„Santaka“ / Negalia vilkaviškiečiui neatėmė noro džiaugtis gyvenimu / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda mūrinį namą Kybartuose (daliniai patogumai, ūkiniai pastatai, raudonų čerpių stogai, 15 a sklypas, 18 000 Eur). Tel. 8 650 64 887.
Galioja iki: 2022-07-03 09:09:13



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Šiltomis dienomis Alvydas Žemantauskas mėgsta pasivažinėti po Vilkaviškį.

Autoriaus nuotr.


Negalia vilkaviškiečiui neatėmė noro džiaugtis gyvenimu

Andrius GRYGELAITIS


Prieš keletą metų vilkaviškiečio Alvydo Žemantausko gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Iki tol sveikas ir tvirtas vyras staiga buvo priverstas atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Atrodo, jog daugelis patekę į tokią situaciją nuleistų rankas, tačiau tik ne Alvydas. Vyrui nestinga veiklos, o jis pats juokauja, kad kartais paroje pritrūksta valandų.





Kvietė kunigą

2016 m. gruodžio viduryje žvejoti išsiruošęs A. Žemantauskas net neįtarė, kad išvyka taps lemtinga. Vilkaviškietis tuomet taip sušalo, jog dar ilgai jautė, kaip pats sako, lyg ant krūtinės kas nors būtų ledo gabalą padėjęs. Netrukus vyras susirgo plaučių uždegimu. Prieš pat Kūčias, gruodžio 23-iosios rytą, jis buvo paguldytas į Vilkaviškio ligoninę. A. Žemantausko sveikata prastėjo kone kiekvieną minutę, vidaus organai po truputį ėmė nebefunkcionuoti. Negana to, įsimetė sepsis.

Per trumpą laiką žaibiška sepsio infekcija pasikartojo net tris kartus. Medikai vyrui beveik nedavė vilčių išgyventi, o artimieji taip pat jau buvo susitaikę su Alvydo netektimi. Net buvo iškviestas kunigas, kuris suteikė paskutinį patepimą.

„Galima sakyti, jog buvau palaidotas net tris kartus. / Visgi kilau aukštybėn, vartų neatvėrė, kritau peklon – užgeso kaminai. / Teliko savo viltimi tikėti ir čia, žemelėj, likti amžinai“, – dabar jau su šypsena eiliuotai kelerių metų senumo įvykius prisiminė A. Žemantauskas.




Su likimu susitaikė

Nors vilčių išgyventi beveik nebuvo, praėjus trims dienoms po kunigo vizito vilkaviškiečio sveikata po truputį ėmė gerėti, jis pabudo iš komos. Vyras iš pradžių net nesuprato, kodėl guli ligoninėje. Atrodė, kad netrukus pakils iš lovos ir eis savo keliais.

„Sąmonė neleido suvokti, kad nevaldau nei rankų, nei kojų. Kai tai supratau, vis tiek maniau, kad viskas greitai bus kaip buvę. Juk visos ligos praeina! Vis dėlto dienos bėgo, o situacija nelabai keitėsi. Supratau, kad reikia susitaikyti su likimu ir išmokti gyventi kitaip. Vien bežiūrint į baltas ligoninės lubas galima greitai išprotėti“, – pasakojo pašnekovas.

Tuo metu sunkiausia vilkaviškiečiui buvo tai, jog dėl jo sveikatos būklės pasikeitė ir aplinkinių gyvenimai, tam tikrų nepatogumų kilo artimiesiems.

„Kaip tikras lietuvis tuomet svėriau gal 150 kg. Ligoninėje mane apversti ateidavo gal 6 seselės. Per pirmus tris mėnesius numečiau trečdalį svorio“, – prisiminė A. Žemantauskas.



Tarsi pirmokas

Ligoninėse Alvydas praleido ne vieną mėnesį.

Nemažai laiko truko ir reabilitacijos procesai namuose bei sanatorijose. Galima sakyti, kad jie tebesitęsia iki šiol. Vyras turi įsigijęs specialų dviratį, kurį kasdien mina rankomis bei kojomis, kilnoja svarmenis. Pasak jo, būtina palaikyti raumenų tonusą ir įvairiais būdais stiprinti organizmą.


Bent iš dalies atsigauti A. Žemantauskui padėjo mama Dana, žmona Virginija bei dukros Deimantė, Gintarė ir Rūta. Vyras iki šiol dėkingas ir jį išgelbėjusiems Vilkaviškio medikams bei vėliau bent šiek tiek atsistatyti padėjusiems privatiems masažuotojams bei reabilitologams.
Vien bežiūrint į baltas ligoninės lubas galima greitai išprotėti.


„Reikėjo mokytis gyventi iš naujo. Pamenu, kaip paėmiau popieriaus lapą ir sunkiai užrašiau pirmąjį žodį „Mama“ – kreivai, šleivai. Jaučiausi vėl tarsi pirmokas, padaręs kažką neįtikėtino. Galbūt tai kai kam ir gali nuskambėti juokingai, tačiau tokios smulkios detalės man reiškė didžiulę pažangą“, – sakė Alvydas.



Atrado naują pomėgį

Per ilgus mėnesius jo gyvybę gelbėję medikai Alvydui tapo tarsi šeimos nariai. Išeidamas iš ligoninės vyras jautėsi nespėjęs deramai atsidėkoti, todėl sukūrė jiems skirtą eilėraštį ir paskelbė jį feisbuko grupėje „Kas vyksta Vilkaviškyje“. Taip iki tol nieko bendro su literatūra ir kūryba neturėjęs A. Žemantauskas po truputį atrado naują pomėgį. Dabar jis jau gali didžiuotis sukūręs per 200 eilėraščių, kurių didžioji dalis publikuojama minėtoje feisbuko grupėje. Vyras neretai už savo kūrybą iš kraštiečių sulaukia gražių žodžių.


„Niekada nebuvau ir nebūsiu poetas. Yra žmonių, kurie tam turi pašaukimą, o man visada lietuvių kalba buvo tarsi velniui kryžius. Man tiesiog patinka užrašyti kylančias mintis. Specialiai įkvėpimo neieškau. Jis ateina staiga ir netikėtai“, – sakė pašnekovas.

Jis jau tris kartus savo kūrybą dedikavo ir į „Mažojo poezijos pavasario“ konkursą. Visgi išleisti savo poezijos rinkinio vilkaviškietis neketina. Anot jo, tai būtų įdomu tik mažam skaitytojų ratui. Vis dėlto knygelę su savo kūryba Alvydas jau turi. Neseniai, per jo 60 metų jubiliejaus šventę, dukros dalį tėčio poezijos sudėjo į proginį leidinį ir jam padovanojo.



Būtina rasti veiklos

Susitaikęs, kad gyvenimas jau nebebus toks, koks buvo, A. Žemantauskas greitai suprato, jog privalo rasti sau malonios veiklos.

„Yra žmonių, kurie atsidūrę panašioje situacijoje praranda viltį. O man iš tikrųjų paroje net per mažai laiko. Aš žaidžiu kortomis, šachmatais, šaškėmis, sprendžiu kryžiažodžius, o kai lauke geras oras, mėgstu pasivažinėti po miestą. Užpernai įsigijau elektrinį neįgaliojo vežimėlį, tai dabar kartais net privalau sekti, kad jo akumuliatorius kur nors pakeliui neišsikrautų“, – juokėsi vilkaviškietis.

Jo nuomone, mūsų miestas neįgaliesiems yra gana neblogai pritaikytas. Aišku, kai kur šaligatvių borteliai gal kiek ir per aukšti, ne į visas įstaigas galima patekti, tačiau tai bent jau Alvydui nesukelia pernelyg didelių problemų.



Svarbu norėti patiems

A. Žemantausko teigimu, negalią turintys žmonės privalo patys norėti gyventi. Pasak vilkaviškiečio, net ir sėdint neįgaliojo vežimėlyje gyvenimas gali teikti daug malonumų.

Vienas iš didžiausių paties Alvydo džiaugsmų – šachmatai. Maždaug metus jis reguliariai dalyvauja Vilkaviškio šachmatų klubo „Širvinta“ rengiamuose turnyruose, turi iškovojęs keletą medalių. Šachmatais vyras žaidžia nuo 1971-ųjų, kuomet jį šio žaidimo paslapčių išmokė klasės draugas.

„Pamenu, kaip iš pradžių ant šaškių iš plastilino nusilipdydavome šachmatų figūras ir jomis žaisdavome. Visada buvau gabus azartiniams lošimams, tad labai greitai perpratau ir šachmatus. Anksčiau su tėčiu ir pusbroliu reguliariai namuose rengdavome trumpus turnyrus. Dabar šachmatais dažniausiai žaidžiu internetu. Kartais turiu net save riboti. Pralaimėjęs vieną partiją noriu varžovui iš karto atsirevanšuoti, tad neretai miegoti nueinu tik paryčiais“, – juokėsi A. Žemantauskas.


Optimizmo ir geros nuotaikos jam galėtų pavydėti daugelis sveikų žmonių. Pats vilkaviškietis to nesureikšmina. Anot jo, niūrios mintys veda į depresiją, o ši – į nebūtį. „Visi esame laikini, bet norisi čia pabūti kuo ilgiau“, – kalbėjo pašnekovas.



Publikuota: 2022-06-23 08:10:33

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Maudyklų vandens švara: vien tyrimais vadovautis nereikėtų
* „Vištyčio muzikos pakrantėje“ vasarą koncertuos kraštiečiai
* Šalies mokyklose planuojami pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar Jums svarbu vasarą nuvažiuoti į Lietuvos pajūrį?
Taip, man tai yra tradicija.
Nuvykęs (-usi) džiaugiuosi, o nenuvažiavęs (-usi) nenusimenu.
Lietuvos pajūris man tapo nepatrauklus.
Baltijos jūros aš dar nemačiau.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas