„Santaka“ / Į kelionę Nemunu leidęsi kybartiečiai: „Kraštą pažinti galima ir plaukiant plaustu“ / Laisvalaikis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Perka naudotas skardos lankstymo stakles (gali būti iškomplektuotos). Tel. 8 635 46 640.
Galioja iki: 2024-02-23 10:26:21

Parduoda javų kombainą INTERNATIONAL-431 (pjaunamoji 3,6 m, 6 cilindrų variklis, pilnai veikiantis). Perka šieno ir šienainio ritinius. Tel. 8 631 87 876.
Galioja iki: 2024-03-01 11:26:25

Parduoda naują nedidelį savos gamybos šildymo katilą-viryklę (tinka jungti per mašinsuolį, 700 Eur), naują pripučiamą 3,1 m valtį (650 Eur). Atlieka lengvųjų automobilių kėbulo suvirinimo darbus, dengia kėbulą antikorozine danga. Tel. 8 614 21 817.
Galioja iki: 2024-03-01 11:31:28



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Laisvalaikis

Dalinkitės:  


Juozas Januškaitis (iš kairės), Marius Mikelkevičius, Džiugas Januškaitis ir Zenius Januškaitis sėkmingai įveikė 180 km upės atkarpą nuo Druskininkų iki Birštono.

Kristinos JANUŠKAITIENĖS nuotr.


Į kelionę Nemunu leidęsi kybartiečiai: „Kraštą pažinti galima ir plaukiant plaustu“

Simona SIMANAVIČIENĖ


Pirmosiomis rugpjūčio dienomis į kelionę savadarbiu plaustu išsiruošę kybartiečiai negalvojo, jog patirs tiek daug smagių nuotykių. Buvo visko: ir prarastų daiktų, ir neplanuotų maudynių upėje, tačiau daugiausiai – neišdildomų įspūdžių, kuriais pasidalijo plaukimo organizatorius Zenius Januškaitis.



Plaustas ant statinių

Vasara – atostogų metas, todėl daugelis stengiasi jas praleisti prasmingai: pailsėti namuose, keliauti po svečias šalis ar užsiimti tuo, kam dirbant nelieka laiko.

Z. Januškaitis savo atostogas taip pat nusprendė praleisti turiningai, todėl su broliu Juozu, draugu Mariumi Mikelkevičiumi ir jauniausiu plausto įgulos nariu – aštuoniolikmečiu sūnumi Džiugu leidosi į keturių parų kelionę Nemunu.

Idėja plaukti didžiausia Lietuvos upe gimė dar praėjusių metų rudenį. Tada su kitu bendraminčiu, Adu Bukšniu, vyrai pradėjo ręsti dviejų su puse metrų pločio ir penkių metrų ilgio plaustą. Kad plaustas laikytųsi ant vandens, įsigijo dešimt 120 litrų talpos statinių, jas užsandarino. „Kažkada turėjau minčių plaukti valtimi, bet pagalvojau, jog reikės visą laiką sėdėti. O plauste paprasčiau – gali vaikščioti, gulėti, miegoti, daugiau judėjimo“, – pasakojo Z. Januškaitis.


Kelionės maršrutą kybartietis taip pat rinkosi atsakingai. Norėjo pasigėrėti vaizdais, atsipalaiduoti, tad atsisakė minties plaukti nuo Kauno hidroelektrinės, kur išplėtota laivyba ir būtų tekę saugotis laivų bei katerių.

Z. Januškaitis pasirinko ramesnę Nemuno atkarpą nuo Druskininkų. Tiesa, iki tol vyriškiai nebuvo išbandę plausto, galvojo, jei metaliniai laivai plaukia, tai medinis tikrai nenuskęs. Spėjimai pasitvirtino, plaustas įveikė 180 km kelionę iki Birštono, kur kybartiečių jau laukė artimieji.



Nykstanti gyvenvietė

Plaukdami vyrai kartkartėmis išlipdavo į krantą aplankyti paupiuose esančių miestelių ar kaimelių, o vakarop ieškodavo tinkamos vietos įsikurti. Viena įgulos dalis dažniausiai miegodavo palapinėje, kita – ant plausto, kuris prie kranto buvo pritvirtintas Z. Januškaičio sodyboje daug metų kaip dekoracija kabėjusiu inkaru. „Senas inkaras, žmonos tėčio palikimas, bet dar puikus naudoti“, – kalbėjo pašnekovas.

Vyriškiai stebėjosi gražiomis Nemuno pakrantėmis: žolė nušienauta, švendrai išpjauti. Atidi priežiūra – tai pakrantėse gyvenančių ar vasarojančių žmonių indėlis, tačiau daugelyje vietų stūkso ne tik ištaigingos vilos, bet ir ženklai, žymintys privačią teritoriją. „Kokia ten privati valda?! Kiek žinau, yra apsaugos juosta, juk galima penkių metrų zonoje vaikščioti“, – abejojo Z. Januškaitis.


Vienas išlipimas į krantą keliautojams itin įsiminė. Prisišvartavę sodybos pakrantėje jie patraukė Nemunaičio miestelio (Alytaus r. sav.) parduotuvės link. Kybartiečius labai nustebino ne tik gražioji miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, bet ir apmirusi gyvenvietė. Dažnas namas atrodė nebegyvenamas, o gatvės tuščios: nesutiko nė vieno praeivio ar automobilio, tik zuikį, kuris nesibaidydamas žmonių sau straksėjo gatvele.

Vietinius gyventojus keliautojai pamatė tik prie parduotuvės, o pirmasis sutiktas automobilis – policijos. Pareigūnai jau buvo spėję aplankyti pakrantėje plaustą saugojusį Zeniaus sūnų. Pasirodo, greta esančios sodybos šeimininkas iškvietė policininkus, nes buvo nepatenkintas nekviestų svečių apsilankymu.



Nuotykiai ir nuostoliai

Plaukdami upe vyrai žvejojo, iš sugauto laimikio virė žuvienę, žaidė kortomis, taip pat įamžino kelionės akimirkas nuotraukose ir vaizdo įrašuose. „Turėjau minčių pasiimti droną, bet gal ir gerai, kad nepaėmiau, nes su mūsų „sėkme“ greičiausiai būtume jį pametę ar sulaužę“, – juokavo pašnekovas.

Kybartiečių plaustą nešančios srovės buvo įvairios. Jis dažnai sukdavosi upės vagoje, todėl esančias kliūtis ne visada pavykdavo laiku pamatyti ir jų išvengti. Teko iš peties padirbėti norint nustumti plaustą nuo didžiulio akmens, nes tada negelbėjo nei ilga kartis, nei plaukti į krantą naudotas varikliukas.


Vyrai per vėlai pastebėjo ir upės pakrantėje gulėjusį virtuolį. Tada užsižiopsoję keliautojai įplaukė į tankias šakas ir taip prarado žibintuvėlį, irklą, denį puošusią vėliavą ir vos nenugriovė ant plausto pritvirtintos pastogės.

Netrūko ir neplanuotų maudynių, kurioms ryžosi Z. Januškaitis, apsipylęs koją karštu vandeniu. Vėsiame Nemune teko išsimaudyti ir bendrakeleiviui Mariui, kai jis atsistojo ant plausto pastogės tentą laikiusios vinies ir iš netikėtumo niurktelėjo į vandenį. Nelaimingiems atvejams vyrai buvo pasiruošę: su savimi gabenosi pirmosios pagalbos rinkinį.

Z. Januškaitis taip pat nepamiršęs istorijos apie žuvų sietelį. Temstant pažvejoti nusprendęs vyras užmetė meškerę ir greitai pajuto, jog laimikis užkibo. Ištraukęs pamatė, jog valo gale ne žuvis vakarienei, o jo paties rezginė žuvims. Patarlė moko: „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs“. Tinklelį vyrai vis tiek pametė, tik nežino, nei kada, nei kaip.

Paskutinė plaukimo diena taip pat neapsiėjo be netikėtumų, nes nuotykių ieškotojus vidury upės užklupo... audra. „Keliavome keturiese, o buvome pasiėmę tik vieną lietpaltį. Buvome šlapi kaip ančiukai“, – juokėsi prisiminęs Z. Januškaitis.

Stiprus vėjas ir dar smarkesnis lietus talžė plaustą į visas puses. Vėjas pūtė prieš srovę, o pastogėje, kuri visą kelionę saugojo nuo saulės kaitros, nebuvo įmanoma pasislėpti. Šios dangalus reikėjo pakelti, nes esant stipriam vėjui jie būtų tapę bure, nešusia atgal.

Po netikėtos audros kybartiečiai nusprendė tą patį vakarą į Birštoną neplaukti, todėl pailsėję prieplauką pasiekė kitos dienos rytą.



Internete dalijasi kelionių vaizdais

Nuo Druskininkų iki Birštono važiuojant automobiliu yra apie 90 km kelio, o plaukiant Nemunu – dvigubai tiek, tačiau keturių parų kelionė tikrai neprailgo. Priešingai, paliko neišdildomų įspūdžių ir įkvėpė naujiems potyriams. „Kokia graži Lietuva! Tada pagalvoji, kam tas užsienis. Ankstų rytą, tekant saulei, nuo upės kildavo rūkas – kvapą gniaužiantis vaizdas. Kitais metais irgi norėčiau kur nors keliauti, gal ir vėl plaustu, tik kita upe“, – ateities planais dalijosi pašnekovas.

Apie plausto statybas Z. Januškaitis kūrė trumpus filmukus ir talpino juos savo „YouTube“ paskyroje. Šiuo metu ten galima peržiūrėti ir naujausią vaizdo įrašą, kuriame sudėtos kelionės Nemunu akimirkos.


Ten taip pat yra vaizdo įrašų iš kelionių po kalnus. Keliauti tiek su šeima, tiek vienas mėgstantis kybartietis sakė, jog labiausiai atsigauna pabuvojęs kalnuose. Vyras mėgsta slidinėti, pasivaikščioti, o ateity norėtų pasimokyti ir alpinizmo.



Publikuota: 2022-09-02 10:53:08

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Atnaujinta viešoji biblioteka – šviesi, jauki ir moderni
* Situacija Vilkaviškio rajone įvertinta kaip viena prasčiausių
* Istoriniai „Bruklino“ medaliai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar prisidėsite prie šiemetinės akcijos „Radarom!“?
Taip, asmeniniais pinigais.
Lėšų skirsiu kaip verslininkas (-ė).
Dar pagalvosiu.
Šį kartą neprisidėsiu.
Ukrainai neaukoju niekada.



Kalbos patarimai

Pieninis ar pieniškas šokoladas?
Kalbos požiūriu taisyklingi abu variantai. Priesagos -iškas būdvardis vartojamas nusakant daikto požymį. Jis paprastai vartojamas šnekoje, laisvuosiuose stiliuose: pieniškas šokoladas, pieniškas valgis, pieniški ledai, pieniška sriuba.
Sudarant terminus, kai reikia pabrėžti rūšį, vartojamas priesagos -inis būdvardis: pieninis šokoladas, grietininis šokoladas, riešutinis šokoladas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai