„Santaka“ / Vilkaviškis – prancūzės akimis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda ekologiškai užaugintų broilerių skerdieną (4,50 Eur už kg), česnakus (4 Eur už kg). Tel. 8 620 85 869.
Galioja iki: 2022-08-14 08:25:35

Parduoda naujas iš vielos nupintas pintines („gurbus“), kušetę. Tel. 8 670 49 964.
Galioja iki: 2022-08-15 10:19:54

Parduoda lietus ratlankius R15 su naudotomis vasarinėmis padangomis HANKOOK (nuo CITROEN, 195/65, 130 Eur). Tel. 8 685 17 286.
Galioja iki: 2022-08-15 10:20:18

Parduoda traktorių MTZ-82L (1985 m., su lenkišku keturvagiu plūgu). Tel.: (8 342) 47 638, 8 680 76 998.
Galioja iki: 2022-08-22 11:26:27



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-08-01 08:15

Dalinkitės:  


Vilkaviškyje viešėjusi prancūzė Veronika Nūjė kelias gijas įaudė į Sūduvos juostą.

Autorės nuotr.


Vilkaviškis – prancūzės akimis


Mūsų mieste viešėjusi prancūzė Veronika žavėjosi viešųjų erdvių švara, ramiu paplūdimiu ir... aukštomis prancūziško sūrio kainomis.

Pokalbiai per nuotolį

Su Veronika Nūje (Nouet) susipažinau per kompiuterinę programą „Conversation Exchange“ (angl. – „Pasikeitimas pokalbiais“), kurioje žmonės dalijasi kalbos įgūdžiais.

Lietuvių kalbos mokytis norinčių užsieniečių pasitaiko retai, todėl pasiūliau „keistis“ rusų kalba, kuri, nors ir ne gimtoji, bet gerai išmokta. Atsiliepė Veronika, kuri rusų kalba susidomėjo dar tada, kai subyrėjus Sovietų Sąjungai dirbo Rusijoje: Maskvoje ir Velikij Novgorode mokė prancūzų kalbos įvairių kompanijų darbuotojus.

Veronika turi dvi specialybes. Baigusi teisę ji iš pradžių dirbo juriste, vėliau persikvalifikavo ir gavusi antrą universiteto diplomą (lingvistės) pradėjo dėstyti prancūzų kalbą. Per nuotolį bendravome daugiau nei dvejus metus: prancūziškai ir rusiškai, viena kitai pagelbėdamos ir viena antros klaidas taisydamos.

Iš šventės į šventę


Nutarėme su Veronika pasimatyti gyvai ir pabendrauti, tad šią vasarą ji pasiryžo atvykti į Lietuvą. Nepabūgusi karo grėsmės, kuri atbaido ne vieną užsienietį, prancūzė atvyko į Vilkaviškį.

Atkeliavusi iškart pateko į Jonines Paežerių dvare. Renginių lyg specialiai buvo apstu, man nieko organizuoti nereikėjo, tik spėk dalyvauti.

Su viešnia aplankėme Jono Basanavičiaus sodybą, kur irgi buvo surengtas Jono vardinių minėjimas, Vilkaviškio miesto šventę, koncertus miesto centre ir parke. Veronika nepanoro vykti į didmiesčius. Tiesa, viešnagės pabaigoje pakeliui į oro uostą aplankėme Pažaislį ir perbėgome per Kauno senamiestį, o tada ji atsisuko į mane ir tarė: „Kaip gerai, kad visą laiką praleidome Vilkaviškyje...“

Užsienyje vertina labiau

Labiausiai Veroniką domino paprastų lietuvių kasdieninis gyvenimas, džiugino pokalbiai apie mūsų šalies praeitį prie arbatos puodelio vilkaviškiečių namuose.

Prancūzei patiko klausytis mano pusbrolio prisiminimų apie tarnybą sovietinėje armijoje, mano bei kitų šeimos narių ir draugų pasakojimų apie tremtį, pokarį, sodybų griovimus, kolchozus, nepriklausomybės judėjimą ir Sausio 13-osios įvykius, blokadą, Parlamento gynimą bei to meto Lietuvos žmonių vienybę ir ryžtą trūks plyš išsaugoti nepriklausomybę.


Parodžiau jai sovietinių fermų kompleksus, Klampučių ir Bartninkų dvarų griuvėsius – istorijos randus. Vietą, kur kažkada stovėjo gražiausia mano senelių sodyba, o dabar plyti tuščias laukas. Nuėjome ir iki Vilkaviškio dvaro. Kaip neparodysi prancūzei, kur buvo apsistojęs Napoleonas?

Veronika šypsojosi ir sakė, kad garsusis Prancūzijos karvedys yra daug populiaresnis ir labiau gerbiamas užsienyje nei tėvynėje.

Atvykusią iš Vitry, Paryžiaus priemiesčio, labiausiai už viską Vilkaviškyje V. Nūje nustebino švara ir žaliųjų erdvių priežiūra. Anot viešnios, gatvėse – nė popierėlio, kur benueisi – niekur nė šiukšlelės: ar tai būtų Vilkaviškio miesto sodas, paežerė ar pakelė į kaimą. Veronika gėrėjosi, kaip gražiai tvarkomos žaliosios miesto erdvės.

Vietiniai gardumynai

Didelį įspūdį viešniai padarė ir skrupulingai prižiūrimi sklypai su daržais prie individualių namų.

Ant mūsų pietų stalo kasdien puikavosi mano sode išaugintos gėrybės, mėgavomės braškėmis tiesiog iš lysvės. Vaišinau ją ūkininkų kepta rugine duona, naminiais pieno produktais. „Jūs dar taip sveikai maitinatės!“ – negailėjo komplimentų prancūzė.


Vis dėlto labiausiai iš visų išskanautų dalykų prancūzei patiko šaltibarščiai. Anot Veronikos – tikras skanėstas.

Aplankėme ir bitininkų Violetos bei Juozo Strokų sodybą. Tąkart šie kaip tik suko naujojo derliaus medų – Veronika tik spėjo viską filmuoti, fotografuoti ir siųsti sūnui į Paryžių, mat tas pradėjo domėtis bitininkyste.

„Ragauti vietinį medų – tikras malonumas, ypač – su baltu lietuvišku kaimišku sūriu“, – tvirtino Veronika (ūkininkė Audronė mums suslėgė tikrai nuostabaus skonio sūrį).

Čia negaliu nepapasakoti dar vienos šmaikščios istorijos, susijusios su sūriu. Šįkart – prancūzišku. Iš „Iki“ parduotuvės nupirkau ožkos sūrio. Veronika pažiūrėjusi į kasos čekį negalėjo savo akimis patikėti: „Negali būti – jis beveik dvigubai brangesnis nei Paryžiuje. Aš juk lygiai tokį perku. Pala pala, čia ir svoris mažesnis“, – smarkiai nustebinta kalbėjo viešnia.

„Matai, kaip gerai mes gyvename“, – juokavau aš.

Lauktuvėms – medaus

Veronika sakė, jog vilkaviškiečiams labai pasisekė, kad jie turi nuostabų ežerą čia pat, miesto pašonėje. Jos viešnagės metu buvo karšta, taigi, ežeran atsigaivinti suskubome ir mes. Moteris ir vėl negalėjo atsistebėti paplūdimio švara bei ten tvyrojusia ramybe bei žmonių elgesiu: kad paplūdimys taip puikiai prižiūrimas, kad jame niekas netriukšmauja, nešūkalioja, neleidžia garsios muzikos, nečirškina kepsnių, kad žmonės gerbia vienas kito poilsį.

„Pas mus čia būriuotųsi kelios etninės grupės su savo garsintuvais ir folkloru bei kiekvienas su savo kepsnine: dūmais ir kvapais“, – pasakojo viešnia.

Lygindama su Vitry, kuriame gyvena daugybė kitataučių, prancūzė stebėjosi, kokia homogeniška dar mūsų visuomenė, kad Vilkaviškyje nemato imigrantų.

Anot Veronikos, vilkaviškiečiai atrodo laimingi ir patenkinti – jų veiduose nematyti didmiesčio streso, jie šypsosi ir yra draugiški. Iš tiesų, šventėse ir renginiuose, kuriuose lankėmės, šypsenų ir geros nuotaikos buvo apsčiai. Ir muzikos, ir šokių.

Prancūzė buvo labai patenkinta, kad jai pasitaikė proga stebėti tradicinius šokius, pasiklausyti senųjų liaudies dainų, pamatyti tautinius kostiumus ir amatininkų dirbinius. Veronika įsigijo iš medžio išdrožtą Dievo Motinos paveikslą ir Vilkaviškio moterų megztas riešines, vilkaviškietės bitininkės Editos Augulienės išlietų žvakių. Ji apgailestavo, kad rankinis lėktuvo bagažas ribojo dovanų ir lauktuvių kiekį. Visgi du puslitrius lietuviško medaus vis tiek prigriebė – vaikams ir anūkams pasmaguriauti.

Svarbu autentiškumas


Su Veronika daug kalbėjomės ir apie karą Ukrainoje, lyginome vakariečių ir lietuvių požiūrio skirtumus. Moteris pripažino, kad prancūzai, neišgyvenę sovietų okupacijos ir nepatyrę skaudžių jos padarinių, negali visko suprasti ir žinoti to, ką žino tiek daug nuo rytinių savo kaimynų kentėję lietuviai.

„Aš nenoriu, kad rusai ateitų ir sugriautų Prancūziją“, – vieną vakarą diskusijos metu prancūzų politiką nesikišti į Rusijos ir Ukrainos karą teisino Veronika.

„Jūs dar tik nenorite, dar tik nuogąstaujate, kad Prancūziją gali sugriauti. O Lietuvą jie jau sugriovė. Ir ne kartą“, – paaiškinau. Ir vardijau pavyzdžius apie lietuvių vargus, siekiančius dar carinės Rusijos laikus.

Apibendrindama savo įspūdžius Veronika pabrėžė, kad tarp lietuvių ir prancūzų ji pamačiusi daugiau panašumų nei skirtumų.

„Palyginti galima tik tai, kas palyginama. Svarbiausia, kad visi išlaikytume savo autentiškumą“, – kalbėjo viešnia ir linkėjo, kad Lietuvos jaunimas išsaugotų bei tęstų senelių, tėvų tradicijas, brangintų, puoselėtų paveldą ir Lietuvos gamtą.

Rita MITKUTĖ-MADDOCK



Publikuota: 2022-08-01 08:15:32

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Karvių augintojai pamažu keičia ūkininkavimo kryptį
* Vietoje nenustygstanti senjorė įgyvendina jaunystės svajones
* Žiūrovus kviečia naujomis spalvomis sužibusi muzikinė pasaka
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip elgiatės su pinigais per atostogas?
Išleidžiu tiek, kiek susiplanuoju.
Išlaidauju ir nesuku galvos dėl pinigų.
Stengiuosi išleisti kuo mažiau.
Atostogauju namie, be papildomų išlaidų.
Aš neatostogauju.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas