|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Mūsų rajone
Per septynerius metus Vytautas Bukauskas sukūrė vieną didžiausių bitynų rajone.Autoriaus nuotr. Andrius GRYGELAITIS
V. Bukauskas tarp bičių sukasi nuo mažų dienų. Anksčiau šias skraiduoles laikė vyro tėtis, tad ir jam pačiam darbas prie avilių niekada nebuvo svetimas. Bėgant laikui Vytauto tėtis nebespėjo vienu metu rūpintis ir nemažu augalininkystės bei gyvulininkystės ūkiu, ir bitėmis, tad pastarųjų teko atsisakyti. Vytautas taip pat tuo metu turėjo pakankamai kitos veiklos, tad galvoti apie bites nebuvo kada. Viskas pasikeitė maždaug prieš septynerius metus, kuomet V. Bukausko gyvenime atsirado šiek tiek laisvo laiko. „Po studijų visuomet vienu metu dirbau keletą darbų. Taip jau atsitiko, kad teko keisti pobūdį. Darbo turėjau, bet veiklos trūko. Mėgstu jodinėti žirgais, medžioti, tačiau visa tai atsiradusio laisvo laiko neužpildė. Nusprendžiau įsigyti keletą bičių avilių. Susisiekiau su vienu studijų laikų draugu ir iš jo nusipirkau penkias šeimas“, – prisiminė V. Bukauskas. Jaunas vyras gana greitai prisiminė senus įgūdžius, pamažu ėmė gilintis ir į bitininkavimo naujoves. Augant patirties bei žinių bagažui didėjo ir bitynas. Šiandien Vytautas prižiūri daugiau nei pusantro šimto šeimų. Tiesa, jis tai daro ne vienas. „Mano aviliai išsidėstę maždaug 50 km spinduliu. Jų yra ir Vilkaviškio, ir Kalvarijos, ir Kazlų Rūdos savivaldybėse. Kadangi dar dirbu transporto srityje, vienas visko tikrai nespėčiau. Per patį darbymetį labai padeda tėtis su mama, žmona su dukra, sesė, sūnėnas, kiti namiškiai. Tai savotiška visos šeimos veikla“, – pasakojo pašnekovas. V. Bukauskas vienintelis visame Marijampolės regione augina bičių motinėles. Tą daryti jis pradėjo maždaug prieš penkerius metus. Daugindamas šeimas vyras ėmė ieškoti, kur galėtų įsigyti motinėlių. Kai suprato, kad arti niekas jų neaugina, apsisprendė pats tuo užsiimti. Pirmąsias žinias Vytautui suteikė Prienų rajono bitininkas Aldas Gruodis. Kiek vėliau vienoje parodoje Vytautas susipažino su didžiausio ekologiško bityno Lietuvoje savininku Laimonu Galvonu, taip pat savo ūkyje auginančiu bičių motinėles. Jis kolegai atskleidė dar daugiau niuansų, kaip išauginti geras bityno „viršininkes“. „Svarbiausia – atsirinkti gerą veislinę medžiagą. Reikia žiūrėti, kad motinėlė nebūtų pikta, šeimoje palaikytų švarą ir t. t. Juk nuo viso to priklauso medunešis. Visas motinėles auginu sau. Gal tik penktadalį jų parduodu“, – pasakojo V. Bukauskas. Vyras teigė šeimose motinėles keičiantis kas 1–2 metus. Taip jis siekia išlaikyti aukštą bičių produktyvumo lygį. Atskirti, kiek metų avilyje esančiai motinėlei, nėra sunku. Pagal tarptautinius reikalavimus, kasmet jos pažymimos tam tikra dažų spalva. Šių metų spalva – geltona. „Sakoma, kad sena gaspadinė naujovių neieško. Taip ir su bitėmis – bėgant metams motinėlių darbingumas mažėja, o jų pavyzdžiu ima sekti kitos skraiduolės“, – pasakojo Vytautas Bukauskas. Susipažinęs su minėtu Laimonu Galvonu jis labai greitai pajuto su šiuo bitininku turintis daug bendro. Jau seniau Vytautas bitininkavimo klausimais nuolat diskutuodavo su buvusiu bendradarbiu, dabar Norvegijoje gyvenančiu Laurynu Siručiu. Prisijungus L. Galvonui trijulė susibūrė į kooperatyvą „Bičiulių sprendimai“ ir dabar patys ne tik dalinasi patirtimis, žiniomis, bet ir sprendžia tam tikrus technologinius iššūkius. Pavyzdžiui, bitininkai pagamino vaško perdirbimo įrangą, baigia konstruoti bičių terapijos namelį ir kt. Savo sukonstruotus gaminius jie pristato įvairiose bitininkams skirtose parodose. „Tariamės tarpusavyje dėl pačių įvairiausių dalykų – vaistų panaudojimo, veislinės bičių medžiagos ir pan. Atitaisyti bityne padarytą klaidą galima tik po metų, tačiau dirbant su bendraminčiais jų apskritai įmanoma išvengti, o tam tikrus sprendimus galima priimti daug greičiau“, – kalbėjo Lakštučiuose bitininkaujantis V. Bukauskas. Jis teigė siekiantis dar labiau modernizuoti savo bičių ūkį ir darantis viską, kad dirbti jame būtų kaip įmanoma lengviau. Pavyzdžiui, prieš keletą metų vyras su kooperatyvo partneriais lankėsi viename Norvegijoje esančiame ekologiniame bityne. Iš ten jis parsivežė idėją apie modernią centrifugą, kuri iš medaus išvalo vaško priemaišas. Šiandien ji jau stovi vyro namuose. Tokį aparatą kiti šalies bitininkai naudoja dar labai retai, o medų dažniausiai valo kitais, daugiau pastangų reikalaujančiais būdais. Didžiąją dalį per sezoną išsukto medaus V. Bukauskas parduoda didmenininkams. Įprastai jo namuose galima surasti miško, rapsų ir grikių medaus. Pastarąjį medų Vytautas pats labai mėgsta, nors ši bičių pagaminta produkcija ir turi specifinį skonį, ne visiems patinka. Apskritai Vytautas medų stengiasi vartoti kuo dažniau. Jis net savo bendradarbius įpratino vietoje cukraus į kavą ar arbatą dėtis būtent medaus. „Cukrų organizmas turi perdirbti, jis ne visas įsisavinamas, tad labai apsunkina žmogaus kūną. Medaus organizmui perdirbti nereikia, jis puikiai įsisavinamas, o ir reikia jo mažiau nei cukraus, kadangi medus – dvigubai saldesnis“, – apie produkto vertę pasakojo pašnekovas. Jis medų naudoja ne tik saldindamas kavą ar maisto produktus, bet ir gamindamas midų. Žinių, kaip pasigaminti šį gėrimą, Vytautas sėmėsi specialiuose kursuose. Anot jo, geriausia ragauti bent metų senumo midų. Trumpiau išlaikytas gėrimas dar nebūna toks skanus. Jaunas bitininkas gamina ne tik tradicinį midų. Jis nuolat eksperimentuoja su šiuo gėrimu, tad savo lentynose turi midaus su čiobreliais, šeivamedžio bei kitomis uogomis. Šiais metais V. Bukauskas tapo Vilkaviškio bitininkų draugijos nariu. Pagrindinė to priežastis – noras susipažinti su kitais bičių augintojais. „Man patinka bendrauti. O tarp bičiulių juk yra įvairių sričių atstovų, tad pokalbiai ne visada sukasi vien tik apie bites. Be to, būnant draugijos nariu tam tikrą informaciją taip pat galima lengviau gauti“, – mintimis dalijosi jaunas vyras. Šiemet jis tikisi neblogo derliaus, bent jau tokio, kaip praėjusiais metais. Dar labiau išplėsti laikomų bičių šeimų skaičiaus artimiausiu metu Vytautas neketina. Anot jo, tai būtų galima nesunkiai padaryti, tačiau vyras baiminasi, jog tuomet laisvo laiko išvis neturėtų. Visgi žvelgdamas į tolesnę ateitį jis kategoriškai neatsisako idėjos bent jau padvigubinti turimą bityną. Pasak V. Bukausko, viską reikia daryti palaipsniui, žingsnis po žingsnio.
Galerija: Amatas
Publikuota: 2022-08-19 08:06:28 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|