokė televizija
Ką tik iš kelionės po Naująją Zelandiją, kur su kolega M. Starkumi ruošė reportažus „Pasaulio puodams“, grįžęs Vytaras pasinėrė į gastroles po Lietuvą su šou „Kelioninio humoro vakaras“. Kasdien nuotaikingi keliautojai pasirodo vis kitame mieste, jų gastrolės tęsis iki vasario. Tiesa, į Vilkaviškį šįkart draugai neužsuks, tačiau sausio 21 d. lankysis kaimyninėje Marijampolėje, kur gali nuvykti ir žiūrovų iš mūsų rajono.
– Dabar gyvenu tokiu ritmu, kad kartais ryte pabudęs nesusigaudau, kuriame pasaulio krašte esu, – atviravo V. Radzevičius.
Paklaustas, kuri iš daugybės jo veiklų yra mieliausia, kurią laiko darbu, o kurią – pomėgiu, Vytaras sako gyvenime darantis tik tai, kas jam įdomu ir patinka, tad niekada nesijaučia sunkiai dirbantis. Kai pabosta viena veikla, stačia galva neria į naują, kuri tuo metu atrodo dar įdomesnė nei ankstesnioji.
Žurnalistas pripažįsta, kad turint tiek veiklų sunku sutilpti į 24 paros valandas, tad ir laiko visada trūksta. Preciziškai suplanuoti laiką jį išmokė darbas televizijoje, kurioje disciplina labai svarbi.
Nors veiklos veja viena kitą, Vytaras dar negali pasakyti, ką veiks kitais metais. Bet žino, kad tai bus tikrai įdomu, nes gyvenime vadovaujasi brazilų rašytojo Paulo Coelho posakiu: „Jei manote, kad nuotykiai yra pavojinga, pabandykite rutiną. Tai mirtina.“
Žurnalisto, sporto komentatoriaus, aistringo keliautojo ir puikaus kulinaro Vytaro Radzevičiaus, ko gero, skaitytojams pristatinėti nereikia. LRT projekto „Pasaulio puodai“ sumanytojas, laidų vedėjas ir kūrėjas – puikiai pažįstamas veidas iš televizijos ekranų, o jo veikla plačiai reklamuojama respublikinėje žiniasklaidoje. Tačiau mažai kas težino, kad šį žmogų su mūsų rajonu sieja ypatingas ryšys. |
Rytoj žurnalistų Vytaro ir Laisvės Radzevičių šeima sės prie Kūčių stalo su vaikais ir anūkais. Pirmiausia visi kartu draugiškai paruoš vaišes. Vytarui, kaip visuomet, bus patikėta kepti žuvį ir gaminti tradicines šabalbonų salotas iš virtų pupelių, raugintų grybų, kepintų morkų ir svogūnų, paskanintų kardamonu. Mažieji lauks dovanėlių, o suaugusieji mėgausis vakaro ramybe.
– Kalėdinės giesmės „Tyli naktis“ žodžiai labai nusako Kūčių vakaro esmę. Smagu pabėgti nuo sostinės šurmulio, švęsti kaime, tyloje ir ramybėje, permąstyti didžiausius metų įvykius, dar kartą susidėlioti gyvenimo vertybes, įkvėpti gerumo ir kalėdinės dvasios. Tai pati gražiausia metų šventė, – pripažino V. Radzevičius.
Nors pats Vytaras gimė, augo ir dabar gyvena sostinėje, visada jautė ilgesį kaimui. Tam, kuris liko vaikystės, kai vasaras leisdavo pas senelius Pilviškiuose, prisiminimuose. Atsimena, kai seneliai gyveno vienkiemyje, Jurgelių kaime, nuostabioje sodyboje su senu sodu, daržine, kieme išdidžiai vaikštančiu povu, pulku vištų vedinu gaidžiu, kūdra, pilna karosų, tvartelyje mūkiančiais ir kriuksinčiais gyvuliais.
Į vaikystės prisiminimus neretai nugrimztantis garsus žurnalistas sako dar dabar burnoje jaučiantis senelių sodyboje augusio klevo sulos saldumą, močiutės keptų čirvinių ar bulvinių blynų, kugelio skonį. Jam lig šiolei visai nenuostabu, kad bulvių patiekalus suvalkiečiai valgo su obuolių koše ar uogiene. Besistebintiems draugams Vytaras patikina, kad tai – labai skanu, nes atėję iš vaikystės.
– Prisimenu, kaip močiutė mane, miesto vaiką, lepindavo. Užsimanau čirvinių blynų, iškart kuria mašiną, ant rinkės kabina besivartančią keptuvę, ištepa ją lašiniais ir jau čirškina, – pasakojo Vytaras.
V. Radzevičius sakė puikiai prisimenantis, kaip su močiute Domicele eidavo į ganyklą melžti karvės, po to tempdavo pilną kibirą namo, grįžęs griebdavo puodelį ir godžiai gerdavo dar šiltą pieną, po to eidavo į tvartą ir tikrindavo vištų gūžtas, o surinkęs kiaušinius juos suskaičiuodavo.
Šie išlikę šviesios vaikystės prisiminimai kone pusę pasaulio išmaišiusiam žurnalistui atgimsta tada, kai nuvyksta į savo sodybą Dzūkijoje. Per pandemiją, kai karantinas uždarė visas keliones, daug laiko sodyboje praleidusiam laidų vedėjui labai pravertė kažkada Suvalkijos kaime įgyti įgūdžiai. Vytaras pats sėjo lysves, augino daržoves, o susikalęs vištidę užsiveisė naminių paukščių.
Kai dėl melioracijos seneliams teko apleisti vienkiemį Jurgeliuose ir persikraustyti į Pilviškius, vasaroti atvykdavusiam miesto vaikui atsivėrė kitas gyvenimo etapas. Mat Sodų gatvėje, kurioje namą įsigijo seneliai, buvo daug Vytaro bendraamžių.
– Iš jų sužinojau, kad žaisti skiniuku reiškia slėpynes, o gerti citro – tai paprasčiausią limonadą, – iš pirmą kartą gyvenime išgirstų žodžių juokėsi Vytaras.
Pilviškiuose paauglys priėmė Pirmąją Komuniją, čia jam buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas, mat sovietiniais laikais tuo dažniausiai pasirūpindavo krikščioniškąsias vertybes net ir tokiomis aplinkybėmis puoselėję seneliai.
– Mamos tėvai buvo giliai tikintys. Senelis kas sekmadienį pasipuošdavo ir eidavo tilteliu per Pilvės upelį į tuomet dar medinę Pilviškių bažnyčią. Kas vakarą klausydavosi Vatikano radijo, per kurio lietuviškas laidas buvo skaitomos žinios iš pogrindinės spaudos – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“. Tai buvo šventas reikalas. Senelis iš anksto įsijungdavo radiją, nusistatydavo reikiamas bangas, o išklausęs žinias eidavo miegoti, – prisiminimais iš Pilviškių dalinosi V. Radzevičius.
Nors pats mūsiška tarme kalbėti prisipažino nemokantis, puikiai prisimena, ką suvalkiečiai vadina zelikiu, mašina, grabe, robaksais, tad vertėjų kalbant su mūsų kraštiečiais Vytarui nereikia.
– Labai mėgstu tarmes. Mano tėtis – iš Kupiškio, mama – iš Pilviškių, tad visada su pasitenkinimu klausausi tarmiškai kalbančių žmonių. O suvalkiečių kalbą išvis dievinu, nes ji labai graži, – romantiškai mūsų kraštą prisiminė V. Radzevičius.
Pilviškiuose gyvenę Vytaro seneliai Domicelė ir Jonas Žemaičiai jau seniai mirę, giminių šiame krašte nebelikę, tačiau žurnalistas prisipažino jaučiąs ypatingą trauką Suvalkijai. Prieš kelerius metus su kolega Martynu Starkumi dalyvavo televizijos projekte „Didžiosios traktorių lenktynės“. Per tris dienas lenktyniaudami skirtingais traktoriais ir maršrutais keliautojai pervažiavo Lietuvą ir patyrė daug nuotykių.
– Taip nutiko, kad mano kelias vedė per Pilviškius. Sustojau su traktoriumi vidury miestelio, nusipirkau sausainių, grybukų, kavos, pakalbėjau su žmonėmis. Važiavau, dairiausi į tvarkingus Suvalkijos laukus. Atrodė, lyg nieko tokio neįvyko, bet jaučiau jaudulį. Suvalkija man – ypatingas kraštas. Tos lygumos, žydinčios vyšnios išsiskiria iš kitų Lietuvos regionų, ir man visada labai smagu čia užsukti, – prisipažino V. Radzevičius.
Prieš keletą metų Vytaras su draugu, iš Šakių rajono kilusiu krepšinio treneriu Dainiumi Adomaičiu, buvo susiorganizavę ekskursiją po Suvalkiją. Ji buvo įdomi ir prasminga. Tiesa, iš vaikystės prisiminimų atgyjanti Sodų gatvė Pilviškiuose dabar Vytarui pasirodė kiek sumažėjusi.
– O gal tiesiog aš pats padidėjau, – šmaikštavo žurnalistas ir patikino artimiausiu laiku planuojantis į Pilviškius atvažiuoti drauge su mama, kuri gimtinės labai ilgisi.
Ką tik iš kelionės po Naująją Zelandiją, kur su kolega M. Starkumi ruošė reportažus „Pasaulio puodams“, grįžęs Vytaras pasinėrė į gastroles po Lietuvą su šou „Kelioninio humoro vakaras“. Kasdien nuotaikingi keliautojai pasirodo vis kitame mieste, jų gastrolės tęsis iki vasario. Tiesa, į Vilkaviškį šįkart draugai neužsuks, tačiau sausio 21 d. lankysis kaimyninėje Marijampolėje, kur gali nuvykti ir žiūrovų iš mūsų rajono.
– Dabar gyvenu tokiu ritmu, kad kartais ryte pabudęs nesusigaudau, kuriame pasaulio krašte esu, – atviravo V. Radzevičius.
Paklaustas, kuri iš daugybės jo veiklų yra mieliausia, kurią laiko darbu, o kurią – pomėgiu, Vytaras sako gyvenime darantis tik tai, kas jam įdomu ir patinka, tad niekada nesijaučia sunkiai dirbantis. Kai pabosta viena veikla, stačia galva neria į naują, kuri tuo metu atrodo dar įdomesnė nei ankstesnioji.
Žurnalistas pripažįsta, kad turint tiek veiklų sunku sutilpti į 24 paros valandas, tad ir laiko visada trūksta. Preciziškai suplanuoti laiką jį išmokė darbas televizijoje, kurioje disciplina labai svarbi.
Nors veiklos veja viena kitą, Vytaras dar negali pasakyti, ką veiks kitais metais. Bet žino, kad tai bus tikrai įdomu, nes gyvenime vadovaujasi brazilų rašytojo Paulo Coelho posakiu: „Jei manote, kad nuotykiai yra pavojinga, pabandykite rutiną. Tai mirtina.“
Galerija: Starkaus ir Radzevičiaus kelionės
Publikuota: 2022-12-22 15:50:42
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|