|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Vištyčio muitinė 1900-1905 metais.
Žmonių nuotaikos ir atmosfera, Kybartų mieste bei pasienyje palei Vištytį tvyrojusi dėl Lenkijoje prasidėjusio karo, vaizdžiai aprašyta to meto spaudoje.
Žurnalistų antplūdis
1939 m. rugsėjo 1-ąją, neprabėgus nė savaitei nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, Vokietija užpuolė Lenkiją. Šalia Pirmosios Lietuvos Respublikos sienos prasidėjo karo veiksmai. Visų lietuvių žvilgsniai nukrypo į Sūduvos pietinę dalį, kuri ribojosi su lenkų ir vokiečių teritorija.
Į pasienio miestelius iš Kauno važiavo žurnalistai ir savo įspūdžiais apie pirmąsias Antrojo pasaulinio karo savaites dalijosi su skaitytojais. Vokietijos veiksmai Lenkijoje buvo pati karščiausia naujiena visuose tuometinės Lietuvos laikraščiuose.
Pasak šaltinių, 1939 m. rugsėjo 17 d. „traukinys, išvykstantis iš Kauno, buvo sausakimšas žmonėmis. Šeštadienio popietė į Suvalkiją „pargynė“ daugybę gimnazistų. Jaunimo, kuris skubėjo į savo tėviškes apkabinti artimųjų.“
Suvalkija, ypač pietinė jos dalis, virto savotišku dėmesio centru dėl savo ypatingos geografinės padėties. Visos laikraščių redakcijos skubėjo pasiųsti į Suvalkijos pakraščius savo žmones su rašikliu ir žiūronais. Korespondentai nėrėsi iš kailio.
Informacija iš graibstomų laikraščių
„Kaune visiems žurnalistams paprastos kuliamosios mašinos ūžimas galvoje virsta didelėmis bombonešių eskadrilėmis. Visų galvose tik viena mintis – už sienos vyksta karas.
Iš Kauno į Kybartus bėgančiame traukinio kupė klega jaunimas. Senimas politikuoja. Pasienio miestelyje Kybartuose nuotaikos normalios. Tačiau visi nepaprastai graibsto laikraščius. Atvykus pamačiau įdomų vaizdą: bent šimtas žmonių apspito atvežtą paštą. Ir čia pat vietoje išsidalino laikraščius. Čia pat išsisklaidė ir stoviniuodami skaitė“, – savo įspūdžius iš Kybartų dėstė reporteris.
Miesteliuose – karo nuojauta
Ne mažiau įdomūs ir kito reporterio patirti bei užrašyti įspūdžiai.
„Perkamų prekių kiekiu panika Kybartuose juntama. Buvo išpirktas visas cukrus ir druska. Tačiau pasienio miestelio gimnazija perpildyta mokiniais.
Prie vieno namo langai apkrauti smėlio maišais. Tačiau tai tik vienintelis namas miestelyje, kuris nusprendė iš anksto ruoštis blogiausiam. Ant stulpų iškabinėti įspėjamieji plakatai, kaip saugotis oro antpuolio metu.
Judėjimas pereinamajame punkte praktiškai nesumažėjęs. Eitkūniškiai svečiuojasi pas kybartiškius ir atvirkščiai. Eitkūnuose tokiu metu uždrausta klausytis radijo, vokiečiai negauna ir laikraščių iš užsienio. Todėl Kybartų gyventojai yra jiems tiesioginis informacijos šaltinis.
22 valandą vakaro Kybartuose įsivyrauja tylos metas. Nuo tos valandos judėjimas mieste sustabdomas. Šviesos langinėse dega, tačiau Eitkūnuose nė menkiausio žiburėlio nematyti. Vokiečiai bijo lenkų lėktuvų. Vienu metu lenkų bombonešiai buvo pasiekę Karaliaučių, todėl prūsai nemenkai išsigandę.
Iš Kybartų į Vištytį kelias vingiuoja pačiu Vokietijos-Lietuvos pasieniu, – tęsia pasakojimą prieškario reporteris. – Saulėtą sekmadienio rytą kelelis pilnas važiuotų ūkininkų. Jie traukia į Virbalį. Šiandien ten atlaidai. Pro šalį lekiantis mūsų automobilis negailestingai skandina vežimuose sėdinčius ponus dulkių debesyje. Sulaukiame grūmojimų kumščiais. Tačiau mes skubame į pagarsėjusį trijų valstybių trikampį. Ten kur vienu metu gali stovėti trijų valstybių teritorijoje.
Vištyčio miestelis kvėpuoja ramybe. Automobilių čia jau nepamatysi. Nuo miestelio iki garsiojo trikampio lieka mažiau nei trylika kilometrų. Apsiginklavę Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusiais žiūronais per Vištyčio ežerą žvelgiame į Vokietiją. Dulkėtu vieškeliu matome link Rytprūsių žygiuojantį vokiečių karių būrį. Netoli po pušele sėdi vokiečių pasieniečiai.
Vartelių trikampyje sutinkame vietinį vachmistrą. Administracijos linija čia labai vingiuota. Galima labai lengvai nuklysti į svetimą teritoriją ar į niekieno žemę. Lenkai iš šios vietos jau atitraukė visus pareigūnus. Neliko nei kariuomenės, nei pasienio sargybos.
Trikampyje padaugėjo „benamių“ – matyt, dezertyrų. Prašo Lietuvos pasieniečių priglausti ir įsileisti į Lietuvą. Lenkai kartais atvyksta tokių „benamių“ ieškoti. Praeitą savaitę susirinko net penkiasdešimt tokių vyrų.“
Paskutiniai ramybės mėnesiai Sūduvos pasienyje
Antrojo pasaulinio karo pradžioje lietuvių žurnalistų vizitai Vištyčio krašte tapo nuolatiniai. 1939 m. rugsėjo mėnuo – tai laikas, kada mažasis pasienio miestelis tapo visų smalsių kauniečių pagrindiniu kelionės tikslu.
Dar vienoje istorijoje Varnėno slapyvardžiu pasivadinęs tarpukario turistas taip pat pasakoja savo įspūdžius: „Rugsėjo viduryje atvykau į Virbalį. Čia paslaugus žydelis už dešimt litų mielai sutinka nuvežti į Vištytį. Vienkinkiu vežimu. Riebus kuinas pusantros valandos smulkia risčia ir lygiu vieškeliu bėga link Vištyčio miestelio.
Miestelio pašonėje žvilga didelis ežeras, kurį išilgai kerta Lietuvos-Vokietijos siena. Turgaus aikštėje šnekasi pulkai vyrų ir moterų. Kartais visi nutyla ir įdėmiai klausosi. Rytų pusėje, kažkur už ežero esančių kalvų, girdisi šūviai. Žmonės pradeda spėlioti: vieni mano, kad tai artilerija, kiti spėja, kad iš lėktuvų mėtomos bombos.
Kulniuoju prie ežero pakrantės. Saulė skaisčiai šviečia, bet anoje ežero pusėje nieko nematyti. Kalvos ir kalneliai, miškai ir krūmai, o tarp jų nė gyvos dvasios. Atrodo, kad visa apylinkė išmirusi.
Staiga šiaurės vakaruose pasigirsta motorų ūžimas. Garsas nuolat artėja. Užverčiame galvas. Kokių dviejų kilometrų aukštyje iš debesų išnyra trys lėktuvai. Po kelių minučių jie grįžta atgal ir skrenda link Žydkiemio. Anapus ežero pamažu išlenda juoda vora ir slenka Pilupėnų-Žydkiemio vieškeliu. Be žiūronų sunku įžiūrėti, ar tai pėstininkai, ar gurguolės. Virš voros be perstojo skrenda ir ją lydi vokiečių kovos lėktuvai.
Po pusvalandžio pasiekiame Pavištytį. Čia pat Vištyčio ežero siaurasis galas, į kurį atsiremia vokiečių siena ir administracinė linija. Iš čia galima gerai matyti abiejų mūsų kaimynų teritoriją.
Po kelių minučių Vyžainio kryptimi pasigirsta kulkosvaidžių tratėjimas. Tuo pačiu metu iš rytų pusės pasirodo vienas lėktuvas ir dideliu greičiu prašauna visai netoli sienos. – Tai lenkų lėktuvas, – sako sutiktas prie vežimo darbininkas, – mes juos gerai pažįstame.
Tarp Pavištyčio ir Liubavo administracinė linija įsilenkia į mūsų pusę ties Gražiškiais. Ties ta vieta lenkų valdoma teritorija buku trikampiu įsiterpia tarp Lietuvos ir Vokietijos sienų. Nuo Vokietijos sienos pagal Vyžainio miestelį ligi administracijos linijos skersai tą trikampį yra dešimt kilometrų. Jis galėtų būti nesunkiai atkirstas. Tačiau lig šiol šioje vietoje mūšių nebuvo. Gali būti, kad dėl to, kad trukdo Lietuvos pasienio artumas.
Apskritai pačiame Vištytyje vaizdas nėra linksmas. Žmonės labai susirūpinę. Juk šalia jų vyksta didžiųjų šalių – Vokietijos ir Lenkijos – karas. Vištyčio gyventojai daug meldžiasi ir prašo Dievo atitolinti karo šmėklą nuo Lietuvos.
Vakar Vištyčio gyventojai danguje matė net septynis vokiečių bombonešius. Skrisdami į lenkų teritoriją Lietuvos sienos jie nelietė. Prie Lenkijos ir Vokietijos sienos iš Vokietijos pusės visi keliai užbarikaduoti akmenimis. Gyventojai mano, kad pasienyje vokiečiai turi net tris įstiprinimų eiles.
Vietinių žmonių žiniomis, vokiečiai jau užėmė Vyžainį, tačiau Lietuvoje visiškai ramu. Štai tokie pirmieji besiartinančio karo vaizdai Vištyčio krašte.“
Vadinamame Vartelių trikampyje 1939 m. pirmosiomis karo savaitėmis buvo gana ramu. Vokiečiai laikėsi taisyklių ir į lietuvių teritoriją nelindo. Tuo tarpu lenkai iš niekieno žemės atitraukė visus savo karius ir pasieniečius. Į Vištytį vis dažniau prašėsi kaip velnias kryžiaus karo bijantys lenkų vyrai. Gyvenimas Sūduvos pasienio miesteliuose skaičiavo paskutinius ramybės mėnesius.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Žmonių nuotaikos ir atmosfera, Kybartų mieste bei pasienyje palei Vištytį tvyrojusi dėl Lenkijoje prasidėjusio karo, vaizdžiai aprašyta to meto spaudoje. |
1939 m. rugsėjo 1-ąją, neprabėgus nė savaitei nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, Vokietija užpuolė Lenkiją. Šalia Pirmosios Lietuvos Respublikos sienos prasidėjo karo veiksmai. Visų lietuvių žvilgsniai nukrypo į Sūduvos pietinę dalį, kuri ribojosi su lenkų ir vokiečių teritorija.
Į pasienio miestelius iš Kauno važiavo žurnalistai ir savo įspūdžiais apie pirmąsias Antrojo pasaulinio karo savaites dalijosi su skaitytojais. Vokietijos veiksmai Lenkijoje buvo pati karščiausia naujiena visuose tuometinės Lietuvos laikraščiuose.
Pasak šaltinių, 1939 m. rugsėjo 17 d. „traukinys, išvykstantis iš Kauno, buvo sausakimšas žmonėmis. Šeštadienio popietė į Suvalkiją „pargynė“ daugybę gimnazistų. Jaunimo, kuris skubėjo į savo tėviškes apkabinti artimųjų.“
Suvalkija, ypač pietinė jos dalis, virto savotišku dėmesio centru dėl savo ypatingos geografinės padėties. Visos laikraščių redakcijos skubėjo pasiųsti į Suvalkijos pakraščius savo žmones su rašikliu ir žiūronais. Korespondentai nėrėsi iš kailio.
„Kaune visiems žurnalistams paprastos kuliamosios mašinos ūžimas galvoje virsta didelėmis bombonešių eskadrilėmis. Visų galvose tik viena mintis – už sienos vyksta karas.
Iš Kauno į Kybartus bėgančiame traukinio kupė klega jaunimas. Senimas politikuoja. Pasienio miestelyje Kybartuose nuotaikos normalios. Tačiau visi nepaprastai graibsto laikraščius. Atvykus pamačiau įdomų vaizdą: bent šimtas žmonių apspito atvežtą paštą. Ir čia pat vietoje išsidalino laikraščius. Čia pat išsisklaidė ir stoviniuodami skaitė“, – savo įspūdžius iš Kybartų dėstė reporteris.
Ne mažiau įdomūs ir kito reporterio patirti bei užrašyti įspūdžiai.
„Perkamų prekių kiekiu panika Kybartuose juntama. Buvo išpirktas visas cukrus ir druska. Tačiau pasienio miestelio gimnazija perpildyta mokiniais.
Prie vieno namo langai apkrauti smėlio maišais. Tačiau tai tik vienintelis namas miestelyje, kuris nusprendė iš anksto ruoštis blogiausiam. Ant stulpų iškabinėti įspėjamieji plakatai, kaip saugotis oro antpuolio metu.
Judėjimas pereinamajame punkte praktiškai nesumažėjęs. Eitkūniškiai svečiuojasi pas kybartiškius ir atvirkščiai. Eitkūnuose tokiu metu uždrausta klausytis radijo, vokiečiai negauna ir laikraščių iš užsienio. Todėl Kybartų gyventojai yra jiems tiesioginis informacijos šaltinis.
22 valandą vakaro Kybartuose įsivyrauja tylos metas. Nuo tos valandos judėjimas mieste sustabdomas. Šviesos langinėse dega, tačiau Eitkūnuose nė menkiausio žiburėlio nematyti. Vokiečiai bijo lenkų lėktuvų. Vienu metu lenkų bombonešiai buvo pasiekę Karaliaučių, todėl prūsai nemenkai išsigandę.
Iš Kybartų į Vištytį kelias vingiuoja pačiu Vokietijos-Lietuvos pasieniu, – tęsia pasakojimą prieškario reporteris. – Saulėtą sekmadienio rytą kelelis pilnas važiuotų ūkininkų. Jie traukia į Virbalį. Šiandien ten atlaidai. Pro šalį lekiantis mūsų automobilis negailestingai skandina vežimuose sėdinčius ponus dulkių debesyje. Sulaukiame grūmojimų kumščiais. Tačiau mes skubame į pagarsėjusį trijų valstybių trikampį. Ten kur vienu metu gali stovėti trijų valstybių teritorijoje.
Vištyčio miestelis kvėpuoja ramybe. Automobilių čia jau nepamatysi. Nuo miestelio iki garsiojo trikampio lieka mažiau nei trylika kilometrų. Apsiginklavę Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusiais žiūronais per Vištyčio ežerą žvelgiame į Vokietiją. Dulkėtu vieškeliu matome link Rytprūsių žygiuojantį vokiečių karių būrį. Netoli po pušele sėdi vokiečių pasieniečiai.
Vartelių trikampyje sutinkame vietinį vachmistrą. Administracijos linija čia labai vingiuota. Galima labai lengvai nuklysti į svetimą teritoriją ar į niekieno žemę. Lenkai iš šios vietos jau atitraukė visus pareigūnus. Neliko nei kariuomenės, nei pasienio sargybos.
Trikampyje padaugėjo „benamių“ – matyt, dezertyrų. Prašo Lietuvos pasieniečių priglausti ir įsileisti į Lietuvą. Lenkai kartais atvyksta tokių „benamių“ ieškoti. Praeitą savaitę susirinko net penkiasdešimt tokių vyrų.“
Antrojo pasaulinio karo pradžioje lietuvių žurnalistų vizitai Vištyčio krašte tapo nuolatiniai. 1939 m. rugsėjo mėnuo – tai laikas, kada mažasis pasienio miestelis tapo visų smalsių kauniečių pagrindiniu kelionės tikslu.
Dar vienoje istorijoje Varnėno slapyvardžiu pasivadinęs tarpukario turistas taip pat pasakoja savo įspūdžius: „Rugsėjo viduryje atvykau į Virbalį. Čia paslaugus žydelis už dešimt litų mielai sutinka nuvežti į Vištytį. Vienkinkiu vežimu. Riebus kuinas pusantros valandos smulkia risčia ir lygiu vieškeliu bėga link Vištyčio miestelio.
Miestelio pašonėje žvilga didelis ežeras, kurį išilgai kerta Lietuvos-Vokietijos siena. Turgaus aikštėje šnekasi pulkai vyrų ir moterų. Kartais visi nutyla ir įdėmiai klausosi. Rytų pusėje, kažkur už ežero esančių kalvų, girdisi šūviai. Žmonės pradeda spėlioti: vieni mano, kad tai artilerija, kiti spėja, kad iš lėktuvų mėtomos bombos.
Kulniuoju prie ežero pakrantės. Saulė skaisčiai šviečia, bet anoje ežero pusėje nieko nematyti. Kalvos ir kalneliai, miškai ir krūmai, o tarp jų nė gyvos dvasios. Atrodo, kad visa apylinkė išmirusi.
Staiga šiaurės vakaruose pasigirsta motorų ūžimas. Garsas nuolat artėja. Užverčiame galvas. Kokių dviejų kilometrų aukštyje iš debesų išnyra trys lėktuvai. Po kelių minučių jie grįžta atgal ir skrenda link Žydkiemio. Anapus ežero pamažu išlenda juoda vora ir slenka Pilupėnų-Žydkiemio vieškeliu. Be žiūronų sunku įžiūrėti, ar tai pėstininkai, ar gurguolės. Virš voros be perstojo skrenda ir ją lydi vokiečių kovos lėktuvai.
Po pusvalandžio pasiekiame Pavištytį. Čia pat Vištyčio ežero siaurasis galas, į kurį atsiremia vokiečių siena ir administracinė linija. Iš čia galima gerai matyti abiejų mūsų kaimynų teritoriją.
Po kelių minučių Vyžainio kryptimi pasigirsta kulkosvaidžių tratėjimas. Tuo pačiu metu iš rytų pusės pasirodo vienas lėktuvas ir dideliu greičiu prašauna visai netoli sienos. – Tai lenkų lėktuvas, – sako sutiktas prie vežimo darbininkas, – mes juos gerai pažįstame.
Tarp Pavištyčio ir Liubavo administracinė linija įsilenkia į mūsų pusę ties Gražiškiais. Ties ta vieta lenkų valdoma teritorija buku trikampiu įsiterpia tarp Lietuvos ir Vokietijos sienų. Nuo Vokietijos sienos pagal Vyžainio miestelį ligi administracijos linijos skersai tą trikampį yra dešimt kilometrų. Jis galėtų būti nesunkiai atkirstas. Tačiau lig šiol šioje vietoje mūšių nebuvo. Gali būti, kad dėl to, kad trukdo Lietuvos pasienio artumas.
Apskritai pačiame Vištytyje vaizdas nėra linksmas. Žmonės labai susirūpinę. Juk šalia jų vyksta didžiųjų šalių – Vokietijos ir Lenkijos – karas. Vištyčio gyventojai daug meldžiasi ir prašo Dievo atitolinti karo šmėklą nuo Lietuvos.
Vakar Vištyčio gyventojai danguje matė net septynis vokiečių bombonešius. Skrisdami į lenkų teritoriją Lietuvos sienos jie nelietė. Prie Lenkijos ir Vokietijos sienos iš Vokietijos pusės visi keliai užbarikaduoti akmenimis. Gyventojai mano, kad pasienyje vokiečiai turi net tris įstiprinimų eiles.
Vietinių žmonių žiniomis, vokiečiai jau užėmė Vyžainį, tačiau Lietuvoje visiškai ramu. Štai tokie pirmieji besiartinančio karo vaizdai Vištyčio krašte.“
Vadinamame Vartelių trikampyje 1939 m. pirmosiomis karo savaitėmis buvo gana ramu. Vokiečiai laikėsi taisyklių ir į lietuvių teritoriją nelindo. Tuo tarpu lenkai iš niekieno žemės atitraukė visus savo karius ir pasieniečius. Į Vištytį vis dažniau prašėsi kaip velnias kryžiaus karo bijantys lenkų vyrai. Gyvenimas Sūduvos pasienio miesteliuose skaičiavo paskutinius ramybės mėnesius.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2022-09-12 10:13:19
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|