Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Palanga. 1929 metai.

Taip prieš šimtmetį sakydavo Plungės ir Gargždų krašto žemaičiai. Jie retai kada išvykdavo už savo parapijos ribų. Todėl atvykę į Palangą ir pamatę banguojančią jūrą nuspręsdavo: čia yra riba, už kurios pasibaigia pasaulis.

Tačiau net ir nepriklausomoje Lietuvoje atsirasdavo taip manančiųjų. Kelios dešimtys puošnių vilų, kurhauzas, meilės pušynėlis, pliažas, Atodūsių tiltas ant Ronžės upelio – ir tai jau visa Palanga – tikindavo provincijos žmogelis. Tokiems Palanga išnykdavo ten, kur nebesigirdėdavo orkestro garsų. Tačiau senieji šaltiniai bandė įrodyti kitaip.

Buvo pabrėžiama, kad Palanga – tai ilgai miegojusi, tingi jaunamartė, kuri vėlai pabudo ir nebežino, ko griebtis – eiti melžti karvių ar virsti atgal į lovą. Visgi išvydusi saulę susigėsdavo ir skubiai imdavo tvarkytis.

Anot šaltinių, „1935 m. balandį intensyviai buvo valomas pliažas, keliai ir takeliai, tiltai ir tilteliai. Puošniųjų vilų darželiuose sodinamos gėlės, karpomi medeliai, pešiojamos nereikalingos žolės. Apšepusios vasarnamio sienos dailiai nuskutinėjamos. Sienos ir stogai greitai sužydės įvairiaspalve kosmetika. Lygiai taip, kaip Balzako amžiaus gražuolės veidelis – vilios romantikos ištroškusius vasarotojus.“

Deja, tai buvo daroma ne iš meilės, o tik iš šalto išskaičiavimo. Ironizuota, kad oficialioji Palanga apie tikrą meilę nesvajoja. Palanga – praktiškai gyvanašlė, nes žino, kad visas jos remonto išlaidas mielieji sveteliai padengs su kaupu.

1935-aisiais tie, kurie skuto, plovė ir pudravo, su šypsena lūpose prisimindavo praėjusio sezono farsus ir tragikomedijas: „Čia vienas ponas skaldė antausius konkurentui. O štai čia poniutė draskė akis savo vyro viliotojai. Šiame kambaryje gyveno toks frantas, kuris kurhauze užstatė savo fraką ir naktį pabėgo nesumokėjęs už pensioną.“ Taip ruošdamiesi naujam sezonui praėjusios vasaros nuotykius prisimindavo Palangoje dirbę žmonės.

O tuščiose kurhauzo salėse verslininkai skaičiuodavo, kiek pelno duos tos lentinės sienos, kiek nuošimčių atneš viena selterio (mineralinio vandens) bonka.

Bet už šitos ribos dar buvo ir kita Palanga, dar vienas pasaulis, kurio daugelis prieškaryje nežinojo.

Virtinės mažų pakrypusių lūšnelių stūksojo įsiraususios smėlynuose. Jų savininkai vaikščiojo ginkluoti grėbliais ir šakėmis, braidžiojo sūriame vandenyje ir glėbiais traukė jūros samanas. Tai trąša jų smėlynams, kuriuose sodindavo savo roputes. Į tarp smėlio išsibarsčiusias juodas puvenas sukaišiodavo svogūnus, berdavo morkų sėklas.

Žvejų moterys be darbo nesėdėdavo, ėjo per poilsiavietes ir pardavinėjo savo daržoves miestiečiams. Pabrėžiama, kad Palangos ponios buvo labai griežtos ir derėdavosi dėl kiekvieno cento – kurhauzo pramogos poilsiautojoms buvo daug svarbesnės už vietines daržoves.

Sunkiai dirbantys smėlynų žvejai negalėjo patikėti, kad Kaune už rūkyto ungurio kilogramą mokėdavo 7–8 litus, o Palangoje 1935 m. žuvis buvo parduodama už centus. Sunki buvo prieškario žvejo kasdieninė duona. Palangoje tuo metu buvo 27 laivai ir 140 žvejotojų. Tad senieji Palangos meškeriotojai vis dažniau žvalgydavosi į žemės lopinėlį ir imdavosi ūkininko darbo.

1935-ųjų vasara turėjo nudžiuginti policijos tarnautojus. Naujai pastatyta sanatorija buvo skirta būtent jiems. Prie jūros tilto išdygo restoranas, o kam neužtenka jūros – įrengtos maudyklos. Statybos rangovas grafas Juozapas Tiškevičius apgalvojo viską. Nepamiršo ir bufeto. Pabrėžiama, kad tik nuo miesto valdžios priklausys, ar bufete bus svaigiųjų gėrimų pasirinkimas, nes „Palangos burmistras prisibijo, kad gėrimų mėgėjai tuo pačiu metu nepamėgtų jūros. Nes tarp šių pramogų yra gana glaudus ryšys.“

Kiek tuo metu į kurortą reikėjo atsivežti pinigų? Gyvenimo išlaidos Palangoje menkai kuo nusileido Kaunui. Maisto produktų kainos buvo tokios pačios kaip didmiestyje, bet patarnavimas, maisto gaminimas atsieidavo kur kas brangiau. Lauko virtuvėse sukdavosi palangiškės, kurias samdydavo inteligentų šeimos. Kambarius savininkai nuomodavo ne mėnesiui, bet visam sezonui. Todėl kelios valdininkų šeimos susitardavo dėl atostogų grafiko ir poilsiaudavo viena kitą pakeisdamos. Pabrėžiama, kad geras 2 kambarių butas sezonui kainuodavo 400–500 litų.

Į Nidą, Juodkrantę poilsiautojai važiuodavo kur kas anksčiau, o į Palangą traukdavo tik tada, kuomet vanduo sušildavo. Oficiali sezono pradžia įprastai prasidėdavo birželio 1 d.

Įpusėjęs pavasaris lietuviams keldavo nuotaiką, atostogų laukimą, o tarpukario Palangos žvejams – naujų rūpesčių. Vandeniui atšilus žuvys juk ieško naujų ganyklų ir lekia toliau nuo kranto, tad žvejams tekdavo leistis 25–30 km į jūrą. Medinis laivas su penkiais vyrais toldavo nuo kranto ir likdavo klausimas, ar visi iš to laivo atgal sugrįš. Tai tik patvirtindavo, kad už kurhauzo bei vilų buvo dar ir kita Palanga.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---