„Santaka“ / Zaporižėje – nerimas dėl okupantų artėjimo

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-07-11 17:19

Dalinkitės:  


Daržovių pardavėjas Sergejus Nikiforovas gailisi, jog okupantai Melitopolio ir Chersono ūkininkus verčia naikinti užaugintą derlių.

Autoriaus nuotr.


Zaporižėje – nerimas dėl okupantų artėjimo


(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–32, 34–51)

Kai Dnipro, kuris yra už 80 kilometrų nuo Zaporižės, hostelyje pareiškiau, kad ten vykstu, trys vyrai prisipažino ką tik iš jos pabėgę bijodami bombardavimo. Tai, jog Zaporižė yra pafrontės miestas, pajutau jau geležinkelio stotyje. Čia visi keleiviai privalėjo stoti į eilę, jų dokumentai ir daiktai buvo kruopščiai tikrinami, peržiūrimi telefonų įrašai, nuotraukos.



Gaudžia sirenos

Taip karo pradžioje buvau tikrinamas, kai atvykau traukiniu į Kyjivą, nes sostinė labai baiminosi, kad Maskva gali siųsti diversantus. Odesoje bei Dnipre, iš kur atvykau į Zaporižę, nebuvo skrupulingų patikrų, mat frontas nuo tų miestų yra tolėliau.

Per mano viešnagės pusdienį mieste nuolat skambėjo oro pavojaus sirenos, nors sprogimų nesigirdėjo. Iš Zaporižės jau išsikraustė trečdalis gyventojų, o likusieji bando nepasiduoti panikai.

Zaporižė gyvena santūriai, teatrai ir muziejai uždaryti, o kavinėse nėra tokio šurmulio, kaip Lvive, Odesoje ar Dnipre. Vaisių ir daržovių kainos pastaruoju metu išaugusios kelis kartus.

Dvidešimt metų daržoves ir vaisius Zaporižės centre pardavinėjantis Sergejus Nikiforovas teigia nepamenantis tokių didelių kainų, kokiomis dabar tenka pardavinėti daržoves ir vaisius. Mat anksčiau viskas buvo vežama iš šiuo metu Rusijos okupuotų teritorijų, nuo seno garsėjusių sodininkyste.


„Dėl iš ten atvežamo pigaus ir kokybiško derliaus Zaporižėje neapsimokėdavo ūkininkauti, o dabar, Maskvai uždraudus iš okupuotų teritorijų išvežti derlių, pas mus kainos rekordiškai pakilo, žmonės pikti, ne visi gali įpirkti. Kai girdžiu, jog okupuotame Chersone ir Melitopolyje ūkininkai iš nevilties naikina braškių, trešnių, pomidorų, agurkų derlių, man tiesiog kumščiai spaudžiasi iš pykčio“, – širdo kalbintas prekeivis.

Anot jo, vasaros pradžioje Chersono ir Melitopolio apylinkių ūkininkai už kyšį sugebėdavo pravežti derlių, tačiau vėliau tai buvo griežtai uždrausta, ir trešnes bei braškes teko iš sunkvežimių pilti į griovius.

„Man nepaprastai gaila tų ūkininkų, jie juk dirbo nepaisydami aplink lekiančių bombų, o še tau – visas derlius šuniui ant uodegos“, – okupantus keikė S. Nikiforovas.



Stebisi kainomis

Prieš užkalbindamas šį prekeivį aš keliose vietose stebėjausi, kodėl čia braškės ir trešnės kainuoja po 3–3,5 euro, kai net sostinėje Kyjive jų galima nusipirkti po eurą ar pusantro.

Į dideles šviežių vaisių ir daržovių kainas Zaporižėje dėmesį atkreipė ir Melitopolio merijos darbuotoja Svetlana Ustimenko. Šalia Juodosios jūros esantis Melitopolis yra vadinamas vartais į Krymą, todėl šį miestą Rusijos kariai okupavo jau pirmą karo dieną.


S. Nikiforova su dauguma merijos darbuotojų iš Maskvos okupuoto Melitopolio pabėgo į regiono sostinę Zaporižę ir dabar dirba humanitarinės pagalbos melitopoliečiams centre.

„Zaporižėje agurkų kilogramas kainuoja 1,6–1,8 euro, o Melitopolyje jie parduodami po 25–30 centų, nes derliaus daug, o išvežti parduoti ūkininkams neleidžiama“, – piktinosi S. Ustimenko.

Moters teigimu, Melitopolyje visos kitos maisto prekės yra du ar tris kartus brangesnės nei Zaporižėje, nes okupantai neleidžia jų įvežti iš Ukrainos teritorijos.



Trukdo išvykti

Žmonėms taip pat visaip trukdoma išvykti iš okupuotos teritorijos.Išvykti galima tik nuosavu automobiliu, tačiau vietoje įprastos pusantros valandos kelionės į Zaporižę, esančią už 125 km, tenka važiuoti tris keturias paras. Mat yra daug kontrolės punktų, o šie dirba tik dvi valandas per parą. Todėl reikia arba likti nakčiai mašinose miegoti, arba atsisakyti kelionės ir grįžti atgal į Melitopolį.

Be to, rusų kareiviai dėl menkiausios priežasties atsisako praleisti, nes nori, kad ukrainiečiai liktų gyventi okupuotoje teritorijoje. Dėl to joje nebeveikia ukrainietiškas mobilusis ryšys, o per televizorių rodomi vien rusiški kanalai.

Rusų kariai tikrina gyventojų telefonus. Jei randa Ukrainą palaikančius įrašus, telefono savininką vežasi „perauklėti“, o neretai ir areštuoja kelioms dienoms. Visgi okupantus remia mažuma gyventojų, o dauguma laukia ukrainiečių karių ir teritorijos išvadavimo.


Atkovoti Melitopolį Ukrainos kariuomenei nebus lengva, nes okupantai jau užėmė 60 proc. Zaporižės regiono. Ko gero, labai vertingų antikinių aukso dirbinių, rastų Melitopolio apylinkėse, taip pat nepavyks atgauti, nes juos iš tenykščio kraštotyros muziejaus okupantai pagrobė ir išsigabeno.



Istorinis pyktis

Gatvėje prakalbintas Andrejus teigė nebijantis priešo puolimo, nes Zaporižė – neįveikiama. Puolimą esą apsunkins ne tik gerai įtvirtinta gynyba, bet ir tai, jog į centrą priešas galės patekti tik persikėlęs per upę, o tiltus susprogdinus tai padaryti bus per sunku.

Andrejaus teigimu, zaporižiečių ryžtą nepasiduoti didina ir istorinis pyktis, mat Kremlius kažkada netesėjo vietos kazokams duoto pažado neriboti jų laisvių. Zaporižė Europoje garsi dėl viduramžiais čia egzistavusios karinės kazokų valstybės, pavadintos seče.

Į sečę būrėsi ukrainiečiai, nenorėję tarnauti gretimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Lenkijos, Rusijos, Krymo totorių valstybių ponams, tapti beteisiais baudžiauninkais. Vėliau prie ukrainiečių kazokų ėmė jungtis pabėgėliai iš įvairių šalių – LDK, Lenkijos karalystės, Rusijos, Bulgarijos, Serbijos, Moldovos, Vengrijos, Krymo.

Pirmoji sečė 1552 m. įsikūrė Chorticės saloje, dabartinio Zaporižės miesto pakraštyje. Tuo metu Zaporižės žemės priklausė LDK, kuri po 1362 m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kyjivo išsiplėtė net iki Juodosios jūros.

LDK valdė Zaporižės stepes, tačiau tik formaliai, mat nei patiems lietuviams, nei kartu su Lenkijos karalystės kariuomene šios teritorijos visiškon kontrolėn perimti nepavyko. Palei Dniepro upę nusidriekusios stepės buvo vadinamos laukinėmis žemėmis, nes jose bastėsi ir plėšikavo kas norėjo.



Iškalbinga istorija

Zaporižės apylinkes kontroliuoti buvo ypač sunku, mat Dniepro upė 80 kilometrų teka per slenksčius ir krioklius, o salose įsikūrę asmenys jautėsi nepasiekiami. Nuo krioklių yra kildinamas ir Zaporižės pavadinimas, kuris reiškia „už slenksčių“.

Zaporižės sečė dėl įvairių sumetimų kas kelias dešimtis metų buvo perkeliama vis į kitą vietą. Iš viso ji buvo įsikūrusi aštuoniose vietovėse. Kovodami su tose žemėse ilgai viešpatavusiais Krymo totoriais kazokai įgijo didelę karinę patirtį ir tapo pageidaujamais Abiejų Tautų Respublikos samdiniais.

Tačiau ši kazokams nesuteikė norimų politinių teisių, ir Zaporižės sečė vėliau pasirinko draugystę su carine Maskva, kuri juos pasitelkė kovoje su Abiejų Tautų Respublika ir kituose karuose.

Rusijos caras Petras I 1709 m. Zaporižės sečę uždarė ir iškėlė į kitą regioną, o 1775 m. po pergalingo karo su Turkija carienė Jekaterina II sečę išvis likvidavo, kazokų lyderius ištremdama į Sibirą.


1770 m. Zaporižės sečės vietoje Rusija pastatė tvirtovę. Gyvenvietę imta vadinti Aleksandrovsku, taip pagerbiant tvirtovę pastačiusį Rusijos generolą Aleksandrą Golicyną.

Zaporiže miestas buvo pavadintas tik 1921 m. Sovietmečiu Zaporižė tapo svarbiu pramonės centru, gyventojų ėmė sparčiai gausėti.

Čia iškilo Dnepropetrovsko hidroelektrinė, buvo pastatyta milžiniška plieno lydymo gamykla, automobilių fabrikas, o šalia atsirado didžiausia Europoje Energodaro atominė elektrinė, kurią prieš kelis mėnesius užgrobė Maskvos okupantai.

Prieš karą Zaporižėje gyveno virš 0,7 mln. žmonių – tai šeštas pagal gyventojų skaičių Ukrainos miestas.

Šiuo metu gyventojų Zaporižėje trečdaliu sumažėję. Joje veikia ne tik pagalbos pabėgėliams iš Melitopolio būstinė, bet ir paramos bėgliams iš Mariupolio centras. Tiesa, pastarasis rūpinasi tautiečiais, iš Mariupolio atvykusiais seniau, nes miestą okupavus išvykti leidžiama tik į Rusiją.



Eldoradas BUTRIMAS



(Bus daugiau)





Galerija: Zaporižė




Publikuota: 2022-07-11 17:19:18

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Gripo sezonas ant kulnų mina ir medikams, ir pacientams
* Glamūru spindinčios dvaro sienos slepia nepagarbą ir baimę
* Tamsą praskaidrins instaliacija „Nemigėlės“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar gerai, kad miestai konkuruoja eglučių grožiu?
Žinoma, tai skatina pasitempti.
Ne, eglutėmis reikia džiaugtis, o ne varžytis.
Kitu laiku būtų gerai, bet ne per sunkmetį.
Neturiu nuomonės.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti buto išplanavimas?
Pasakymas buto išplanavimas, vartojamas konkrečia reikšme, taisomas į buto planas. Kai turima omenyje abstraktesnė veiksmo reikšmė, geriau sakyti išdėstymas, suplanavimas, pvz., išdėstyti, suplanuoti patalpas.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas