|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-04-28 15:56
|
|
|
Išvargę, bet laimingi. Varžybų medaliai – Eimanto Gudiškio (kairėje) bei Arnoldo Valiaugos rankose.
Andrius GRYGELAITIS
Vilkaviškietis Eimantas Gudiškis neseniai grįžo iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR), kurioje puikiai pasirodė vienose iš svarbiausių pasaulyje kalnų dviračių sporto lenktynių „Cape Epic“. Eimantas kartu su porininku Arnoldu Valiauga tapo pirmaisiais mūsų šalies atstovais šiose prestižinėse varžybose.
Brangios lenktynės
Nuo 2004 m. Pietų Afrikos Respublikoje rengiamos „Cape Epic“ lenktynės pasižymi itin sudėtingais ir sunkiai įveikiamais maršrutais. Kasmet į jas susirenka geriausi kalnų dviratininkai iš viso pasaulio. Šios varžybos išsiskiria tuo, kad jose dalyvauja dviejų sportininkų komanda, o fiksuojant galutinį ekipos rezultatą skaičiuojamas prasčiau pasirodžiusiojo laikas. Dėl to trasoje vienos komandos nariai yra priversti padėti vienas kitam.
Šiais metais į PAR atvyko 577 ekipos iš daugiau nei 50 pasaulio valstybių. Lietuvai atstovavę E. Gudiškis ir A. Valiauga šią teisę iškovojo prieš metus puikiai pasirodę Šveicarijoje vykusiose prestižinėse kalnų dviračių lenktynėse „Swiss Epic“. Įdomu tai, kad jau beveik du dešimtmečius PAR vykstančiose varžybose mūsų šalies atstovai iki šiol dar nebuvo dalyvavę. Pats Eimantas tai aiškino tuo, kad Lietuvoje nėra profesionalių kalnų dviratininkų, o ir finansinės galimybės dalyvauti tokio lygio varžybose ne visiems pakeliamos.
„Vien startinis mokestis yra 6 tūkst. eurų. O kur dar skrydžiai, pragyvenimas, inventorius ir kitos išlaidos?! Mūsų šių varžybų biudžetas sudarė maždaug 14 tūkst. eurų, bet jis buvo vienas kukliausių tarp visų sportininkų. Visgi norint dalyvauti šiose lenktynėse reikia atsižvelgti ir į kitus niuansus. Labai svarbu, jog komandai atstovautų panašaus pajėgumo porininkai. Paprastai reikia bent dviejų metų, kol ekipos draugai ima gerai pažinti vienas kito galimybes“, – sakė E. Gudiškis.
Jis pats su Arnoldu pažįstami nuo mokyklos laikų. Kuomet Eimantas dar atstovavo Vilkaviškio dviračių sporto klubui „Aira“, jis nuolat įvairiose lenktynėse konkuruodavo su Utenos sporto mokykloje pedalus mynusiu A. Valiauga.
Reikėjo adaptuotis
PAR vykusiose lenktynėse sportininkams teko įveikti tikrą lenktynių maratoną – prologą ir net 7 etapus. Visi jie pareikalavo daug jėgų. Įprastai varžybos, kuriose iki šiol dalyvaudavo E. Gudiškis, trukdavo po 2–3 val., tuo tarpu trumpiausią iš Afrikoje vykusių etapų vilkaviškietis su porininku įveikė maždaug per 4 val. Eimantas prisipažino, kad tai buvo pačios sunkiausios jo karjeros varžybos.
Ruoštis kelionei į PAR vilkaviškietis su porininku pradėjo dar praėjusį gruodį. Labiausiai jie stengėsi pagerinti ištvermę. Į Afriką lietuviai skrido likus trims savaitėms iki varžybų pradžios.
„Norėjome adaptuotis prie visiškai kitokių sąlygų. Iškeliaujant Lietuvoje buvo 10 laipsnių šalčio, o nuvykus į PAR termometro stulpelis kildavo iki 30–40 laipsnių karščio. Iš pradžių net atsisėsti ant dviračio buvo sunku, nekalbant apie pedalų mynimą“, – juokėsi pašnekovas.
Vykdami į Afriką lietuviai žinojo, kad net buteliuose pardavinėjamas vietinis vanduo europiečiams neretai sukelia tam tikrų problemų, todėl stengėsi nuo to apsisaugoti. Visgi iki galo to padaryti nepavyko. Vieno iš etapų metu Eimantui pasireiškė vandenyje tūnančių bakterijų sukeliami negalavimai, tačiau iš Lietuvos atsigabenti vaistai padėjo juos lengviau ištverti.
Nemažai iššūkių vyrams sukėlė ir COVID-19 reikalavimai. Norėdami išskristi iš Lietuvos sportininkai oro uoste turėjo pateikti neigiamą PGR testo rezultatą. Eimantas likus trims savaitėms iki skrydžio stengėsi iš namų be reikalo nekelti kojos, net darbe jis vengė kontaktuoti su kolegomis.
„Tuo metu PAR pandemijos reikalavimai buvo kiek laisvesni nei Europoje. Kaukes dėvėti reikėjo tik parduotuvėse. Buvome informuoti, kad neigiamo PGR testo reikės varžybų pradžioje bei joms įpusėjus, tačiau likus dviem dienoms iki starto šalyje visi reikalavimai buvo atšaukti. Žinau, kad keletas sportininkų visgi susirgo koronavirusu, tačiau tarp kitų dalyvių jis neišplito“, – teigė vilkaviškietis.
Puiki organizacija
Afrikoje vykusios lenktynės sportininkams buvo sunkios ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Kiekvieną dieną dalyviams reikėdavo keltis 5 val. ryto, nes jau po dviejų valandų jie turėdavo stovėti prie starto linijos. Kaskart lenktynininkams tekdavo įveikti vieną už kitą sudėtingesnes trasas, kuriose pasitaikydavo ir 18–23 proc. statumo įkalnės, ir vingiuoti laukai, ir sunkiai išvažiuojami keliai.
„Labiausiai įsiminė berods 5 ar 6 etapas, kuomet daugiau nei 65 km teko važiuoti vienvėžiu takeliu su nuolatiniais pakilimais ir nusileidimais. Tokiose trasose nebūna jokios monotonijos, dažnai užplūsta lengvas adrenalinas. Apskritai, mūsų sportas tuo ir patrauklus, kad lenktynių metu galima daug ką pamatyti“, – kalbėjo Eimantas Gudiškis.
Iš varžybų PAR jis parsivežė tik gražiausius atsiminimus. Sportininkui įstrigo malonus ir paslaugus aptarnaujantis personalas. Organizatoriai pasirūpino net menkiausiomis smulkmenomis.
„Puikus maitinimas, geros gyvenimo sąlygos – viskas aukščiausio lygio. Net dviračius po varžybų iš mūsų paimdavo, nuplaudavo ir pastatydavo į stovėjimo aikšteles. Dalį varžybų filmavo iš sraigtasparnio. Kartu su vyrais varžėsi ir profesionalios sportininkės. Jei atvirai, anksčiau niekada nepagalvodavau, kokios jos greitos gali būti. Kai kada net tekdavo trauktis joms iš kelio“, – juokėsi vilkaviškietis.
Norėtų sugrįžti
Nepaisant daugybės malonių įspūdžių, pačia įsimintiniausia akimirka Eimantas laiko pasiektą finišą. Per 8 dienas trukusias lenktynes lietuviai keletą kartų pradūrė padangas, tačiau tai nesutrukdė finišuoti aukštoje 26-oje vietoje. Apskritai iš 577 komandų galutinį tikslą pasiekė tik 359. Vieni sportininkai lenktynių nebaigė dėl traumų ar ligų, kiti – dėl dviračių gedimų, treti – dėl tarpusavio pykčių. Visiems finišavusiesiems apie lenktynes primins iškovoti varžybų medaliai.
„Manau, kad padarėme viską, ką galėjome. Lenktynėse startavo net 37 profesionalų komandos, vadinasi, bent 11 iš jų mums pavyko aplenkti! O kur dar už mūsų nugarų likę šimtai mėgėjų ekipų? Mes patys – tik mėgėjai su profesionaliu požiūriu.
Šias varžybas atsiminsiu visą gyvenimą. Sudalyvauti jose buvo viena iš didžiausių mano svajonių. Džiaugiuosi, kad ją įgyvendinau“, – šypsojosi pašnekovas.
Po lenktynių jis su porininku turėjo galimybę keletą dienų pakeliauti po šalį. Didžiausią įspūdį vilkaviškiečiui paliko kerinti vandenyno pakrantė. Nemažai gamtos vaizdų bei egzotiškų laukinių gyvūnų Eimantas pamatė ir besiruošdamas lenktynėms. Vienos treniruotės metu jis netyčia net buvo užvažiavęs ant gyvatės.
Dar prieš išvyką į PAR Eimantas buvo girdėjęs, kad ši šalis nėra saugi ir čia vyrauja didžiulis nedarbas, tačiau su visu tuo jam susidurti neteko. Vietiniai žmonės vilkaviškiečiui pasirodė labai malonūs ir šilti. Jis prisipažino, jog į šią valstybę norėtų dar bent kartą sugrįžti.
Parvykęs į Lietuvą E. Gudiškis po truputį pradėjo ruoštis netrukus prasidėsiančiam naujam sezonui. Pagrindinis jo tikslas – apginti praėjusiais metais iškovotą Lietuvos kalnų dviračių kroso maratono čempiono titulą.
Vilkaviškietis Eimantas Gudiškis neseniai grįžo iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR), kurioje puikiai pasirodė vienose iš svarbiausių pasaulyje kalnų dviračių sporto lenktynių „Cape Epic“. Eimantas kartu su porininku Arnoldu Valiauga tapo pirmaisiais mūsų šalies atstovais šiose prestižinėse varžybose. |
Nuo 2004 m. Pietų Afrikos Respublikoje rengiamos „Cape Epic“ lenktynės pasižymi itin sudėtingais ir sunkiai įveikiamais maršrutais. Kasmet į jas susirenka geriausi kalnų dviratininkai iš viso pasaulio. Šios varžybos išsiskiria tuo, kad jose dalyvauja dviejų sportininkų komanda, o fiksuojant galutinį ekipos rezultatą skaičiuojamas prasčiau pasirodžiusiojo laikas. Dėl to trasoje vienos komandos nariai yra priversti padėti vienas kitam.
Šiais metais į PAR atvyko 577 ekipos iš daugiau nei 50 pasaulio valstybių. Lietuvai atstovavę E. Gudiškis ir A. Valiauga šią teisę iškovojo prieš metus puikiai pasirodę Šveicarijoje vykusiose prestižinėse kalnų dviračių lenktynėse „Swiss Epic“. Įdomu tai, kad jau beveik du dešimtmečius PAR vykstančiose varžybose mūsų šalies atstovai iki šiol dar nebuvo dalyvavę. Pats Eimantas tai aiškino tuo, kad Lietuvoje nėra profesionalių kalnų dviratininkų, o ir finansinės galimybės dalyvauti tokio lygio varžybose ne visiems pakeliamos.
„Vien startinis mokestis yra 6 tūkst. eurų. O kur dar skrydžiai, pragyvenimas, inventorius ir kitos išlaidos?! Mūsų šių varžybų biudžetas sudarė maždaug 14 tūkst. eurų, bet jis buvo vienas kukliausių tarp visų sportininkų. Visgi norint dalyvauti šiose lenktynėse reikia atsižvelgti ir į kitus niuansus. Labai svarbu, jog komandai atstovautų panašaus pajėgumo porininkai. Paprastai reikia bent dviejų metų, kol ekipos draugai ima gerai pažinti vienas kito galimybes“, – sakė E. Gudiškis.
Jis pats su Arnoldu pažįstami nuo mokyklos laikų. Kuomet Eimantas dar atstovavo Vilkaviškio dviračių sporto klubui „Aira“, jis nuolat įvairiose lenktynėse konkuruodavo su Utenos sporto mokykloje pedalus mynusiu A. Valiauga.
PAR vykusiose lenktynėse sportininkams teko įveikti tikrą lenktynių maratoną – prologą ir net 7 etapus. Visi jie pareikalavo daug jėgų. Įprastai varžybos, kuriose iki šiol dalyvaudavo E. Gudiškis, trukdavo po 2–3 val., tuo tarpu trumpiausią iš Afrikoje vykusių etapų vilkaviškietis su porininku įveikė maždaug per 4 val. Eimantas prisipažino, kad tai buvo pačios sunkiausios jo karjeros varžybos.
Ruoštis kelionei į PAR vilkaviškietis su porininku pradėjo dar praėjusį gruodį. Labiausiai jie stengėsi pagerinti ištvermę. Į Afriką lietuviai skrido likus trims savaitėms iki varžybų pradžios.
„Norėjome adaptuotis prie visiškai kitokių sąlygų. Iškeliaujant Lietuvoje buvo 10 laipsnių šalčio, o nuvykus į PAR termometro stulpelis kildavo iki 30–40 laipsnių karščio. Iš pradžių net atsisėsti ant dviračio buvo sunku, nekalbant apie pedalų mynimą“, – juokėsi pašnekovas.
Vykdami į Afriką lietuviai žinojo, kad net buteliuose pardavinėjamas vietinis vanduo europiečiams neretai sukelia tam tikrų problemų, todėl stengėsi nuo to apsisaugoti. Visgi iki galo to padaryti nepavyko. Vieno iš etapų metu Eimantui pasireiškė vandenyje tūnančių bakterijų sukeliami negalavimai, tačiau iš Lietuvos atsigabenti vaistai padėjo juos lengviau ištverti.
Nemažai iššūkių vyrams sukėlė ir COVID-19 reikalavimai. Norėdami išskristi iš Lietuvos sportininkai oro uoste turėjo pateikti neigiamą PGR testo rezultatą. Eimantas likus trims savaitėms iki skrydžio stengėsi iš namų be reikalo nekelti kojos, net darbe jis vengė kontaktuoti su kolegomis.
„Tuo metu PAR pandemijos reikalavimai buvo kiek laisvesni nei Europoje. Kaukes dėvėti reikėjo tik parduotuvėse. Buvome informuoti, kad neigiamo PGR testo reikės varžybų pradžioje bei joms įpusėjus, tačiau likus dviem dienoms iki starto šalyje visi reikalavimai buvo atšaukti. Žinau, kad keletas sportininkų visgi susirgo koronavirusu, tačiau tarp kitų dalyvių jis neišplito“, – teigė vilkaviškietis.
Afrikoje vykusios lenktynės sportininkams buvo sunkios ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Kiekvieną dieną dalyviams reikėdavo keltis 5 val. ryto, nes jau po dviejų valandų jie turėdavo stovėti prie starto linijos. Kaskart lenktynininkams tekdavo įveikti vieną už kitą sudėtingesnes trasas, kuriose pasitaikydavo ir 18–23 proc. statumo įkalnės, ir vingiuoti laukai, ir sunkiai išvažiuojami keliai.
„Labiausiai įsiminė berods 5 ar 6 etapas, kuomet daugiau nei 65 km teko važiuoti vienvėžiu takeliu su nuolatiniais pakilimais ir nusileidimais. Tokiose trasose nebūna jokios monotonijos, dažnai užplūsta lengvas adrenalinas. Apskritai, mūsų sportas tuo ir patrauklus, kad lenktynių metu galima daug ką pamatyti“, – kalbėjo Eimantas Gudiškis.
Iš varžybų PAR jis parsivežė tik gražiausius atsiminimus. Sportininkui įstrigo malonus ir paslaugus aptarnaujantis personalas. Organizatoriai pasirūpino net menkiausiomis smulkmenomis.
„Puikus maitinimas, geros gyvenimo sąlygos – viskas aukščiausio lygio. Net dviračius po varžybų iš mūsų paimdavo, nuplaudavo ir pastatydavo į stovėjimo aikšteles. Dalį varžybų filmavo iš sraigtasparnio. Kartu su vyrais varžėsi ir profesionalios sportininkės. Jei atvirai, anksčiau niekada nepagalvodavau, kokios jos greitos gali būti. Kai kada net tekdavo trauktis joms iš kelio“, – juokėsi vilkaviškietis.
Nepaisant daugybės malonių įspūdžių, pačia įsimintiniausia akimirka Eimantas laiko pasiektą finišą. Per 8 dienas trukusias lenktynes lietuviai keletą kartų pradūrė padangas, tačiau tai nesutrukdė finišuoti aukštoje 26-oje vietoje. Apskritai iš 577 komandų galutinį tikslą pasiekė tik 359. Vieni sportininkai lenktynių nebaigė dėl traumų ar ligų, kiti – dėl dviračių gedimų, treti – dėl tarpusavio pykčių. Visiems finišavusiesiems apie lenktynes primins iškovoti varžybų medaliai.
„Manau, kad padarėme viską, ką galėjome. Lenktynėse startavo net 37 profesionalų komandos, vadinasi, bent 11 iš jų mums pavyko aplenkti! O kur dar už mūsų nugarų likę šimtai mėgėjų ekipų? Mes patys – tik mėgėjai su profesionaliu požiūriu.
Šias varžybas atsiminsiu visą gyvenimą. Sudalyvauti jose buvo viena iš didžiausių mano svajonių. Džiaugiuosi, kad ją įgyvendinau“, – šypsojosi pašnekovas.
Po lenktynių jis su porininku turėjo galimybę keletą dienų pakeliauti po šalį. Didžiausią įspūdį vilkaviškiečiui paliko kerinti vandenyno pakrantė. Nemažai gamtos vaizdų bei egzotiškų laukinių gyvūnų Eimantas pamatė ir besiruošdamas lenktynėms. Vienos treniruotės metu jis netyčia net buvo užvažiavęs ant gyvatės.
Dar prieš išvyką į PAR Eimantas buvo girdėjęs, kad ši šalis nėra saugi ir čia vyrauja didžiulis nedarbas, tačiau su visu tuo jam susidurti neteko. Vietiniai žmonės vilkaviškiečiui pasirodė labai malonūs ir šilti. Jis prisipažino, jog į šią valstybę norėtų dar bent kartą sugrįžti.
Parvykęs į Lietuvą E. Gudiškis po truputį pradėjo ruoštis netrukus prasidėsiančiam naujam sezonui. Pagrindinis jo tikslas – apginti praėjusiais metais iškovotą Lietuvos kalnų dviračių kroso maratono čempiono titulą.
Galerija: dviračiai
Publikuota: 2022-04-28 15:56:57
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso
* Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|