|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-08-04 17:11
|
|
|
Žolėse paskendusi varpininko Juozo Kauko kapavietė Seinų kapinėse.
Autoriaus nuotr.
Lankydamas mūsų krašto sūnų, spausdintu žodžiu arba savanoriška tarnyba Lietuvos kariuomenėje kovojusių už savo kalbą ir valstybę, kapus Seinuose patyriau dvejopų įspūdžių. Vienur pamačiau, kad mums reikia susitelkti ir imtis darbo. Kitur galėjau džiaugtis, kaip tolerantiškai puoselėjama lietuvybė.
Laikas pasirūpinti varpininko kapaviete
Seinų senosiose kapinėse palaidotas vienas iš „Varpo“ leidėjų, Vinco Kudirkos bendražygis, gydytojas Juozas Kaukas. Jis gimė 1863 m. Penkvalakių kaime, mirė 1895 m. Berne (Šveicarija).
Kartu su V. Kudirka ir kitais Varšuvos studentais J. Kaukas 1888 m. įsteigė Varšuvos lietuvių studentų draugiją „Lietuva“. „Varpo“ leidybai paaukojo du tūkstančius caro rublių, buvo studentų draugijos iždininkas. Kaip draugijos narys dalyvavo pirmajame varpininkų suvažiavime Marijampolėje.
J. Kaukas turėjo siekių šviesti lietuvių tautą, saugoti ją nuo nykimo, gerbti bei puoselėti dailę ir literatūrą, stipendijomis šelpti studentus, steigti mokyklas, neleisti lietuvių lenkinti per bažnyčias, stabdyti emigraciją, neišleisti žemės iš lietuvių rankų. O juk tai ir mūsų dienomis aktualios temos!
Studentavimo laikais J. Kaukas buvo pravardžiuojamas Pukša, nes pukšėdamas rūkė pypkę. Išliko pasakojimas apie V. Kudirkos ir J. Kauko viešnagę Paežeriuose.
„Paskutines studentiškas atostogas Vincas Kudirka praleido tėviškėje. Namo parvažiavo draug su kaimynais studentais Juozu Kauku ir Jonu Byla. Per atlaidus nuėjo į Paežerių bažnytėlę. Savo studentiškais, blizgančiomis sagomis drabužiais traukė visų dėmesį, ir žmonės daugiausia žvalgėsi į juos.
Girdėdami juos garsiai kalbant lietuviškai, viens kitam reiškė nusistebėjimą: „Tik pamanykit – tokie mokyti ponaičiai ir nesidrovi viešai lietuviškai kalbėti. Tai ko sulaukėm“, – anuomet kilusią nuostabą perpasakojo studentų amžininkas.
Po studijų baigimo J. Kaukas 1889–1891 m. dirbo gydytoju Lazdijuose. Ten jis organizavo lietuviškos spaudos platinimą Veisiejų, Rudaminos, Būdviečio, Lazdijų apylinkėse. Kaimo žmonės stebėjosi gydytojo paprastumu ir draugiškumu. Užkalbintas lenkiškai ar rusiškai atsakydavo lietuviškai, ligonį dėmesingai išklausydavo.
1891 m. persikėlė į Seinus. Susirgęs džiova gydėsi Šveicarijoje. Ten ir mirė.
Vykdamas į Seinus turėjau tikslą aplankyti varpininko J. Kauko kapą. Su gidu Algirdu Vektoriumi nuėjome prie žolėse paskendusio, sukrypusia metaline tvorele aptverto kapelio... Nuroviau kelias arkliarūgštes...
Lietuvių namuose aplankiau jų vadovę Onutę Nevulienę, Lietuvos konsulatą. Sutarėme kartu su Lietuvių namais ir Vilkaviškio rajono savivaldybe ieškoti galimybių atnaujinti iškilaus mūsų krašto sūnaus kapavietę.
Kariuomenės savanoriams parodyta pagarba
Kai lenkų I brigada 1920 m. rugsėjo 22–23 d. puolė piečiau Berznyko įsitvirtinusius lietuvių savanorius, kilo aršios grumtynės. Narsiai kovėsi lietuvių šarvuočio kariai, vadovaujami kapitono Kazio Musteikio.
Berznyko kapinėse ilsisi dešimt lietuvių savanorių. Tarp jų – leitenantas Petras Saldukas iš Kalvarijos, Tadas Gelžinis, Kazys Liutinskas, Silvestras Petkevičius, Jonas Stimburys, skyrininkas Motiejus Aleksa, šaulys Vincas Marcinkevičius, eilinis Stasys Golberis, žydas Abraomas Zibermanas.
Savanoriai kovėsi 5-ajame pulke, vedami karininko Kazio Škirpos. Antkapiai lietuviams kariams savanoriams pastatyti Lietuvos konsulato Seinuose rūpesčiu.
Toks lietuvių poelgis suerzino dalį lenkų ekstremistų. Per vieną naktį greta lietuvių savanorių kapų iškilo aukštas kryžius, skirtas žudynėms Paneriuose atminti. Obeliske – įrašas, įžeidžiantis lietuvių jausmus. Nors ten, kur stovi kryžius ir obeliskas, nėra palaidotų lenkų tautybės asmenų, įrašas skelbia, kad egzekucijas Paneriuose, kur buvo nužudyti tūkstančiai lenkų, vykdė „lietuvių specialusis būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantys hitlerininkų saugumo tarnybose“. Greta atidengtas ir memorialas lenkų kariams, žuvusiems kovose 1920-aisiais.
Atidengiant Berznyke lenkišką paminklą arkivyskupas Voicechas Ziemba kalbėjo: „Šiandien prisimename tuos, kurie už šią žemę kovojo. Ši žemė tiek lietuviams, tiek lenkams buvo gimtoji žemė. Ši mažoji tėvynė šventai priklauso ir vieniems, ir kitiems.“
Berznyke radau sąsajų ir su savo gimtuoju Rūdos kaimu. Kai vietiniai lenkai neleido lietuviams melstis gimtąja kalba, buvo priimtas sprendimas įkurti Kučiūnų parapiją. Ja rūpintis paskirtas kunigas Juozapas Galeckas, gimęs Rūdos kaime. Šis dvasininkas pastatė dvi bažnyčias Dzūkijoje: Kučiūnuose ir Šventežeryje.
Antilietuviškų ženklų galima rasti ir daugiau. Seinų vyskupų rūmuose, kur gyveno vyskupas Antanas Baranauskas, įsteigtas muziejus vyskupui, lietuvybės priešininkui Romualdui Jalbžykovskiui. Seinų bazilikoje yra plokštė kunigui Stanislovui Rogovskiui, atkakliam lietuviškų pamaldų šioje šventovėje priešininkui.
Buvo malonu patirti, kad lietuvių bendruomenė tolerantiška, vysto savo kultūrą, puoselėja lietuvybę netgi stipriau nei mes tėvynėje.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas
Lankydamas mūsų krašto sūnų, spausdintu žodžiu arba savanoriška tarnyba Lietuvos kariuomenėje kovojusių už savo kalbą ir valstybę, kapus Seinuose patyriau dvejopų įspūdžių. Vienur pamačiau, kad mums reikia susitelkti ir imtis darbo. Kitur galėjau džiaugtis, kaip tolerantiškai puoselėjama lietuvybė. |
Seinų senosiose kapinėse palaidotas vienas iš „Varpo“ leidėjų, Vinco Kudirkos bendražygis, gydytojas Juozas Kaukas. Jis gimė 1863 m. Penkvalakių kaime, mirė 1895 m. Berne (Šveicarija).
Kartu su V. Kudirka ir kitais Varšuvos studentais J. Kaukas 1888 m. įsteigė Varšuvos lietuvių studentų draugiją „Lietuva“. „Varpo“ leidybai paaukojo du tūkstančius caro rublių, buvo studentų draugijos iždininkas. Kaip draugijos narys dalyvavo pirmajame varpininkų suvažiavime Marijampolėje.
J. Kaukas turėjo siekių šviesti lietuvių tautą, saugoti ją nuo nykimo, gerbti bei puoselėti dailę ir literatūrą, stipendijomis šelpti studentus, steigti mokyklas, neleisti lietuvių lenkinti per bažnyčias, stabdyti emigraciją, neišleisti žemės iš lietuvių rankų. O juk tai ir mūsų dienomis aktualios temos!
Studentavimo laikais J. Kaukas buvo pravardžiuojamas Pukša, nes pukšėdamas rūkė pypkę. Išliko pasakojimas apie V. Kudirkos ir J. Kauko viešnagę Paežeriuose.
„Paskutines studentiškas atostogas Vincas Kudirka praleido tėviškėje. Namo parvažiavo draug su kaimynais studentais Juozu Kauku ir Jonu Byla. Per atlaidus nuėjo į Paežerių bažnytėlę. Savo studentiškais, blizgančiomis sagomis drabužiais traukė visų dėmesį, ir žmonės daugiausia žvalgėsi į juos.
Girdėdami juos garsiai kalbant lietuviškai, viens kitam reiškė nusistebėjimą: „Tik pamanykit – tokie mokyti ponaičiai ir nesidrovi viešai lietuviškai kalbėti. Tai ko sulaukėm“, – anuomet kilusią nuostabą perpasakojo studentų amžininkas.
Po studijų baigimo J. Kaukas 1889–1891 m. dirbo gydytoju Lazdijuose. Ten jis organizavo lietuviškos spaudos platinimą Veisiejų, Rudaminos, Būdviečio, Lazdijų apylinkėse. Kaimo žmonės stebėjosi gydytojo paprastumu ir draugiškumu. Užkalbintas lenkiškai ar rusiškai atsakydavo lietuviškai, ligonį dėmesingai išklausydavo.
1891 m. persikėlė į Seinus. Susirgęs džiova gydėsi Šveicarijoje. Ten ir mirė.
Vykdamas į Seinus turėjau tikslą aplankyti varpininko J. Kauko kapą. Su gidu Algirdu Vektoriumi nuėjome prie žolėse paskendusio, sukrypusia metaline tvorele aptverto kapelio... Nuroviau kelias arkliarūgštes...
Lietuvių namuose aplankiau jų vadovę Onutę Nevulienę, Lietuvos konsulatą. Sutarėme kartu su Lietuvių namais ir Vilkaviškio rajono savivaldybe ieškoti galimybių atnaujinti iškilaus mūsų krašto sūnaus kapavietę.
Kai lenkų I brigada 1920 m. rugsėjo 22–23 d. puolė piečiau Berznyko įsitvirtinusius lietuvių savanorius, kilo aršios grumtynės. Narsiai kovėsi lietuvių šarvuočio kariai, vadovaujami kapitono Kazio Musteikio.
Berznyko kapinėse ilsisi dešimt lietuvių savanorių. Tarp jų – leitenantas Petras Saldukas iš Kalvarijos, Tadas Gelžinis, Kazys Liutinskas, Silvestras Petkevičius, Jonas Stimburys, skyrininkas Motiejus Aleksa, šaulys Vincas Marcinkevičius, eilinis Stasys Golberis, žydas Abraomas Zibermanas.
Savanoriai kovėsi 5-ajame pulke, vedami karininko Kazio Škirpos. Antkapiai lietuviams kariams savanoriams pastatyti Lietuvos konsulato Seinuose rūpesčiu.
Toks lietuvių poelgis suerzino dalį lenkų ekstremistų. Per vieną naktį greta lietuvių savanorių kapų iškilo aukštas kryžius, skirtas žudynėms Paneriuose atminti. Obeliske – įrašas, įžeidžiantis lietuvių jausmus. Nors ten, kur stovi kryžius ir obeliskas, nėra palaidotų lenkų tautybės asmenų, įrašas skelbia, kad egzekucijas Paneriuose, kur buvo nužudyti tūkstančiai lenkų, vykdė „lietuvių specialusis būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantys hitlerininkų saugumo tarnybose“. Greta atidengtas ir memorialas lenkų kariams, žuvusiems kovose 1920-aisiais.
Atidengiant Berznyke lenkišką paminklą arkivyskupas Voicechas Ziemba kalbėjo: „Šiandien prisimename tuos, kurie už šią žemę kovojo. Ši žemė tiek lietuviams, tiek lenkams buvo gimtoji žemė. Ši mažoji tėvynė šventai priklauso ir vieniems, ir kitiems.“
Berznyke radau sąsajų ir su savo gimtuoju Rūdos kaimu. Kai vietiniai lenkai neleido lietuviams melstis gimtąja kalba, buvo priimtas sprendimas įkurti Kučiūnų parapiją. Ja rūpintis paskirtas kunigas Juozapas Galeckas, gimęs Rūdos kaime. Šis dvasininkas pastatė dvi bažnyčias Dzūkijoje: Kučiūnuose ir Šventežeryje.
Antilietuviškų ženklų galima rasti ir daugiau. Seinų vyskupų rūmuose, kur gyveno vyskupas Antanas Baranauskas, įsteigtas muziejus vyskupui, lietuvybės priešininkui Romualdui Jalbžykovskiui. Seinų bazilikoje yra plokštė kunigui Stanislovui Rogovskiui, atkakliam lietuviškų pamaldų šioje šventovėje priešininkui.
Buvo malonu patirti, kad lietuvių bendruomenė tolerantiška, vysto savo kultūrą, puoselėja lietuvybę netgi stipriau nei mes tėvynėje.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas
Galerija: Atmintis
Publikuota: 2022-08-04 17:11:50
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso
* Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|