|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-07-18 17:18
|
|
|
Hostomelyje susprogdintas tiltas per Irpinės upę sustabdė rusų tankų puolimą.
Autoriaus nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–54)
Po to, kai Bučoje buvo rasti masiniai nukankintų civilių kapai, šis Ukrainos sostinės Kyjivo priemiestis tapo Kremliaus karių sadistiškumo simboliu. Hostomelis – visiškai šalia. Sugriauto miesto vaizdai primena siaubo filmą.
Pakeliui į Bučą
Oficialiai skelbiama, kad nuo Kyjivo iki Bučos yra 24 kilometrai, tačiau realiai nuo kraštinių Kyjivo daugiaaukščių iki Bučos pradžios atstumas yra beveik per pusę trumpesnis. Kad priešas buvo atėjęs nepaprastai arti prie Kyjivo, akivaizdu maršrutiniu mikroautobusu važiuojant į Bučą.
Autobusas Nr. 406 vyksta nuo metro sustojimo pavadinimu „Akademinis miestelis“. Kelionė iki Bučos kainuoja 50 grivinų arba 1,3 euro, tačiau vairuotojas bilietukų niekam neduoda.
Pravažiavus vos keletą kilometrų pasirodo į pakeles nustumtos barikados, o pušynuose – daugybė apkasų ir specialių įtvirtinimų, kurie turėjo padėti, jei būtų reikėję ginti sostinę. Dar už keleto kilometrų mikroautobusas iš greitkelio pasuka kairėn – į kelią, vedantį į Bučą.
Vos pravažiavus sankryžą kelio pakraštyje matyti didžiulis sudegęs sunkvežimis, o už jo – sudegusi degalinė su kavine. Karo pradžioje šis sunkvežimis buvo pastatytas kelio viduryje, kad blokuotų įvažiavimą į Kyjivą. Bombai pataikius į degalinę buvo suniokotas ir sunkvežimis.
Pavažiavus penketą kilometrų tolėliau matyti Kyjivo ribą žymintis ženklas. Už jo – lentelė, informuojanti, kad prasideda Hostomelio gyvenvietė.
Netrukus išryškėja palei pakelę suręsti privatūs namai. Pavažiavus dar kelis šimtus metrų ima daugėti griuvėsių, kuriais virto sodybų pastatai.
Gyvenvietės sesės
Kai aplink belieka vien griuvėsiai, nusprendžiu išlipti iš mikroautobuso, kelionę į Bučą atidėdamas vėlesniam laikui. Už pasiaukojimą sulaikant priešą ir nepraleidžiant jo į Kyjivą Hostomeliui, kaip ir Bučai bei Irpinei, prezidento sprendimu buvo suteiktas miesto didvyrio vardas.
Šios trys gyvenvietės yra neperskiriamai susijusios, nes pasibaigus vienai iš karto prasideda kita. Kažkada tai buvo nedideli kaimeliai, tačiau juose esantys pušynai, ežeriukai bei tekanti Irpinės upė šias priemiesčio gyvenvietes išpopuliarino ir jos ėmė plėstis.
Trys kaimyninės gyvenvietės viena prie kitos priartėjo padaugėjus gyventojų bei jų statomų namų. Dabar jas amžiams suvienijo vienu metu patirti žiaurūs išgyvenimai. Negalėdami įveikti Irpinės upės, priešo tankai sustojo Bučoje ir iš pykčio šaudė į gyvenamuosius namus Irpinėje bei Hostomelyje, o atsakomieji ukrainiečių šūviai skrido į priešo apkasus Bučoje.
Hostomelio viduryje yra didelė sankryža, sujungianti tris gyvenvietes: važiuojant tiesiai pasitinka Buča, į kairę – Irpinė, į dešinę tęsiasi Hostomelis.
Pagal plotą Hostomelis gan didelis, tačiau turėdamas tik 17 tūkst. gyventojų jis vadinamas miesto tipo kaimu, nors Lietuvoje tiek gyventojų turinčios vietovės laikomos miestais. Buča ir Irpinė turi miestų statusą. Bučoje iki karo gyveno 28 tūkst., Irpinėje – 60 tūkst. žmonių.
Okupantai tikėjosi šias gyvenvietes greitai pravažiuoti ir pulti Kyjivą, tačiau visus jų planus sugriovė susprogdintas tiltas per Irpinę. Tiltą sugriovę ukrainiečiai paleido užtvankos vandenis, o tai keleriopai pagilino Irpinę ir atėmė galimybę rusų tankams persikelti.
Pasitinka griuvėsiai
Maskoliai kelis kartus statėsi pontoninius tiltus, tačiau ukrainiečių artilerija šiuos sėkmingai susprogdino. Priešai įstrigo Bučoje, nes miškai čia yra labai pelkėti, o Kyjivą tankai gali pasiekti tik plentu.
Negalėdami toliau prasibrauti, keršydami maskoliai iš įniršio ėmė sprogdinti gyvenamuosius namus ir žudyti gatvėse sutiktus žmones, jų lavonus paslėpdami paskubomis iškastose duobėse.
Labiausiai nukentėjo tie Irpinės bei Hostomelio mikrorajonai, kurie yra arčiau Bučos, – ten bombos kliudė beveik visus namus.
Arčiausiai Bučos stovintis Hostomelio mikrorajonas – Mostiščė. Vaikštinėjant po jo griuvėsius šiurpsta kūnas. Sugriautų namų kiemuose juntama svilėsių smarvė, o ausį rėžia tyla, kurią pertraukia vėjo judinami langų rėmai ar girgždančios durų liekanos. Šie vaizdai ir garsai – tarsi iš siaubo filmų, tačiau Mostiščėje pojūčiai realūs, nepramanyti.
Užlipus į sudegusį mūrinį trijų aukštų pastatą, kuriame anksčiau biurus nuomojosi įvairios įstaigos, matyti, jog sveiki namai likę tik Mostiščės pakraščiuose, o centre – vien griuvėsiai. Prie šio pastato stovinčiame garaže sutinku čia įrengtų mašinų remonto dirbtuvių savininką Valerijų Leščenką.
„Iš biurų nuomos pastato jau nieko nebus, – aiškino V. Leščenka. – Savininkas buvo atsivežęs ekspertus, o tie pareiškė, kad ugnies karštis sugadino sienas, jos trupa, ir namą reikės nugriauti. Mano išsinuomoti garažai nenukentėjo, tad galėsiu tęsti veiklą.“
Niekada neužmirš
34 metų V. Leščenka nebuvo apsisprendęs, ar verta pradėti remontą ir gaivinti įmonę, mat baiminosi, ar okupantai neplanuoja vėl pulti Kyjivo. Be to, komunalininkai Hostomelyje kol kas atstatė tik geriamojo vandens tiekimą, o elektrą pajungė ne visiems, jos nėra ir V. Leščenkos garaže.
Dingus elektrai neveikė signalizacija, o tuo pasinaudojo vagys, iš garažo pagrobę brangius įrankius, vaizdo kameras. „Karas prasidėjo ketvirtą valandą ryto. Išgirdęs pranešimą žmoną su dviem dukromis skubiai išgabenau į Vakarų Ukrainą, o tada nuskubėjau į garažą“, – prisiminė vyras.
V. Leščenka neseniai buvo nusipirkęs išsvajotą, nors seną, bet „Mercedes“ markės automobilį, kurį meistras karo išvakarėse išardė. Tad karui prasidėjus teko skubiai mašiną sutverti. „Iki vakaro automobilį surinkom, susikroviau į jį brangiausius garažo reikmenis ir išvežiau. O kito meistro mašina, palikta prie garažo, sudegė“, – pasakojo ukrainietis.
Karas, V. Leščenkos teigimu, apnuogino tiek blogąsias, tiek gerąsias žmonių savybes. Jo brolis su šeima gyvena Bučoje. Prasidėjus bombardavimams slėpėsi rūsyje, o kai buvo atidarytas „žaliasis koridorius“ pabėgėliams, bėgo automobiliu, kuris laukuose užgeso ir nebeužsivedė.
„Buvo žiema, šalta, žmona su dvejų metų sūneliu puolė į paniką. Tačiau sustojęs vienas vyriškis pasisiūlė padėti. Nuvažiavęs trisdešimt kilometrų nupirko naują akumuliatorių ir atvežė. Mano brolis sakė, kad to poelgio gyvenime niekada nepamirš“, – papasakojo meistras.
V. Leščenka su šeima gyvena Kyjive, o mašinų remonto dirbtuves Mostiščėje įsteigė tik prieš ketverius metus. Žmona dirbtuvėse priimdavo užsakymus, džiaugėsi, kad įmonė tampa rentabili.
Pora planavo pasigerinti būstą, vykti atostogauti į užsienį, tačiau karas visus planus sugriovė. „Dabartinė mūsų šeimos ekonominė situacija yra labai prasta, praradome pajamas, naujo gerai apmokamo darbo rasti nepavyko, tad teko parduoti žmonos papuošalus ir prašyti tėvų paramos“, – apmaudo neslėpė V. Leščenka.
Didvyrių nepamirš
Dėl baimės, kad okupantų puolimas gali vėl atsinaujinti, Mostiščėje niekas neskuba gaivinti įmonių ar remontuoti sugriautų namų. Visi laukia pergalės, tačiau dalis žmonių čia, ko gero, nebegrįš, nes pernelyg skaudu gyventi ten, kur žuvo artimieji ir griuvėsiais pavirto namai.
Užsiropštęs ant kito sugriauto namo stogo pamačiau netoli stovintį paminklą. Priartėjęs supratau, kad tai paminklinis monumentas, skirtas pagerbti per Antrąjį pasaulinį karą žuvusius sovietų karius „išvaduotojus“.
Monumentas buvo apgadintas skeveldrų bei šovinių. Į karį atskriejusios kulkos paliko tris dideles skyles jo paminkliniame kūne bei perskrodė rankoje laikomą vėliavą.
Nesuniokotas liko tik šalmas su penkiakampe žvaigžde. Neabejoju, kad po karo ukrainiečiai vietoje šio monumento pastatys kitą, o penkiakampės sovietinės žvaigždės išnyks visoje šalyje. Juolab kad ant minėto monumento puikavosi užrašas „Nieko nepamirštame“.
Ukrainiečiai tikrai nepamirš okupantų žiaurumų, o su jais kovojusių savų didvyrių – jaunų ir pagyvenusių vyrų bei moterų – atminimą įamžins.
Eldoradas BUTRIMAS
(Bus daugiau)
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51, 53–54) |
Po to, kai Bučoje buvo rasti masiniai nukankintų civilių kapai, šis Ukrainos sostinės Kyjivo priemiestis tapo Kremliaus karių sadistiškumo simboliu. Hostomelis – visiškai šalia. Sugriauto miesto vaizdai primena siaubo filmą.
Oficialiai skelbiama, kad nuo Kyjivo iki Bučos yra 24 kilometrai, tačiau realiai nuo kraštinių Kyjivo daugiaaukščių iki Bučos pradžios atstumas yra beveik per pusę trumpesnis. Kad priešas buvo atėjęs nepaprastai arti prie Kyjivo, akivaizdu maršrutiniu mikroautobusu važiuojant į Bučą.
Autobusas Nr. 406 vyksta nuo metro sustojimo pavadinimu „Akademinis miestelis“. Kelionė iki Bučos kainuoja 50 grivinų arba 1,3 euro, tačiau vairuotojas bilietukų niekam neduoda.
Pravažiavus vos keletą kilometrų pasirodo į pakeles nustumtos barikados, o pušynuose – daugybė apkasų ir specialių įtvirtinimų, kurie turėjo padėti, jei būtų reikėję ginti sostinę. Dar už keleto kilometrų mikroautobusas iš greitkelio pasuka kairėn – į kelią, vedantį į Bučą.
Vos pravažiavus sankryžą kelio pakraštyje matyti didžiulis sudegęs sunkvežimis, o už jo – sudegusi degalinė su kavine. Karo pradžioje šis sunkvežimis buvo pastatytas kelio viduryje, kad blokuotų įvažiavimą į Kyjivą. Bombai pataikius į degalinę buvo suniokotas ir sunkvežimis.
Pavažiavus penketą kilometrų tolėliau matyti Kyjivo ribą žymintis ženklas. Už jo – lentelė, informuojanti, kad prasideda Hostomelio gyvenvietė.
Netrukus išryškėja palei pakelę suręsti privatūs namai. Pavažiavus dar kelis šimtus metrų ima daugėti griuvėsių, kuriais virto sodybų pastatai.
Kai aplink belieka vien griuvėsiai, nusprendžiu išlipti iš mikroautobuso, kelionę į Bučą atidėdamas vėlesniam laikui. Už pasiaukojimą sulaikant priešą ir nepraleidžiant jo į Kyjivą Hostomeliui, kaip ir Bučai bei Irpinei, prezidento sprendimu buvo suteiktas miesto didvyrio vardas.
Šios trys gyvenvietės yra neperskiriamai susijusios, nes pasibaigus vienai iš karto prasideda kita. Kažkada tai buvo nedideli kaimeliai, tačiau juose esantys pušynai, ežeriukai bei tekanti Irpinės upė šias priemiesčio gyvenvietes išpopuliarino ir jos ėmė plėstis.
Trys kaimyninės gyvenvietės viena prie kitos priartėjo padaugėjus gyventojų bei jų statomų namų. Dabar jas amžiams suvienijo vienu metu patirti žiaurūs išgyvenimai. Negalėdami įveikti Irpinės upės, priešo tankai sustojo Bučoje ir iš pykčio šaudė į gyvenamuosius namus Irpinėje bei Hostomelyje, o atsakomieji ukrainiečių šūviai skrido į priešo apkasus Bučoje.
Hostomelio viduryje yra didelė sankryža, sujungianti tris gyvenvietes: važiuojant tiesiai pasitinka Buča, į kairę – Irpinė, į dešinę tęsiasi Hostomelis.
Pagal plotą Hostomelis gan didelis, tačiau turėdamas tik 17 tūkst. gyventojų jis vadinamas miesto tipo kaimu, nors Lietuvoje tiek gyventojų turinčios vietovės laikomos miestais. Buča ir Irpinė turi miestų statusą. Bučoje iki karo gyveno 28 tūkst., Irpinėje – 60 tūkst. žmonių.
Okupantai tikėjosi šias gyvenvietes greitai pravažiuoti ir pulti Kyjivą, tačiau visus jų planus sugriovė susprogdintas tiltas per Irpinę. Tiltą sugriovę ukrainiečiai paleido užtvankos vandenis, o tai keleriopai pagilino Irpinę ir atėmė galimybę rusų tankams persikelti.
Maskoliai kelis kartus statėsi pontoninius tiltus, tačiau ukrainiečių artilerija šiuos sėkmingai susprogdino. Priešai įstrigo Bučoje, nes miškai čia yra labai pelkėti, o Kyjivą tankai gali pasiekti tik plentu.
Negalėdami toliau prasibrauti, keršydami maskoliai iš įniršio ėmė sprogdinti gyvenamuosius namus ir žudyti gatvėse sutiktus žmones, jų lavonus paslėpdami paskubomis iškastose duobėse.
Labiausiai nukentėjo tie Irpinės bei Hostomelio mikrorajonai, kurie yra arčiau Bučos, – ten bombos kliudė beveik visus namus.
Arčiausiai Bučos stovintis Hostomelio mikrorajonas – Mostiščė. Vaikštinėjant po jo griuvėsius šiurpsta kūnas. Sugriautų namų kiemuose juntama svilėsių smarvė, o ausį rėžia tyla, kurią pertraukia vėjo judinami langų rėmai ar girgždančios durų liekanos. Šie vaizdai ir garsai – tarsi iš siaubo filmų, tačiau Mostiščėje pojūčiai realūs, nepramanyti.
Užlipus į sudegusį mūrinį trijų aukštų pastatą, kuriame anksčiau biurus nuomojosi įvairios įstaigos, matyti, jog sveiki namai likę tik Mostiščės pakraščiuose, o centre – vien griuvėsiai. Prie šio pastato stovinčiame garaže sutinku čia įrengtų mašinų remonto dirbtuvių savininką Valerijų Leščenką.
„Iš biurų nuomos pastato jau nieko nebus, – aiškino V. Leščenka. – Savininkas buvo atsivežęs ekspertus, o tie pareiškė, kad ugnies karštis sugadino sienas, jos trupa, ir namą reikės nugriauti. Mano išsinuomoti garažai nenukentėjo, tad galėsiu tęsti veiklą.“
34 metų V. Leščenka nebuvo apsisprendęs, ar verta pradėti remontą ir gaivinti įmonę, mat baiminosi, ar okupantai neplanuoja vėl pulti Kyjivo. Be to, komunalininkai Hostomelyje kol kas atstatė tik geriamojo vandens tiekimą, o elektrą pajungė ne visiems, jos nėra ir V. Leščenkos garaže.
Dingus elektrai neveikė signalizacija, o tuo pasinaudojo vagys, iš garažo pagrobę brangius įrankius, vaizdo kameras. „Karas prasidėjo ketvirtą valandą ryto. Išgirdęs pranešimą žmoną su dviem dukromis skubiai išgabenau į Vakarų Ukrainą, o tada nuskubėjau į garažą“, – prisiminė vyras.
V. Leščenka neseniai buvo nusipirkęs išsvajotą, nors seną, bet „Mercedes“ markės automobilį, kurį meistras karo išvakarėse išardė. Tad karui prasidėjus teko skubiai mašiną sutverti. „Iki vakaro automobilį surinkom, susikroviau į jį brangiausius garažo reikmenis ir išvežiau. O kito meistro mašina, palikta prie garažo, sudegė“, – pasakojo ukrainietis.
Karas, V. Leščenkos teigimu, apnuogino tiek blogąsias, tiek gerąsias žmonių savybes. Jo brolis su šeima gyvena Bučoje. Prasidėjus bombardavimams slėpėsi rūsyje, o kai buvo atidarytas „žaliasis koridorius“ pabėgėliams, bėgo automobiliu, kuris laukuose užgeso ir nebeužsivedė.
„Buvo žiema, šalta, žmona su dvejų metų sūneliu puolė į paniką. Tačiau sustojęs vienas vyriškis pasisiūlė padėti. Nuvažiavęs trisdešimt kilometrų nupirko naują akumuliatorių ir atvežė. Mano brolis sakė, kad to poelgio gyvenime niekada nepamirš“, – papasakojo meistras.
V. Leščenka su šeima gyvena Kyjive, o mašinų remonto dirbtuves Mostiščėje įsteigė tik prieš ketverius metus. Žmona dirbtuvėse priimdavo užsakymus, džiaugėsi, kad įmonė tampa rentabili.
Pora planavo pasigerinti būstą, vykti atostogauti į užsienį, tačiau karas visus planus sugriovė. „Dabartinė mūsų šeimos ekonominė situacija yra labai prasta, praradome pajamas, naujo gerai apmokamo darbo rasti nepavyko, tad teko parduoti žmonos papuošalus ir prašyti tėvų paramos“, – apmaudo neslėpė V. Leščenka.
Dėl baimės, kad okupantų puolimas gali vėl atsinaujinti, Mostiščėje niekas neskuba gaivinti įmonių ar remontuoti sugriautų namų. Visi laukia pergalės, tačiau dalis žmonių čia, ko gero, nebegrįš, nes pernelyg skaudu gyventi ten, kur žuvo artimieji ir griuvėsiais pavirto namai.
Užsiropštęs ant kito sugriauto namo stogo pamačiau netoli stovintį paminklą. Priartėjęs supratau, kad tai paminklinis monumentas, skirtas pagerbti per Antrąjį pasaulinį karą žuvusius sovietų karius „išvaduotojus“.
Monumentas buvo apgadintas skeveldrų bei šovinių. Į karį atskriejusios kulkos paliko tris dideles skyles jo paminkliniame kūne bei perskrodė rankoje laikomą vėliavą.
Nesuniokotas liko tik šalmas su penkiakampe žvaigžde. Neabejoju, kad po karo ukrainiečiai vietoje šio monumento pastatys kitą, o penkiakampės sovietinės žvaigždės išnyks visoje šalyje. Juolab kad ant minėto monumento puikavosi užrašas „Nieko nepamirštame“.
Ukrainiečiai tikrai nepamirš okupantų žiaurumų, o su jais kovojusių savų didvyrių – jaunų ir pagyvenusių vyrų bei moterų – atminimą įamžins.
Eldoradas BUTRIMAS
(Bus daugiau)
Galerija: Hostomelis
Publikuota: 2022-07-18 17:18:50
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|