Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-08-11 15:19

---

Marija Ščerbienė rodo iš folijos ir popieriaus susuktas figūrėles: čia bus balerinos su lankais.

Autorės nuotr.

Pilviškietės Marijos Ščerbienės jos kraštiečiams pristatinėti nereikia. Aktyvi moteris dalyvauja miestelio bendruomenės veikloje, vaidina teatre, vadovauja Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto fakultetui, o jos meno dirbiniai žinomi net užsienyje.

Skuba išbandyti

Šiuo metu didžiausias Marijos rūpestis – sukurti kuo gražesnį raštą gėlių kilimui, kuris per Žolinės šventę nuguls Vilkaviškio katedros šventoriuje. Moters galvoje susirikiavę Sūduvos kraštui būdingi raštai ir mintys, kokie augalai galėtų atspindėti jos idėją. Neeilinių meninių gebėjimų turinti pilviškietė neslepia, kad kūryba jai teikia didžiulį malonumą.

Ko gero, nėra tokios meno rūšies, kurios nebūtų išbandžiusi M. Ščerbienė. Pilviškietė tapo paveikslus ne tik dažais, bet ir vašku, lieja akvareles, fotografuoja, lipdo, gamina dirbinius papjė mašė technika, kuria atvirukus, dekoruotus augalų atspaudais, graviruoja ir inkrustuoja kiaušinius, o didžiausią vietą jos kūryboje užima rankdarbiai iš odos.

– Matote tą vazą su tulpėmis – atrodo kaip molinė ir sveria kaip keraminė. Iš tiesų tai pieno butelis, aplipdytas kiaušinių dėklų mase, – šypsosi Marija ir rodo jau kita technika – iš folijos ir popieriaus – susuktas figūrėles. – Čia bus balerinos su lankais.

Veikli moteris prisipažino, kad pamačiusi kažką naujo būtinai skuba išbandyti. Už tai, ką praleido jaunystėje, dabar, sako, turinti atsigriebti.


Svajonė neišsipildė

Pilviškietė labai gailisi, kad gyvenime neteko įgyti meninio išsilavinimo. Nuo vaikystės polinkį menui turėjusi Marija svajojo studijuoti tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume ir tapti drabužių modeliuotoja.

– Nuo mažens iš molio lipdydavau lėles. Gyvenome prie Šešupės, prie pat skardžio, tai molio buvo į valias. Visi kaimo vaikai mano lipdytomis lėlėmis žaidė, – ikimokyklinę vaikystę prisiminė Marija.

Bet pirmoji šlovė aplankė kiek vėliau, jau mokyklos metais. Laimėjusi pirmą vietą respublikiniame konkurse Marija suprato, kad visai neblogai piešia ir panoro rinktis menininkės kelią. Tačiau tėvai prieštaravo tokiam sumanymui ir patarė mokytis praktiškesnės profesijos, iš kurios galėtų „duoną valgyti“.

Dešimtmetį praleidusi prekyboje moteris nutarė eiti tėvų pėdomis ir įgijo pieno pramonės technologės specialybę. Nors dirbo visai nekūrybišką darbą, menas visada buvo greta. Marijos gebėjimus jos vadovai visuomet rasdavo kaip panaudoti: kolūkių laikais moteriai teko iliustruoti sienlaikraščius, gaminti sveikinimų atvirukus, vaidinti meno kolektyvuose, piešti dekoracijas.

– Dažnai papriekaištaudavau tėvams, kad neleido man studijuoti dailės. Gal jie ir jautė dėl to kaltę, bet anais laikais požiūris į vaikų interesus buvo kitoks – svarbu pavalgę, aprengti, tai ir laimingi, – neišsipildžiusias svajones atskleidė Marija Ščerbienė.

Nors menas šalia buvo visą gyvenimą, išėjusi į užtarnautą poilsį moteris į savo pomėgį pasinėrė stačia galva.

– Kai išėjau į pensiją, supratau, kad aš negaliu sėdėti tuščiuose namuose ir valyti dulkes. Vis dar noriu lėkt, noriu skrist, – kalbėjo pilviškietė.


Mokosi ir moko

Įvairių naujų meno technikų M. Ščerbienė mokosi internete. Ji susiranda mokamų pamokų, ne vieną valandą praleidžia prie kompiuterio ieškodama portalų, kur savo patirtimi dalijasi rankdarbius mėgstančios moterys iš viso pasaulio.

Būtent noras išmokti kažko visiškai naujo M. Ščerbienę nuvedė į Trečiojo amžiaus universitetą. Pradėjusi jame lankyti darbščiųjų rankų būrelį pilviškietė suprato, kad pati žino gerokai daugiau už koleges, tad galėtų jas pamokyti. Netrukus universitete buvo įkurtas atskiras Dailės technologijų fakultetas, kurio dekane tapo Marija.

– Nors aš pati savamokslė, tuo, ką moku, labai norėjosi pasidalinti su kitais. Taip bemokydama kitus tobulėju ir aš pati, – pasakojo M. Ščerbienė.

Didžiausia Marijos aistra – odos dirbiniai ir graviruoti kiaušiniai. Pastarieji šlovės sulaukę ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Moteris specialiais graviravimo įrankiais meistriškai išpjausto vištų, ančių, žąsų, stručių kiaušinių lukštus, dekoruoja juos karoliukais, šiaudais, iškloja audiniais, inkrustuoja gintaru. Iš stručių kiaušinių lukštų Marija gamina papuošalų dėžutes, dekoratyvinius dėklus, šviestuvų gaubtus. M. Ščerbienė priklauso Pasaulinei kiaušinių meno asociacijai, o jos graviruotus kiaušinius galima pamatyti elektroniniame muziejuje.


Užkrėtė odos „liga“

Deja, ši meno rūšis reikalauja ne tik begalinio kruopštumo ir talento, bet ir nemažai investicijų. Tad Trečiojo amžiaus universiteto moteris Marija užkrėtė kita savo „liga“ – rankdarbių iš odos gamyba. Pilviškietė senjores išmokė gaminti įvairius papuošalus – seges, vėrinius, auskarus, oda dekoruotas dėžutes ir kt.

Nors dabar universitetas atostogauja, Dailės technologijų fakulteto studentės dekanės pamokų gali rasti interneto svetainėje. Moterys nekantriai laukia naujų mokslo metų ir žino, kad Marija per vasarą tikrai „iškas“ kokią naują techniką. Net ir per karantiną M. Ščerbienė savo fakulteto studenčių nepaliko be veiklos – pamokėles transliuodavo internetu.

Beje, veikli moteris spėja aktyviai dalyvauti miestelio bendruomenės veikloje ir net vaidinti Pilviškių mėgėjų teatre „Bajorgalis“. Ir ten Marijos meniniai gebėjimai labai praverčia gaminant dekoracijas, siuvant sceninius drabužius.

– Neseniai siuvau drabužius Moljero pjesei. Įsivaizduojat, kiek sijonų reikėjo pasiūti? – linksmai klausė M. Ščerbienė.

Kad Marija prie savo dirbinių sugaišta begales laiko, šeima nepriekaištauja ir netgi palaiko.

– Mano vyras pats mėgsta gaminti iš medžio, tad vienas kitą suprantame. Jis man padeda, kai mano sumanymams reikia kokio metalinio karkaso ar medinio rėmo. Vaikai iš manęs paveldėjo meno gyslelę, tad skatina kurti ir džiaugiasi mano veikla. Jei paroje būtų daugiau valandų, rasčiau dar daugiau veiklų, – neabejojo vietoje nenustygstanti senjorė.

Galerija: Graverė

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---