„Santaka“ / Palinkėjo vertinti ir branginti išgražėjusį miestą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Iš medienos gamina garažo vartus, duris ūkiniams pastatams. Atvažiuoja, pamatuoja, pristato. Tel. 8 699 53 925.
Galioja iki: 2022-12-08 10:49:08



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-11-21 10:50

Dalinkitės:  


Paviešėti į Vilkaviškį iš JAV atvykusią Jolantą Kalinauskaitę-Blanco itin sužavėjo grakštūs mūsų miesto tiltai.

Ritos MITKUTĖS-MADDOCK nuotr.


Palinkėjo vertinti ir branginti išgražėjusį miestą


Su Jolanta Kalinauskaite, kilusia iš Molėtų rajono, susipažinome Vilniaus universitete pradėjusios studijuoti žurnalistiką. Kartu mokėmės televizijos specializacijos, vėliau kartu dirbome televizijoje ir net gyvenome tame pačiame televizijos darbuotojų bendrabutyje.

Į Jungtines Amerikos Valstijas ji emigravo prieš 29 metus, gyvena Teksaso valstijoje. Šiuo metu turi savo verslą – padeda įsidarbinti žmonėms su negalia. Anot Jolantos, žurnalistiką teko pamiršti ne dėl to, kad nenorėjo rašyti – iš pradžių užjūryje ji ir rašė. Tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad reikėjo ieškotis kito, svaresnio, pragyvenimo šaltinio.

Po daugelio metų pertraukos kurso draugė mane susirado paskatinta vyro Rono, kai jam papasakojo apie Sausio 13-osios įvykius ir mūsų nuotykius šturmo naktį. Už tai jai esu be galo dėkinga.

Vasarą Jolanta buvo atvykusi į svečius, o neseniai atsiuntė savo įspūdžius iš viešnagės Vilkaviškyje. Dėkoju savo mylimai jaunystės draugei už jos nuoširdų žvilgsnį į Lietuvą, už linkėjimus vilkaviškiečiams vertinti ir branginti tai, ką savo gimtinėje jie turi geriausio.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK




Įspūdžiai Vilkaviškyje prasidėjo vėlyvą vasaros vakarą, kai su kurso drauge Rita sugrįžome iš Druskininkų.


Buvome nesimačiusios daugiau nei dvidešimt metų. Vilkaviškyje paskutinį kartą lankiausi prieš pat Lietuvos radijo ir televizijos pastato apsuptį 1991 metais. Tą dieną, prieš Sausio 13-osios įvykius, teko nakvoti gimtuosiuose Ritos namuose Vilkaviškyje. Netikėtai per radiją išgirdome, kad visi kviečiami ginti Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Abi tuo metu dirbome Lietuvos nacionalinėje televizijoje: aš – Jaunimo redakcijoje, o Rita – „Telefilmo“ kūrybiniame susivienijime. Tad nieko nelaukusios suskubome atgal į Vilnių.

Nuo tų įvykių prabėgo 31 metai. Mudvi ir vėl kartu Vilkaviškyje. Tarsi tų metų nė nebūtų buvę, tik pasakojimai apie išgyventus metus sugrąžino į praeitį ir priminė, iš kur atėjome.

Prieš tris dešimtmečius regėtas Vilkaviškis dabar mane tiesiog apstulbino. Prieš akis mačiau neatpažįstamai pasikeitusį, iš sovietinių antrankių išsilaisvinusį šiuolaikišką miestą su išaugusiais naujais kvartalais, pasaulinio lygio parduotuvėmis ir žmonėmis, kurie laisvai kvėpuoja, džiaugiasi gyvenimu, tarsi išskleidę sparnus keliauja po visą pasaulį. Šios trumpos viešnagės metu būtent jie, vilkaviškiečiai, mane labiausiai ir sužavėjo. Likau pakerėta jų suvalkietiško mentaliteto pradedant tarme, požiūriu į gyvenimą ir iš kartos į kartą perduodamu praktiškumu bei svetingumu.


Tą patį vakarą pravažiavome tikrą dizaino perlą – modernią Vilkaviškio autobusų stotį, kurią galima laikyti visos Lietuvos „sueuropėjimo“ simboliu. Širdyje įsiplieskė dėkingumo savo tautiečiams jausmas – už tai, kad jie atstatė, išpuoselėjo suniokotą tėvynę, kai tuo metu mes, išeiviai-emigrantai, kalėme už Atlanto pinigus ir laužėme liežuvį mokydamiesi anglų kalbos.

Visgi vaikštančiai Lietuvos didmiesčių gatvėmis man kartais atrodydavo, kad esu visai ne savo gimtinėje, o kažkurioje užsienio valstybėje, nes daugumą pastatų puošė iškabos su nelietuviškais užrašais. Apmaudu, kad rusiškus pavadinimus pakeitė angliški.

Kitą rytą aplankėme Vilkaviškio katedrą – į rytines šventąsias Mišias susirinkusiems tikintiesiems Rita skaitė Dievo žodį. O po to patraukėme naujaisiais takais ir takeliais palei Šeimenos upę. Kirtome keletą baltųjų įmantraus stiliaus tiltų, kurie savo grožiu nenusileistų net labiausiai išpuoselėtiems Europos miestų tiltams. Įspūdingai atrodė iš vandens išnirusios akmenų akys – tarsi protėvių dvasios jos žvelgė į mus iš amžių glūdumų. Praėjome pro paminklą stalinizmo aukoms atminti, stabtelėjome prie nepakartojamo Salomėjos Nėries koplytstulpio, prie viešosios bibliotekos – buvusios senosios gimnazijos.


O popietę „ekskursavome“ po Ritos mamos sodą ir daržą. Čia sodriai vešėjo auginamos daržovės, vaisiai ir gėlės. Vaišinausi ne tik vaikystę priminusiais alyviniais obuoliais, bet ir nuostabaus skonio Vilkaviškyje gaminamu plombyru, taip pat labai panašiu į tuos ledus, kuriuos dievinau būdama vaikas.

Po trijų dešimtmečių, praleistų svetur, kur viską perkame iš supermarketų, į nuosavame sklype užaugintas gėrybes žvelgiau su susižavėjimu. Buvau visai pamiršusi, kad vos pravėrus namų duris ir išėjus į kiemą gali pasikasti bulvių, pasirauti svogūnų – tokių, kokius augino mūsų mamos ir močiutės. O tiesiog nuo šakų gali raškyti obuolius, vyšnias, slyvas ir uogas, užaugintas be jokių purškalų ir cheminio apdorojimo.

Kai per pietus valgėme ką tik pakastas tiesiog burnoje tirpstančias šviežias bulves, ir vėl prisiminiau savo vaikystės namus. Sėdint visai šeimai prie stalo ir ragaujant pirmąsias bulves tėtis pirmiausiai švelniai suduodavo su šaukštu per kaktą ir sušukdavo: „Navynos!“ Dar tėtis mokino pakelti kiekvieną duonos kriaukšlį, netyčia nukritusį ant žemės, ir jį pabučiuoti. Tokios buvo pagarbos duonai pamokos.

Po viešnagės Vilkaviškyje prabėgo keletas mėnesių, tačiau lig šiol mane lydi iš Šeimenos upelio žvelgiančios akmeninės akys, o širdį glosto šilti prisiminimai.



Jolanta KALINAUSKAITĖ-BLANCO



Publikuota: 2022-11-21 10:50:15

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Dalį darbų baigs šiemet, likusius – kitais metais
* Pilviškiuose klaidžiojantys vilkikai gadina kelius ir privačias valdas
* Šaltuko išgąsdinti „Perlo“ legionieriai tiki ekipos sėkme
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar gerai, kad miestai konkuruoja eglučių grožiu?
Žinoma, tai skatina pasitempti.
Ne, eglutėmis reikia džiaugtis, o ne varžytis.
Kitu laiku būtų gerai, bet ne per sunkmetį.
Neturiu nuomonės.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti buto išplanavimas?
Pasakymas buto išplanavimas, vartojamas konkrečia reikšme, taisomas į buto planas. Kai turima omenyje abstraktesnė veiksmo reikšmė, geriau sakyti išdėstymas, suplanavimas, pvz., išdėstyti, suplanuoti patalpas.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas