|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Vartai į tarpukariu klestėjusį Rietavo dvarą.
Šimtamečiais klevais ir liepomis apsuptame Rietavo parke stovėjo didingi rūmai – buvusio kunigaikščio Oginskio rezidencija. Per daugelį metų dvarvietėje pasikeitė kelios Oginskių kartos. Čia gyveno aristokratų tėvai, seneliai, proseneliai.
Miestelio suklestėjimas
Rietavas pritraukdavo Lietuvos ir Lenkijos didikus, Sankt Peterburgo aukštuomenę. Sakoma, kad paskutinis Oginskis buvo turtingiausias žmogus Lietuvoje, vadintas garbingiausiu Žemaitijos bajoru, daugelio dvarų ir pusės miškų savininku.
Miestas, kuriame stovėjo karališki rūmai, buvo Žemaitijos širdis ir siela. Netoli Plungės esančiame Rietave tarpukariu gyveno daugiau nei 3 tūkst. žmonių.
Kunigaikščiai Oginskiai čia įsikūrė XVIII a. pabaigoje. Vietovė pasikeitė neatpažįstamai – miestas buvo pertvarkytas ir statytas pagal iš anksto parengtą planą. Pradėjo dygti gražūs mūriniai namai, o gatvės tapo nebe tokios siauros.
1873 m. šiame viename gražiausių Žemaitijos miestelių Oginskiai pastatė dviejų bokštų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Įspūdingo grožio maldos namai prieškaryje buvo lyginami su Kauno ar Vilniaus šventovėmis. Statybas 1853 m. pradėjo ir dosniai asmeninių lėšų skyrė kunigaikštis Irinėjus Oginskis. Po poros dešimtmečių tėvo pradėtą darbą užbaigė sūnus Bogdanas.
Tarpukariu kanauninko Valaičio iniciatyva bažnyčioje buvo įrengtas radijas, sumontuoti garsiakalbiai. Žmonės buvo labai patenkinti, nes pamokslus girdėjo sėdėdami parke ant suoliuko. Šis malonumas klebonui kainavo 2 tūkst. litų.
Neužpučiamos šviesos stebuklas
Su Oginskių gimine susijusi visa Rietavo pramonė ir kultūra. Pirmoji elektros lemputė Lietuvoje 1892 m. sužibo būtent šio miestelio maldos namuose. Tais pačiais metais buvo pastatyta pirmoji elektrinė, o laidai nuvesti tiesiai į Oginskių dvarą. Neužpučiamos šviesos stebuklo į Rietavą važiavo pažiūrėti karietos iš visos Žemaitijos.
Jau XIX a. mieste veikė geležies liejyklos ir muilo fabrikai, plytinės, lentpjūvės, malūnai, įvairios dirbtuvės. Pagrindinis Oginskių tikslas buvo paversti miestelį aukščiausios klasės kultūros žiburiu. Buvo dedamos didžiulės pastangos, kad Varnių vyskupijos kurija įsikurtų Rietave.
Akmenimis buvo išgrįstas visas miestelis. Tam tikslui meistrai sukonstravo didelį akmeninį volą, kuriuo spausdavo grindinį ir plento skaldą. Volą tempdavo šešios poros jaučių. Dvaro malūne dideles akmenines girnas sukdavo dešimtys baudžiauninkų. Malūnas veikė dieną naktį. Ąžuolinį dyselį sukančius valstiečius kontroliavo šalia stovėjęs prievaizdas.
Pirmoji žemės ūkio mokykla
1839 m. kunigaikštis Irinėjus Oginskis Rietave įsteigė pirmąją Lietuvoje žemės ūkio mokyklą su dvejų metų kursu. Visos pamokos buvo dėstomos lietuvių kalba. Mokymo programą sudarė pirmųjų lietuviškų metraščių leidėjas Laurynas Ivinskis, kuris buvo paskirtas mokyklos vedėju. L. Ivinskį išgarsino lietuviškas kalendorius.
Pamokų dėstymas lietuvių kalba buvo didelis L. Ivinskio nuopelnas. O kunigaikštis I. Oginskis su savo tarnais ir valstiečiais kalbėjo žemaitiškai.
Mokyklą lankė tik apylinkės baudžiauninkų vaikai. Ironiška, bet šalia įsteigtame dvaro ūkyje studentai atlikdavo praktiką. Oginskiui dirbantys žmonės buvo laikomi visa galva geresniais ūkininkais nei kitose Lietuvos vietose ūkininkaujantieji. Kunigaikščio valdymo metu linų pramonė laikyta pavyzdine ir davė didžiulį pelną dvarui.
Paskutinis Oginskis, Mykolo Kleopo anūkas Bogdanas, palikuonių nesusilaukė. Jis mirė 1909 m., palaidotas kartu su broliu Oginskių šeimos koplyčioje.
Daugybė vertybių, paveikslų ir baldų Pirmojo pasaulinio karo audrose buvo išvežta į Vokietiją. Nepriklausomoje Lietuvoje kunigaikščių rūmais niekas nesirūpino, galiausiai jie buvo nugriauti.
Stiprus kooperatyvas
Likus metams iki vyro mirties Oginskienė Rietave įsteigė žemės ūkio kooperatyvą. Jis buvo vienas iš seniausių visoje Žemaitijoje. Į kooperatyvo biudžetą našlė kiekvienais metais įnešdavo 1 tūkst. rublių asmeninių lėšų.
Pirmojo pasaulinio karo metu Rietavo kooperatyvo veikla tik dar labiau suintensyvėjo. 1927 m. kooperatyvas turėjo šešias krautuves, nuosavus sandėlius ir namus. Čia dirbo apie 15 žmonių. Iš ūkininkų buvo superkami linai, sėmenys, grūdai ir kiaušiniai. Pardavinėdavo manufaktūros, galanterijos prekes, žemės ūkio techniką, trąšas. Prekės buvo išvežiojamos arkliais, o vėliau – už 19 tūkst. litų įsigytu vieninteliu sunkvežimiu.
Dvare augo palmės
Prieškario Rietave, dvaro teritorijoje, buvo išlikusios didelės oranžerijos, augo dvi aukštos palmės. Manoma, kad šių augalų amžius siekė 300 metų ir jos buvo vienintelės visoje Lietuvoje. Palmes prižiūrėjo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai.
Žaliuojančiame buvusio dvaro parke stovėjo praeitį menantis juodas granito obeliskas. Paminklo papėdėje buvo iškaltas Irinėjaus Oginskio vardas, smailėjančioje viršūnėje puikavosi angelas.
Tarp šimtamečių maumedžių baltavo Aušros vartų koplyčia, kurioje ilsėjosi garsiųjų didikų kaulai. Puošniųjų rūmų jau nebebuvo, sodai ir parkai stūksojo apleisti ir neprižiūrimi. Fazanai ir gulbės iššaudytos. Ištisus dešimtmečius puoselėta didybė liko tik žmonių prisiminimuose.
Šventė prie naujos magistralės
1939 m. buvo nutiesta magistralė Kaunas–Klaipėda. Ta proga prezidentas Antanas Smetona perkirpo juostelę ir aplankė kiekvieną šalia Žemaičių plento įsikūrusį miestelį. Susidarė 30 lengvųjų automobilių vilkstinė.
Šaltiniuose pabrėžiama, kad Rietavas savo iškilmėmis pralenkė visus kitus miestus. Miestelio centre buvo pastatyta aukšta tribūna, kelias iki jos išklotas kilimais. Garbės sargyba iš patrankų šaudė salves, per garsiakalbius buvo sakomos kalbos. Dievyčio ežero pakrantėje įvyko procesijos pabaigtuvės. Sutemus specialiai iš Kauno atvežtoje brezentinėje palapinėje svečiai vakarieniavo. Dainavo chorai, šoko tautiniais kostiumais pasidabinę ansambliai.
Lobių nesurado
Rietave gyvenimą reguliavo savivaldybė, paštas, apylinkės teismas, miškų urėdija, žemės ūkio mokykla, pradžios mokykla. Miestas turėjo savo inžinierių, šešis gydytojus, veterinarą, vaistinę. Buvo daug stiprių prekybos įmonių. Kiekvieno vieškelio pakelėje stovėjo koplytėlės, kuriose buvo laikomi šventi abrozdėliai ir mediniai žemaičių meistrų išdrožti dievuliukai.
Mirštančiame dvaro sode tylą išblaškydavo žemę kasinėjantys miestiečiai. Išmirus kunigaikščiams Oginskiams daugeliui ramybės nedavė užkastų lobių legenda. Dvaro sode, prie kapinyno, išrausdavo ištisas duobes. Bet jokių turtų per dvidešimt dvejus senosios Lietuvos nepriklausomybės metus niekas taip ir nesurado.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Šimtamečiais klevais ir liepomis apsuptame Rietavo parke stovėjo didingi rūmai – buvusio kunigaikščio Oginskio rezidencija. Per daugelį metų dvarvietėje pasikeitė kelios Oginskių kartos. Čia gyveno aristokratų tėvai, seneliai, proseneliai. |
Rietavas pritraukdavo Lietuvos ir Lenkijos didikus, Sankt Peterburgo aukštuomenę. Sakoma, kad paskutinis Oginskis buvo turtingiausias žmogus Lietuvoje, vadintas garbingiausiu Žemaitijos bajoru, daugelio dvarų ir pusės miškų savininku.
Miestas, kuriame stovėjo karališki rūmai, buvo Žemaitijos širdis ir siela. Netoli Plungės esančiame Rietave tarpukariu gyveno daugiau nei 3 tūkst. žmonių.
Kunigaikščiai Oginskiai čia įsikūrė XVIII a. pabaigoje. Vietovė pasikeitė neatpažįstamai – miestas buvo pertvarkytas ir statytas pagal iš anksto parengtą planą. Pradėjo dygti gražūs mūriniai namai, o gatvės tapo nebe tokios siauros.
1873 m. šiame viename gražiausių Žemaitijos miestelių Oginskiai pastatė dviejų bokštų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Įspūdingo grožio maldos namai prieškaryje buvo lyginami su Kauno ar Vilniaus šventovėmis. Statybas 1853 m. pradėjo ir dosniai asmeninių lėšų skyrė kunigaikštis Irinėjus Oginskis. Po poros dešimtmečių tėvo pradėtą darbą užbaigė sūnus Bogdanas.
Tarpukariu kanauninko Valaičio iniciatyva bažnyčioje buvo įrengtas radijas, sumontuoti garsiakalbiai. Žmonės buvo labai patenkinti, nes pamokslus girdėjo sėdėdami parke ant suoliuko. Šis malonumas klebonui kainavo 2 tūkst. litų.
Su Oginskių gimine susijusi visa Rietavo pramonė ir kultūra. Pirmoji elektros lemputė Lietuvoje 1892 m. sužibo būtent šio miestelio maldos namuose. Tais pačiais metais buvo pastatyta pirmoji elektrinė, o laidai nuvesti tiesiai į Oginskių dvarą. Neužpučiamos šviesos stebuklo į Rietavą važiavo pažiūrėti karietos iš visos Žemaitijos.
Jau XIX a. mieste veikė geležies liejyklos ir muilo fabrikai, plytinės, lentpjūvės, malūnai, įvairios dirbtuvės. Pagrindinis Oginskių tikslas buvo paversti miestelį aukščiausios klasės kultūros žiburiu. Buvo dedamos didžiulės pastangos, kad Varnių vyskupijos kurija įsikurtų Rietave.
Akmenimis buvo išgrįstas visas miestelis. Tam tikslui meistrai sukonstravo didelį akmeninį volą, kuriuo spausdavo grindinį ir plento skaldą. Volą tempdavo šešios poros jaučių. Dvaro malūne dideles akmenines girnas sukdavo dešimtys baudžiauninkų. Malūnas veikė dieną naktį. Ąžuolinį dyselį sukančius valstiečius kontroliavo šalia stovėjęs prievaizdas.
1839 m. kunigaikštis Irinėjus Oginskis Rietave įsteigė pirmąją Lietuvoje žemės ūkio mokyklą su dvejų metų kursu. Visos pamokos buvo dėstomos lietuvių kalba. Mokymo programą sudarė pirmųjų lietuviškų metraščių leidėjas Laurynas Ivinskis, kuris buvo paskirtas mokyklos vedėju. L. Ivinskį išgarsino lietuviškas kalendorius.
Pamokų dėstymas lietuvių kalba buvo didelis L. Ivinskio nuopelnas. O kunigaikštis I. Oginskis su savo tarnais ir valstiečiais kalbėjo žemaitiškai.
Mokyklą lankė tik apylinkės baudžiauninkų vaikai. Ironiška, bet šalia įsteigtame dvaro ūkyje studentai atlikdavo praktiką. Oginskiui dirbantys žmonės buvo laikomi visa galva geresniais ūkininkais nei kitose Lietuvos vietose ūkininkaujantieji. Kunigaikščio valdymo metu linų pramonė laikyta pavyzdine ir davė didžiulį pelną dvarui.
Paskutinis Oginskis, Mykolo Kleopo anūkas Bogdanas, palikuonių nesusilaukė. Jis mirė 1909 m., palaidotas kartu su broliu Oginskių šeimos koplyčioje.
Daugybė vertybių, paveikslų ir baldų Pirmojo pasaulinio karo audrose buvo išvežta į Vokietiją. Nepriklausomoje Lietuvoje kunigaikščių rūmais niekas nesirūpino, galiausiai jie buvo nugriauti.
Likus metams iki vyro mirties Oginskienė Rietave įsteigė žemės ūkio kooperatyvą. Jis buvo vienas iš seniausių visoje Žemaitijoje. Į kooperatyvo biudžetą našlė kiekvienais metais įnešdavo 1 tūkst. rublių asmeninių lėšų.
Pirmojo pasaulinio karo metu Rietavo kooperatyvo veikla tik dar labiau suintensyvėjo. 1927 m. kooperatyvas turėjo šešias krautuves, nuosavus sandėlius ir namus. Čia dirbo apie 15 žmonių. Iš ūkininkų buvo superkami linai, sėmenys, grūdai ir kiaušiniai. Pardavinėdavo manufaktūros, galanterijos prekes, žemės ūkio techniką, trąšas. Prekės buvo išvežiojamos arkliais, o vėliau – už 19 tūkst. litų įsigytu vieninteliu sunkvežimiu.
Prieškario Rietave, dvaro teritorijoje, buvo išlikusios didelės oranžerijos, augo dvi aukštos palmės. Manoma, kad šių augalų amžius siekė 300 metų ir jos buvo vienintelės visoje Lietuvoje. Palmes prižiūrėjo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai.
Žaliuojančiame buvusio dvaro parke stovėjo praeitį menantis juodas granito obeliskas. Paminklo papėdėje buvo iškaltas Irinėjaus Oginskio vardas, smailėjančioje viršūnėje puikavosi angelas.
Tarp šimtamečių maumedžių baltavo Aušros vartų koplyčia, kurioje ilsėjosi garsiųjų didikų kaulai. Puošniųjų rūmų jau nebebuvo, sodai ir parkai stūksojo apleisti ir neprižiūrimi. Fazanai ir gulbės iššaudytos. Ištisus dešimtmečius puoselėta didybė liko tik žmonių prisiminimuose.
1939 m. buvo nutiesta magistralė Kaunas–Klaipėda. Ta proga prezidentas Antanas Smetona perkirpo juostelę ir aplankė kiekvieną šalia Žemaičių plento įsikūrusį miestelį. Susidarė 30 lengvųjų automobilių vilkstinė.
Šaltiniuose pabrėžiama, kad Rietavas savo iškilmėmis pralenkė visus kitus miestus. Miestelio centre buvo pastatyta aukšta tribūna, kelias iki jos išklotas kilimais. Garbės sargyba iš patrankų šaudė salves, per garsiakalbius buvo sakomos kalbos. Dievyčio ežero pakrantėje įvyko procesijos pabaigtuvės. Sutemus specialiai iš Kauno atvežtoje brezentinėje palapinėje svečiai vakarieniavo. Dainavo chorai, šoko tautiniais kostiumais pasidabinę ansambliai.
Rietave gyvenimą reguliavo savivaldybė, paštas, apylinkės teismas, miškų urėdija, žemės ūkio mokykla, pradžios mokykla. Miestas turėjo savo inžinierių, šešis gydytojus, veterinarą, vaistinę. Buvo daug stiprių prekybos įmonių. Kiekvieno vieškelio pakelėje stovėjo koplytėlės, kuriose buvo laikomi šventi abrozdėliai ir mediniai žemaičių meistrų išdrožti dievuliukai.
Mirštančiame dvaro sode tylą išblaškydavo žemę kasinėjantys miestiečiai. Išmirus kunigaikščiams Oginskiams daugeliui ramybės nedavė užkastų lobių legenda. Dvaro sode, prie kapinyno, išrausdavo ištisas duobes. Bet jokių turtų per dvidešimt dvejus senosios Lietuvos nepriklausomybės metus niekas taip ir nesurado.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2022-11-03 10:48:44
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|