„Santaka“ / Vilkaviškyje gyvenantys ukrainiečiai noriai mokosi kalbėti lietuviškai / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Pamokoje – visa ukrainiečių Melnikų šeima. Lietuvių kalbos pradmenų juos moko pedagogė Vanda Unguraitienė.

Autorės nuotr.


Vilkaviškyje gyvenantys ukrainiečiai noriai mokosi kalbėti lietuviškai


Karas Ukrainoje žmones privertė palikti gimtąją šalį. Į Vilkaviškio kraštą gyventi atvykę ukrainiečiai stengiasi įsilieti į miesto bendruomenę ir kuo greičiau pramokti lietuvių kalbos.

Laiko veltui neleidžia

Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre kiekvieną trečiadienį ukrainiečiai renkasi į užsiėmimus, kuriuos veda buvusi Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos rusų kalbos mokytoja Vanda Unguraitienė. Ji moko pabėgėlius lietuvių kalbos. Mokytoja pamokas dėsto be jokio atlygio. „Lietuvos gyventojai įvairiais būdais stengiasi padėti ukrainiečiams. Aš prisidedu savo pamokomis, kurios jiems padės greičiau adaptuotis svetimoje šalyje“, – sakė pedagogė.

Užsiėmimai vyksta jau tris mėnesius ir bus organizuojami tol, kol žmonės to norės. Pamokas daugiausiai lanko moterys, keletas vaikų, tačiau yra ir trys vyrai – visi Aleksandrai. Tarp besimokančių ukrainiečių yra verslininkė, informacinių technologijų mokytoja, teisininkė ir kitų profesijų žmonių.

„Pirmuosiuose užsiėmimuose dalyvaudavo iki 30 ukrainiečių. Laikui bėgant lankančiųjų skaičius po truputį mažėjo. Kai kurie žmonės grįžo atgal į Tėvynę, kiti dirba antroje pamainoje, todėl vakarais užsiėmimų lankyti negali“, – sakė V. Unguraitienė. Birželio mėnesį vidutiniškai užsiėmimuose dalyvaudavo apie 10–12 žmonių. Negalintieji lankyti pamokų pageidauja gauti mokomąją medžiagą ir dirba savarankiškai.


Mokytoja pasakojo, kad ukrainiečiai lietuvių kalbos mokosi noriai, kai kurie prašo individualių konsultacijų tam, kad galėtų dar greičiau įsisavinti leksiką, reikalingą dabartiniame jų darbe. Svarbiausia svetimtaučiams išmokti šnekamąją kalbą, pagrindines vartojamas frazes, kurios padėtų susikalbėti kasdienėse situacijose.

Paklausus, ko per tris mėnesius ukrainiečiams pavyko išmokti, V. Unguraitienė pasidžiaugė, kad dabar jos mokiniai jau geba papasakoti apie save, gyvenamąją vietą, prisistatyti darbdaviui, užsirašyti vizitui pas gydytoją, pasikalbėti su turgaus prekeiviu, pasiteirauti kelio, išvardyti metų laikus, trumpai papasakoti apie pomėgius. Ukrainiečiai pamažu jau pradeda mokytis ir lietuviškai skaityti, atlieka praktines užduotis.

Pirmi įspūdžiai

Pamokas lankančios Jevgenija Vakujeva, Marina Melnik ir Daša Tirsa mielai pasidalijo įspūdžiais apie savo mokslus. Moterys vienbalsiai sakė, kad lietuvių kalba yra labai sudėtinga: sunku suprasti žodžių galūnes, o ypač – gramatiką. „Lietuvių kalbos skambesys panašus į ukrainiečių ir rusų. Kalba labai melodinga, bet sunki. Gerai, kad turime tokią puikią mokytoją, kuri labai aiškiai išdėsto informaciją“, – mintimis dalijosi M. Melnik.


Pamažu besimokydamos naujos kalbos pamokose gautas žinias moterys stengiasi pritaikyti kasdieniniame gyvenime. Apsipirkinėdamos parduotuvėse sakė bandančios kalbėti lietuviškai, nors ir ne visuomet pavyksta. M. Melnik juokėsi, kad norint susikalbėti labai dažnai į pagalbą tenka pasitelkti gestus.

Paklaustos, kodėl nusprendė mokytis lietuvių kalbos, moterys atsakė, kad norint įsilieti į vietos bendruomenę, komunikuoti su jos žmonėmis, reikia mokėti jų kalbą. „Labai svarbu suprasti, apie ką yra kalbama mūsų aplinkoje, kažko paprašyti, paklausti ar atsakyti“, – dėstė J. Vakujeva, Vilkaviškyje dirbanti grožio salone.Ji užsiminė, kad pasitikdama savo klientus visuomet pasisveikina lietuviškai.

„Kalba žmones suartina. Noriu išmokti kuo daugiau žodžių, kad būdama tarp lietuvių nesijausčiau kaip už sienos, o galėčiau laisvai bendrauti ir dalyvauti pokalbyje‘‘, – jai pritarė ir Marina.

Priėmė svetingai

Gyventi Vilkaviškyje moterims labai patinka. Visos trys pašnekovės tikino esančios laimingos, atradusios jaukų, išpuoselėtą ir šiuolaikišką miestą. Ukrainietės stebėjosi vilkaviškiečių dosnumu ir geranoriškumu, atvykėlių šeimoms suteikta pagalba. „Tikrai nesitikėjau, kad čia gyvena tokie svetingi ir rūpestingi žmonės, o ir pats miestelis puikus. Visi nori padėti, paprašyti niekada neatsisako pagelbėti“, – įspūdžiais dalijosi M. Melnik.


Pašnekovės papasakojo ir apie savo vaikus, kaip jiems sekasi gyventi svetimame mieste. „Labiausiai sužavėjo tai, kaip vaikus mokykloje priėmė bendraklasiai ir mokytojai. Mano vaikai nustebinti nuoširdaus bendravimo. Vaikams čia labai patinka, jie jau jaučiasi kaip namuose“, – pasakojo Marina. Kad vaikai laimingi ir jiems čia puikiai sekasi, pritarė ir Daša Tirsa.

Pokalbiui pakrypus apie situaciją Ukrainoje, moterų šypsenos dingo. Paklaustos, ar ir toliau planuoja gyventi mūsų šalyje, susimąsčiusios atsakė, kad sunku kalbėti apie ateitį, bent kol kas išvykti iš Lietuvos nesiruošia. „Niekas nežino, kaip baigsis karas. Ukrainoje gyvenome pietuose, dabar ten – rusų okupantai. Politikai ir karo ekspertai sako, kad karas bus ilgas. Galbūt mūsų vaikai, augdami čia, norės savo gyvenimą susieti su Lietuva“, – svarstė Marina.

Daša taip pat neatmetė galimybės pasilikti mūsų šalyje, sakė, kad apie tai kalbėjosi su vyru, kuris visai norėtų šeimos ateitį sieti su šiuo kraštu. „Nors karas Ukrainoje ir baigsis, tačiau prireiks labai daug laiko, kol valstybėje susitvarkys ekonominė situacija. Miestai, kaimeliai yra sulyginti su žeme, nieko neliko, galbūt ir teks visam laikui pasilikti Lietuvoje“, – svarstė D. Tirsa.

Kotryna RAKAUSKAITĖ



Publikuota: 2022-07-15 11:51:02

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai