Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-12-08 17:06

---

Prievartines deportacijas ir įkalinimą lageriuose po Antrojo pasaulinio karo išgyvenę lietuviai liudija: su ukrainiečiais dažniausiai jie laikėsi kartu. Žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės istorinės dokumentikos knygoje „Gulago bėgliai“ pasakojama nepaprasta pasipriešinimo sovietiniam terorui istorija apie ypatingojo Kengyro lagerio sukilimą.

Kur iškasenos, ten ir lageriai

1954-ųjų pavasario ir vasaros sandūros įvykiai minimi rusų disidento, rašytojo, Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženycino knygoje „Gulago archipelagai“. Vis dėlto šis sukilimas lietuvių istorikų ligi šiol nėra nuodugniai ištyrinėtas, Rusijos ir Kazachstano archyvai, kuriuose laikomi vertingi dokumentai, tebėra neprieinami.

Karo belaisviams įkurtas Žezkazgano lageris 1948-aisiais buvo performuotas į Kengyro ypatingąjį lagerį Kazachstano stepėse ir pusdykumėse. Šio lagerio režimas prilygo kalėjimui, darbo dienos trukmė buvo ilgesnė, maisto daviniai mažesni nei kituose lageriuose, kaliniai nešiojo specialius numerius.

Požemiuose kasant vario rūdą kildavo dulkės, kaliniai neturėjo jokių apsaugos priemonių, plaučiuose nusėdęs sunkusis metalas sukeldavo sunkių padarinių sveikatai: sutrikdavo kepenų, kasos, inkstų, širdies veikla, iš virškinamojo trakto pasipildavo kraujas, kankindavo galvos skausmai, silpnumas.

Ypatingieji lageriai įkurti po to, kai buvo įkalinta tūkstančiai laisvės kovotojų iš Baltijos šalių, pirmiausia Lietuvos ir Vakarų Ukrainos. Juose kalėjo net 257 tūkst. žmonių. Ypatinguosiuose lageriuose vienam kaliniui buvo skirtas vos vienas kvadratinis metras ploto, o amžinas maisto trūkumas – šiurpi kasdienybė.



Siekė įžiebti neramumus

1954-ųjų pavasarį Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba įsaku įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją „pagerinti darbą“ Žezkazgano vario kombinate ir rūdos kasyklose. Į perpildytą Kengyro lagerį buvo atvežta dar 500 kriminalinių kalinių, kriminalinėse zonose ir kalėjimuose kalėjusių už sunkius nusikaltimus. Juos apgyvendino šalia moterų zonos.

Po Stalino mirties buvo peržiūrimos kalinių bylos, daugėjo paleidimų, kalinių mažėjo. Iš lagerių duoną valgantys darbuotojai sunerimo, kad neteks darbo. Siekdami įrodyti savo reikalingumą, išsaugoti darbo vietas, jie sugalvojo įžiebti konfliktą tarp politinių ir kriminalinių kalinių.

Kengyro lageris buvo suskirstytas į atskiras dalis: kalinimo, darbo, administracijos, vyrų ir moterų gyvenamąsias zonas. Visos buvo atskirtos mūrinėmis tvoromis, o sujungtos koridoriais. Moterų zonoje kalėjo lietuvių ir ukrainiečių politinių kalinių žmonos, motinos, dukros, seserys. Ryšius su giminaičiais, pažįstamais ar mylimaisiais jos palaikydavo laiškeliais.

Atsidūrusioms šalia recidyvistų moterims iškilo pavojus būti užpultoms ir išniekintoms. Ar tai ne pretekstas kilti konfliktui tarp įkalintų banditų ir dėl savo giminaičių, žmonų, mylimųjų susirūpinusių politinių kalinių? Tačiau skirtingų pasaulėžiūrų kaliniai surado bendrą kalbą – politinių kalinių garbės kodeksas kriminaliniams padarė įspūdį ir abi pusės stojo išvien prieš administraciją. Kengyre kartu su lietuviais kalėjo ukrainiečiai iš Ukrainos sukilėlių armijos (Ukrajinska povstanska armija (UPA), su bolševikais kovojusios nuo 1918 metų.



Įvedė savo valdžią

Kengyro lagerio prižiūrėtojai ieškojo būdų, kaip išprovokuoti nesantaiką tarp nuteistųjų. Kartą prižiūrėtojas iš automatinio ginklo į kalinių koloną paleido šūvių seriją.

Lagerio prižiūrėtojų išpuolis įžiebė stichišką nuteistųjų pasipriešinimą. Kitą dieną kaliniai išgriovė tvorą tarp lagerio skyrių ir pradėjo veržtis į politinių kalinių moterų zoną. Politiniai kaliniai po daugybės atskirties metų susitiko su žmonomis, seserimis ir mamomis.

Kalinių užimtas lageris tapo didžiuliu miestu su maisto sandėliais, dirbtuvėmis, savo budėtojais, perimta ligonine. Kaliniai nutarė steigti Streiko komisiją, kuri vestų derybas su lagerio administracija. Streiko komisijai oficialiai vadovavo rusas Kapitonas Kuznecovas, mat lietuviai ir ukrainiečiai suprato, kad jei jie imsis vadovauti sukilimui, iškart bus apšaukti nacionalistais ir sunaikinti.

Pogrindiniam konspiraciniam centrui, kontroliavusiam K. Kuznecovo ir Streiko komisijos veiksmus, vadovavo laisvės kovotojas iš UPA Geršas Keleris, generolo Andriejaus Vlasovo Rusijos išvadavimo armijos karininkas Engelsas Slučenkovas-Glebas, inžinierius, rusų žvalgas Jurijus Knopmusas, UPA aktyvistas, ukrainietis Omeljanas Sunyčiukas ir lietuvis teisininkas Juozas Kondratas.



Kova virto skerdynėmis

Kalinių peticijoje buvo ir politinių reikalavimų: sutrumpinti bausmes nuteistiesiems, atšaukti privalomąją tremtį paleistiesiems iš ypatingųjų lagerių – tai buvo aktualu Baltijos šalių ir Ukrainos laisvės kovotojams.

40 dienų niekas nedirbo, o vario perdirbimo gamykla negavo rūdos. Spalvotosios ir juodosios metalurgijos ministrai kreipėsi į Gulago ir Vidaus reikalų ministerijos vadovybę: darykite tvarką.

Kalinių ir reguliariosios sovietų kariuomenės kova virto skerdynėmis, aktyvus pasipriešinimas, kuriame dalyvavo 500 kalinių, numalšintas per pusantros valandos, 42 dienas gyvavusios Kengyro kalinių laisvosios respublikos nebeliko. Paskui tankus ėjo kareiviai, rinko lavonus, kuriuos užkasė bendroje duobėje.

Po žiauriai nuslopinto Kengyro sukilimo Sovietų Sąjungos represinės struktūros buvo priverstos keisti Gulago valdymo metodus. Švelnėjant režimui daugelis likusių gyvų sukilimo dalyvių buvo paleisti, kai kuriems pavyko grįžti į tėvynę.

Remiantis įvairiais duomenimis, per sukilimą Kengyro ypatingajame lageryje žuvo apie 700 kalinių, tarp jų – apie 150 lietuvių. Bet viešai skelbiamos tik šešios pavardės: Povilas Seikalis, Kazimieras Šiugždinis, Balys Leipus, Vytautas Markevičius, Stasys Daraškevičius, Kazys Rimdeika. Kitos pavardės nėra žinomos iki šiol – viskas tebėra įslaptinta.



Laisvė RADZEVIČIENĖ

Galerija: Kengyro lageris

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---